Pasiklydau ketvirtame išmatavime

Šį nuotykį patyrė Miriam Golding, išeidama iš lifto. Įvykis unikalus, kadangi jinai, greičiausiai, sutiko kitą žmogų, irgi pasiklydusį nežinomame išmatavime. Toliau pateikiamas jos detalus pasakojimas.

 

-Atsiminimai apie įvykį, nutikusį man 1934 metų rudenį vis dar kelia man virpulį. Mintyse aš visada vadinu jį „stotimi“. Įdomu, kas būtų su manimi nutikę, jeigu aš kažkokiu būdu nebūčiau sugrįžusi?

 

Buvau jauna mergina. Mano vyras tada dar tebuvo mano jaunikis, ir mudu gyvenome Čikagoje. Abu buvome studentai, mokėmės muzikos mokykloje ir grįžome iš dieninio koncerto. Pastebėję, kad atsargoje turime daug laisvo laiko prieš pietus jo šeimos namuose, mes nutarėme paslampinėti po netoliese esančią muzikos parduotuvę. Įlipome į liftą ir, kai tik atsidūrėme parduotuvėje, sėdome ant taburečių, kad paskaitytume muzikos literatūros naujienas. Aš varčiau žurnalą, kai Stenas, mano jaunikis, kumštelėjo man ir parodė į laikrodį.

 

Aš įsitikinusi, kad mudu abu grįžome prie lifto, tačiau minioje, pakeliui į apačią, mes pasimetėme. Kai nusileidau, kaip man atrodė, į pirmą aukštą, pasistengiau prasibrauti prie išėjimo, bet kažkokia jėga atstūmė mane atgal. Durys vėl užsidarė ir liftas nuvažiavo dar žemiau. Man pasirodė, kad girdžiu kaip mano vaikinas šaukia mano vardą tuo momentu, kai liftas leidosi žemiau gatvės lygio. Galiausiai išgirdau gerai pažįstamą duslų stuktelėjimą, skelbiantį senuose liftuose, kad jie pasiekė šachtos dugną, ir durys atsidarė. Norėjau pasilikti, kad pakilčiau atgal į viršų, tačiau liftininkas piktu balsu riktelėjo: „Visi išlipame!“.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Kai tik išlipau, su nuostaba pamačiau, kad esu didžiulėje patalpoje, neabejotinai rūsyje, bet tai nebuvo pastatas miesto centre. Visur buvo primėtyta dėžių. Niūrūs, suprakaitavę žmonės tempė vežimėlius arba važinėjo mažiukais karais, prikrautais lagaminų ir kitokio bagažo. Apsižvalgiusi, pamačiau didelius geležinius laiptus kampe, panašius į išėjimą, skirtą gaisro atvejui. Priėjusi prie jų, pastebėjau šviesą viršuje ir paskubėjau ten užkopti. Pasiekusi viršų, aš apstulbau. Parduotuvės, iš kurios išėjau, nebuvo nė pėdsako. Apskritai nieko, kas ten turėjo būti, nesimatė. Mane supančioje aplinkoje nebuvo nieko neįprasto, bet ši vieta man buvo visiškai nepažįstama. Aš atsidūriau didžiulėje geležinkelio stotyje!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Visur aplinkui skubėjo minia žmonių. Kabojo įprastos lentelės: „Į traukinį“, „Laukimo salė“, „Bufetas“, „Bilietai“. Buvau taip susidomėjusi tuo,kas mane supa, kad vos neparverčiau vienos vargšės moters. Aš atsiprašiau, bet ji manęs net nepastebėjo. Aš niekur nemačiau lentelių, informuojančių apie traukinių atvykimą ar išvykimą, jokių tvarkaraščių, ir aš panorau sužinoti, kur gi pakliuvau. Tuo metu pranešėjo balsas išsiskyrė iš bendro triukšmo ir ėmė skaityti ilgą pavadinimų sąrašą. Paprastai aš retai kada suprasdavau tokius geležinkelio stoties pranešimus, o čia apskritai nesupratau nė žodžio. Sutrikusi vaikštinėjau, kol galiausiai pastebėjau informacijos būdelę. Prie jos buvo eilė, į kurią ir atsistojau. Stovėdama eilėje, pagalvojau, kad būtų, žinoma, kvaila užduoti klausimą, kur aš, tiesą sakant, randuosi, bet kai pasiekiau langelį ir paklausiau, ten sėdėjusi mergina manęs tarsi nepastebėjo. Mano kantrybė išseko ir aš nuskubėjau šalin.

 

Ėjau palei sieną, kol nepastebėjau rodyklės, nurodančios išėjimą į gatvę. Netrukus atsidūriau gryname ore, tačiau vis dar nežinojau, kur esu. Diena buvo puiki, šilta, dangus – žydras, be debesų, galima buvo pagalvoti, kad tai vasaros vidurys, jei ne geltoni, rausvi ir oranžiniai lapai ant medžių abipus gatvės. Priešais stotį stūksojo naujas pastatas iš raudonų plytų, panašus į bažnyčią. Gatvėje irgi buvo daug žmonių, visi atrodė sveiki ir patenkinti. Nusišypsojau keliems praeiviams, bet jie žvelgė visiškai bereikšmiais žvilgsniais. Girdėjau draugiškus balsus, bet negalėjau suvokti nė žodžio. Vieta atrodė tokia įprasta, kad aš vargiai ar buvau išsigandusi, tačiau kas gi, atsidūręs mano situacijoje, nebūtų susirūpinęs ar pasimetęs?

 

Be jokio tikslo klaidžiodama gatvėmis, pastebėjau priekyje baltaplaukį jaunuolį, kuris stovėjo alėjos centre, dairydamasis aplinkui. Prisiartinusi, žengiau į šoną, kad praeičiau pro šalį, ir čia jis man nusišypsojo, palietė mano ranką, tarsi norėdamas įsitikinti, kad aš tikra. Aš sustojau ir taip pat jam nusišypsojau.

 

Jis sutrikęs pasakė:

 

-Man rodos, jūs irgi išlipote ne toje stotelėje?

 

Aš staiga supratau, jog kad ir kaip tai keista nebūtų, su juo nutiko tas pats, kas ir man. Mūsų bendras nemalonumas susiejo mus ir, ketindami kažką sugalvoti, mudu nuėjome toliau plačia aveniu.

 

-Labai keista. – tarė jis. – Aš žaidžiau tenisą namuose ir nuėjau į persirengimo kambarį persiauti batus. Kai išėjau, atsidūriau toje stotyje.

 

-O kur tavo namai? – paklausiau.

 

-Na, žinoma, kad Linkolne, Nebraskos valstijoje. – atsakė nustebęs.

 

-Bet savo kelionę pradėjau Čikagoje! – nustebau ir aš.

 

Ėjome toliau, aptarinėdami viską, ką kada nors buvome girdėję ar skaitę apie keliones laiku, teleportaciją, kitus erdvės išmatavimus, bet nei aš nei jis nenusimanėme tuose dalykuose, todėl nieko nenusprendėme.

 

Pastebėjome, kad žmonių gatvėje sumažėjo, priekyje gatvė kilo aukštyn. Netrukus miestas liko už nugaros. Atsidūrėme užmiestyje, priekyje matėme tamsiai žydrą ežero ar jūros plynę. Tai buvo nuostabus reginys ir mes nubėgome žemyn nuo kalvos, į smėlio paplūdimį, kur prisėdome ant didelio akmens, kad atsipūstume. Ten buvo išties gražu, šilta ir gaivu. Horizonte saulė jau leidosi link vandens ir mes padarėme prielaidą, kad vakarai – kažkur toje pusėje. Stebėdami saulėlydį, netoliese pastebėjome didelę smėlio kopą. Man pasirodė, kad girdžiu iš ten sklindančius balsus. Netikėtai išgirdau, kaip kažkas šaukia mane vardu ir, truputį pripratusi prie ryškios saulės šviesos, pamačiau savo didžiausiai nuostabai, kad viena iš merginų ant kopos buvo mano jaunikio sesuo. Su ja buvo kitos, ir visos jos mums mojavo ir šaukė.

 

Mano naujasis draugas staiga pašoko susijaudinęs. „Tai juk puiku! Galbūt jos – tai savotiška… kaip tai pasakyti… jungiamoji grandis“. Jis parinko reikiamus žodžius ir kol kalbėjo, nusirenginėjo drabužius, likdamas galiausiai su teniso šortais. „Einu ten! – šūktelėjo. – „jos mato mane! Jos pažįsta tave! Tai netoli, aš nuplauksiu iki ten per kelias minutes!“

 

Jis nėrė į vandenį ir nuplaukė. Laks nuo laiko jis šūkavo ant kopos stovinčioms ir vėl plaukė. Siluetai vis dar matėsi ant kopos ir jų balsai vis dar mane pasiekė. Tačiau tuo metu, kai jis plaukė, įvyko kažkas keisto: kad ir kaip jis stengėsi, niekaip negalėjo pasiekti kopos. Paskui, palaipsniui, kopa ėmė tolti. Galiausiai jis apsisuko ir ėmė plaukti atgal link kranto, kur krito į smėlį visiškai išsekęs. Kalbėti nebuvo apie ką. Kai mudu vėl pažvelgėm ten, kopa jau buvo išnykusi. Nebuvo nei rūko, nei dūmelio. Danguje saulė kabojo pakankamai žemai, bet buvo dar šviesu. Tačiau smėlio kopa išnyko.

 

Neįsivaizduoju, ką būtume darę toliau. Netikėtai mane apgaubė tamsa. Pasivaideno, kad aš tarsi pakabinta erdvėje, o paskui staiga vėl atsidūriau ant taburetės muzikos parduotuvėje! Žurnalas priešais mane vis dar buvo atskleistas. Mušė laikrodis ir tarnautojai tvarkė prekystalius, ruošdamiesi uždarymui. Aš apsidairiau, tikėdamasi pamatyti savo jaunikį, tvirtai įsitikinusi, kad jis vis dar čia, bet jo niekur nesimatė. Nutariau, kad bus geriausia, jei nueisiu tiesiai pas jį į namus. Šįkart pasinaudojau laiptais.

 

Kai pasiekiau jo namus, jaunikis atidarė man duris. Jis atrodė taip, tarsi nuo širdies didžiausias akmuo būtų nusiritęs. Pasakė, kad pametė mane iš akių prie lifto, o kai išlipo pirmame aukšte, negalėjo manęs rasti. Pamanęs, kad išlipau kitame aukšte, truputį palaukė, o paskui galiausiai nutarė eiti namo. Visi kiti šeimos nariai buvo jau valgomąjame ir mes nusekėme pas juos ilgai nekalbėję. Įeidama į kambarį, buvau nustebinta, pamačiusi Steno seserį su tais pačiais draugais, kurie buvo ant kopos.

 

Ji pasakė, nusišypsojusi: „Mes matėme jus mieste, bet judu buvote taip užsiėmę vienas kitu, kad net neišgirdote mūsų!“


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
rainiukee

nebloga novlele

Anonimas

Sakyciau tais laikais tikrai gerai zole kabino.. Ne dabar tik miegot nori.

LIEPA

gRAZUS FILMO SCENARIJUS :)

vytas

sexualines moters fantazijos…

aha

as ir manau, kad greicausiai cia sapnas arba haliucinacija, bet vistiek idomi storija.

as

susapnavo