Aryana Havah „Žmonijos ir Žemės ateitis 2009 – 2021 metais“ (I)

Vertėjo įvadas:

 

„Pasaulyje egzistuoja 50 milijonų pilnaverčių žmonių. Kaip baisu matyti, kad likusieji – aklieji, nežino, kad jie yra akli. Jeigu Dievas padarė žmogų aklu, reiškia jis žinojo, kad šis žmogus brokuotas. Tokiam žmogui reikia leisti gyventi jo normalų gyvenimą – dvasiniame skurde, nežinant, kas bus rytoj, poryt, nieko nežinant.”

 

Nepamenu kur tai perskaičiau, bet manau, kad šie žodžiai labai gera įžanga.

 

Išverčiau šią knygą, nes informacija pasirodė labai įdomi ir svarbi. Tiesiog atėjo laikas kai tokio tipo informaciją turi gauti kuo daugiau planetos gyventojų. Žmonių sąmoningumas iki 2012 metų turi pakilti ir tai daroma suteikiant jiems žinias, kurios ilgą laiką buvo slepiamos, o dabar atėjo laikas jas atskleisti.

 

Autorei minint kai kuriuos įvykius, vietomis keblu susigaudyti, apie kuriuos būtent metus kalbama. Nors tai nėra ypatingai svarbu. Knyga parašyta 2009 metais ir kalbama pagrinde apie 2009-2012 metus.

 

Knygoje aprašomi kai kurie įvykiai, kurie jau turėjo būti įvykę, bet kadangi, kaip sakiau žmonių sąmoningumas kyla ir vis daugiau žmonių prabunda, tai tas, kas jau turėjo įvykti arba atsidėjo vėlesniam laikui, arba tiesiog aplinkybės sušvelnėjo ir tai arba praėjo lengvesne, mažiau pastebima (skausminga) forma, arba to iš viso nebus. Kiekvienas prabudęs žmogus, kiekvienas žmogus, kurį mums pavyksta pažadinti, sušvelnina ateities įvykius. Kuo daugiau žmonių supras, kas vyksta, tuo labiau gražės Žemės ateitis ir tuo mažiau kataklizmų 2012 metais žmonijai teks išgyventi. Net toks įvykis, kaip Maiklo Džeksono mirtis, bent trumpam suvienijo žmones ir seniai pranašautas žemės drebėjimas, turėjęs visiškai sunaikinti Los Andželą ir San Franciską, tiesiog neįvyko. (S.K.)

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Knygos autorė:

 

Mes turime paimti likimą į savo rankas ir parodyti tai savo veiksmais. Mūsų pagrindinė užduotis – prabusti ir tapti aktyviais, kad galėtume prisiimti bendrakūrėjo rolę. Neverta melstis, maldauti, prašyti išgelbėti žmonių gyvybes. Tik paimdami likimą į savo rankas ir pradėję veikti, mes atrasime savo vidinę jėgą. Naujoji Žemė, kuri dabar gimsta, bus ypatinga. Pasižiūrėkime į jos ateitį.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Laiškas mano draugams ir skaitytojams:
Pirmiausia, noriu padėkoti visiems, kurie man parašė ir mane palaikė. Pradžioje, kai tik pradėjau šį nelengvą kelią, maniau, kad žmonės manęs nesupras ar tiesiog atmes tą informaciją, kurią aš aprašiau. Ir kaip aš nustebau, kai supratau, kad viskas priimama ramiai ir džiaugsmingai.

 

Iš įvairių šaltinių pradėjo plaukti žinios, kad apie tai, ką aš aprašiau, jau buvo žinoma. Ir visi mes, kurie jau prabudome ir norime permainų – čia, mes – viena, ir, kas svarbiausia, įsitraukę į tai visa savo esybe. Te padeda mums Dievas visą tai sėkmingai įveikti.

 

Pirmiausia, noriu atsiprašyti jūsų, savo skaitytojų ir draugų, kad rašau anonimiškai ir nepateikiu savo kontaktinių duomenų atviram bendravimui. Manau, jūs mane suprasite. Pasaulis šiuo metu pilnas „geradarių”, todėl einant šiuo keliu man saugiau būtų likti šešėlyje. Man nereikia nei scenos spindesio, nei aplodismentų. Aš tik noriu, kad tai būtų įvertinta, atsižvelgiant į informacijos pateikimą ir jos tikslumą. Mes, tie, kurie užrašome perdavimus, tik maži kareivėliai didžiulėje Tėvo armijoje ir mūsų knygos nepriklauso asmeniškai mums, bet visai žmonijai. Visatai. Mes gavome galimybę priimti šiuos perdavimus ir išdėstyti savo knygose tam, kad apie juos sužinotų. Bet mes tik perdavėjai ir mūsų egzistavimas toks pat sąlyginis, kaip ir egzistavimas mažo kačiuko. Todėl prašau siųsti savo geras mintis tam, kas šias žinias sukūrė ir padarė jums prieinamas – Kūrėjui.

 

Dar kartą iš visos širdies jums dėkoju ir tikiuosi, kad mes susitiksime po kelių metų tiesos, šviesos, gerovės ir meilės pasaulyje. (Aryana Havah)

 

Knygai parinkau tokį pavadinimą, kadangi joje kalbėsime apie perdavimus, kuriuos gavau ir kurie, manau, nurodo mūsų planetos ateitį. Noriu jus perspėti, kad šie perdavimai buvo gauti kaip vizijos ir jos nebūtinai turi būti tiksliai tai, kas laukia mūsų planetos. Jie nurodo tiktai galimą žmonijos ir planetos evoliuciją tarp 2009 ir 2021 metų. Bet mes puikiai žinome, kad mūsų ateitis nėra nustatyta ir viską galima keisti. Mes – permainų vykdytojai, mes apdovanoti Kūrėjo sugebėjimais. Ir jei mūsų tikėjimas būtų bent aguonos grūdo dydžio, tai mes galėtume judinti kalnus. Todėl prašau jus suprasti, kad žemiau aprašytus faktus galima laikyti tiktai hipoteze, galimu keliu, pagal kurį vystysis aplinkybės gyvenantiems Žemėje šiuo metu. Ši informacija gali pasirodyti šokiruojanti, bet aš jaučiu, kad ji mums duota arba tam, kad mus paruoštų, arba kad pažadintų iš šito blogo sapno. Aš esu visiškai užtikrinta, kad Žemei reikalinga pagalba. Padėkime jai visi kartu, padovanodami tai, ką turime geriausio savyje – savo meilę ir užuojautą. Nuo šios dienos pasakykime sau, kad būsime geresni, išmintingesni, kantresni, pilnesni šviesos. Nustokime kerštauti ir supraskime, kad niekas nieko prieš mus neplanuoja, ir kad mums nereikia ant nieko pykti ar jaustis įskaudintiems. Mes čia tam, kad išmoktume savo pamokas, parodytume, kad esame žmonėmis ir, svarbiausia, kad suprastume, jog mes – Dievo vaikai. Rojus greta, jis mumyse, mūsų širdyse. Mums tereikia noro įgyvendinti jį realybėje.

 

Tai buvo šaltas kovo vakaras. Įkyrus telefono skambutis nutraukė mano svajas. Pažiūrėjau kas man skambina tokiu vėlyvu laiku, bet telefonas numerio nerodė. Keista, tai man atsitinka gana retai. Pakėliau ragelį. Švelnus moteriškas balsas atsiprašė, kad skambina iš užslaptinto numerio, ir kad ji bet kokiu atveju norėtų išsaugoti anonimiškumą. Nepažįstamoji norėjo su manimi pasimatyti, o aš, veikiama paslaptingumo atmosferos, paskyriau pasimatymą jau kitą dieną. Sutartu metu pas mane į kabinetą įėjo labai graži ir elegantiška, apie penkiasdešimties metų moteris. Švelniai paryškintas veidas ir spindinčios žalios akys skleidė liūdesio vibracijas. Ji ištiesė man ranką tardama:

 

Mano vardas Ruksandra. Tai viskas, ką norėčiau, kad apie mane žinotumėt. Gavau jūsų numerį tik didžiulių pastangų dėka. Mes turime bendrą draugą ir man teko gerokai pasukti galvą, kaip gauti jūsų numerį, nesukeliant įtarimų. Aš perskaičiau jūsų knygą „Inuaki” ir iš visos širdies panorau su jumis susipažinti. Jūs turite žinoti, kad viskas, ką jums pasakojo Deividas, yra tiesa. Aš visa tai žinojau, ir jau gana seniai, tik man neužtenka drąsos kam nors apie tai pasakoti. Beje, ir dabar nelabai užtenka. Bet aš atėjau pas jus, kad papasakočiau viską, ką žinau ir noriu paprašyti, kad jūs tą informaciją paskleistumėt, kad apie ją visi sužinotų ir galėtų pasinaudoti jiems tinkamu būdu. Ši našta mane slegia – žinoti tokius dalykus ir nieko nedaryti.

 

A.: Bet juk tai ne našta, greičiau Dievo dovana.

 

R.: Tai – ne dovana, o prakeikimas. Mane žemino, išjuokė, mušė… už šias žinias. Bet dabar tai jau nesvarbu. Svarbiausia, kad aš išdrįsau ateiti ir iš visų jėgų tikiuosi jūsų pagalbos. Noriu jums papasakoti viską, ką žinau, visą savo gyvenimą, o jūs tai aprašysite. Tikiuosi tie, kas mane pažįsta, niekada šitos knygos neperskaitys. Nenoriu, kad mane pažintų. Mano socialinė padėtis ypatinga. Aš turiu šeimą, vaikų ir sudėtingo charakterio vyrą, kuris užima aukštas pareigas. Be to, aš – gydytoja. Iš visos širdies prašau, skirkite man laiko. Tai bus žmonijos labui. Prašau, patikėkite, aš sveika ir niekada neturėjau problemų su mąstymu, kas galėtų privesti prie kokių nors psichinių sutrikimų. Viskas labai paprasta, aš tiesiog nusivylęs žmogus, kuris gauna vizijas, bet nežino, ką su jomis daryti.

 

A.: Aš sutinku. Galime pradėti tiesiog dabar. Kaip jūs norėtumėt, kad vyktų mūsų bendravimas?  Manau, jei tarp mūsų vyktų dialogas, aš galėčiau viską užsirašinėti ir nebijočiau, kad ką nors praleisiu.

 

R.: Puiku, tik pradžioje dar siūlyčiau atsisakyti mandagumo formų ir tiesiog pereiti prie „tu“, kadangi jaučiu, kad mes labai artimos dvasiškai ir energetiškai.

 

A.: Gerai, Ruksandra. Pradėkime. Pirmiausiai norėčiau sužinoti, kada ir kaip tu supratai, kad gauni perdavimus, vizijas?

 

R.: Manau, kad aš gimiau su tuo. Bet būdama maždaug keturių metų pradėjau suprasti, kad vaizdai, kuriuos matau, pildosi ateityje. Pavyzdžiui, kartą stovint šalia mamos, į galvą atėjo vaizdas, kaip ji verkia ir slepia savo veidą po skarele. Po kelių dienų tėvas ją sumušė ir scena tiesiog atgijo prieš mano akis, kai ji verkė ir bandė paslėpti sumušimų žymes.

 

A.: Ar tavo tėvas buvo žiaurus žmogus ?

 

R.: Jis buvo blogas žmogus. Jis buvo daug vyresnis už mamą. Jis ją vedė tik tam, kad įtvirtintų savo statusą. Būdamas atsidėjusiu komunistu, stengėsi padaryti karjerą politikoje. Tam, kad atitiktų partijos doktriną jis vedė paprastą mergaitę iš kaimo. Nežinau ar mama jį mylėjo. Ji gyveno kaimelyje Fagarašo apylinkėje. Tėvas važinėjo ten su reikalais, persekiodamas taip vadinamus „komunizmo priešus”. Ten jis ją pamatė ir nusprendė, kad ji puikiai tinka kuklios ir paklusnios žmonos vaidmeniui. Aš neatsimenu savo senelio ir senelės, bet jie davė sutikimą, nes jiems tai buvo garbė. Taip mama atsidūrė Bukarešte. Nežinau ar ji buvo bent kada nors laiminga. Pamenu, kaip ji drebėdavo, kai tėvas įeidavo pro duris ir kaip ji lakstydavo iš vieno kambario į kitą padavinėdama jam valgį ir šlepetes. Tai tikriausiai vienintelis vaizdas geriausiai nusakantis mano mamą – ant kelių prieš jį, nuiminėjanti batus. Tėvas buvo pabaisa. Terorizuodavo mus puikiai žinodamas, kaip tai daroma. Visą savo gyvenimą jis apsimetinėjo, kad kovoja už šeimos gerovę, naudodamasis įvairiais šūkiais – mano žmonai nėra būtinybės dirbti, šeima – didžiausia vertybė, vaikai užpildo gyvenimą, gera šeimininkė išlaiko visus namus ir taip toliau.

 

A.: Sakei neprisimeni senelio ir močiutės. Kodėl ?

 

R.: Mamos tėvų neprisimenu, nes jie mirė, kai man buvo trys metai. Jų namas sudegė ir jų nepavyko išgelbėti. O tėvo tėvų niekada nemačiau. Jis sakė, kad užaugo prieglaudoje. Bet gerokai vėliau sužinojau, kad tai neteisybė. Kai buvau aštuoniolikos, pas mus atėjo graži, elegantiška, labai išsiskirianti moteris. Ji kalbėjosi su tėvu. Vėliau aš sužinojau, kad tai buvo jo sesuo, kuri gyveno Izraelyje, kad jo mama žydė,  ir kad tėvas išsigalvojo savo praeitį dėl geresnės ateities. Iš jos sužinojau, kad dar būdamas vaikas jis susidėjo su valkatomis ir pabėgo iš namų. Galiausiai jie apsiskelbė kovotojais už komunizmą. Ji pasakojo, kad jų šeima pasiturinti, jinai gydytoja ir atvažiavo pasikalbėti, nes mirė jų mama. Aš nesugebėčiau nusakyti koks buvo mano tėvo veidas, kai jis grįžo namo ir ją pamatė. Aš išėjau į kitą kambarį ir nežinau apie ką jie kalbėjosi. Pamenu tik jos papilkėjusį veidą ir sukąstas lūpas, kai ji išeidinėjo. Prieš išvažiuodama teta mane pabučiavo ir palinkėjo niekada netapti tokia kaip jis. Po to kai ji išėjo, manėme, kad tėvas mus užmuš. Bet jis net nieko nepasakė ir elgėsi taip lyg to susitikimo niekada nebuvo.

 

A.: O jis tikrai tikėjo šeima ir savo namais ?

 

R.: Ne. Atvirkščiai. Jis mus išnaudojo. Išvesdavo mus į miestą tik sekmadieniais, pristatydavo savo pažįstamiems ir vis sakydavo mamai, kad ji nepamirštų, iš kur kilusi ir kokį turi išsilavinimą. Jos pareigos buvo tvarkytis, virti, lyginti ir aptarnauti vyrą. Jis sakydavo, kad moteris gyvena tik dėl vyro. Kad jis paėmė ją iš gailesčio ir padarė miesto dama, kad ji turi didžiuotis turėdama tokį vyrą.

 

A.: Jis užėmė aukštas pareigas ?

 

R.: Tada aš dar to nesuvokiau, tik vėliau supratau, kad jis užima aukštas pareigas milicijoje, kurios vėliau jam padėjo tapti ministru.

 

A.: Tu vienintelė šeimoje ?

 

R.: Taip, mama daugiau negalėjo turėti vaikų. Iš karto po mano gimimo, kai mama grižo namo, tėvas ją žiauriai sumušė už tai, kad ji nepagimdė berniuko. Dėl to ji net kelias dienas pragulėjo ligoninėje. Nežinau, ar tai buvo nevaisingumo priežastis, ar mano gimimas, o gal tiesiog Dievas nusprendė nekankinti taip žiauriai dar vienos sielos, bet po to mama daugiau negalėjo pastoti. Vėliau kiekvieną kartą tėvas ją mušdamas vis apie tai primindavo.

 

A.: O jis gerdavo ?

 

R.: Ne, atvirkščiai. Jis nekentė alkoholikų. O mamai nebuvo leidžiama su niekuo kalbėtis. Ji kartais kalbėdavosi su kaimyne, per tvorą, bet ir tai tik tada, kai tėvas būdavo išvažiavęs į komandiruotę. Net kai mes eidavom į turgų, ji nepakeldavo žvilgsnio nuo žemės. Žmonės kalbėdavo, kad mes keisti, pasikėlę. Juk tam kvartale, kur mes gyvenome, visi sveikindavosi, visi vienas kitą pažinojo. Tik ne mes. Man net neleisdavo žaisti su kitais vaikais. Tokia buvo mano vaikystė. Kai man buvo keturi metai, kaip aš jau tau sakiau, aš kažkaip pradėjau suprasti, kad galiu matyti ateitį. Nuo tada aš jai pradėjau pasakoti apie vaizdus, kurie ateina į mano galvą. Turiu pripažinti, kad pradžioje maniau, kad tai normalu, kad visi žmonės tai sugeba. Bet mamos reakcija, baimė, kad tik nesužinotų tėvas, privertė mane suprasti, kad aš kitokia, nenormali.

 

A.: Gal galėtum pateikti pavyzdžių ?

 

R.: Taip. Kartą pamačiau kaip tėvas grįžta namo ir mane tiesiog nusmelkė. Aš pamačiau vaizdus kaip mano tėvas nužudo žmogų. Nenoriu tavęs apkrauti savo sunkiais prisiminimais, tik pasakysiu, kad kai paaugau ir tėvas vėl mušė mamą prišokau prie jo ir išsakiau jam į akis viską, ką buvau mačiusi. Pasakiau, kad jis nusikaltėlis, pabaisa, melagis ir šunsnukis, kad jis atėjo iš pragaro ir ten ir sugrįš. Tada jis mane sudaužė iki sąmonės netekimo. Mėnesį pragulėjau lovoje. Man buvo sulaužyti šonkauliai ir ranka. Nuo tada nustojau jam egzistuoti. Jis praeidavo pro mane kaip pro baldą ir niekada daugiau nesikalbėjo. Net kai įstojau į medicinos institutą, jis manęs nepasveikino. Tik kartą pasakė kelis žodžius, kai pranešė, kad susipažinsiu su savo būsimu vyru, Vidaus Reikalų Ministerijos aukšto pareigūno sūnumi. Ir, kad kartu su jo tėvu, jie nuspręs vestuvių datą.

 

A.: Ir tu už jo ištekėjai ?

 

R.: Taip, aš ir dabar su juo. Mes – du svetimi žmonės. Bet aš negaliu jo niekuo kaltinti. Jį taip pat privertė tai padaryti. Mes abu kalti dėl to, kas atsitiko. Turime du vaikus – berniuką ir mergaitę, esam gerai finansiškai apsirūpinę, žinoma, jo, o ne mano dėka. Važinėjam po visą pasaulį, bet nesam laimingi.

 

A.: O tu nebandei tai pakeisti ?

 

R.: Ne. Kaip jau sakiau, aš – bailė. Aš apsimetinėju. Visur – namie, darbe, prieš draugus, vaikus, kartais net prieš save pačią. Aš bijau visko, kas nauja, permainų, bijau būti laiminga. Bet mes juk kalbėjom apie mano vizijas.

 

A.: Kada ir kaip pas tave atsiranda vizijos ?

 

R.: Tai nėra kaip nors nustatyta. Tiesiog, kai aš apie nieką negalvoju, jos ateina į galvą. Darbe, namie, gaminant valgį, automobilyje, parduotuvėje, bet kur. Kartais, kai aš prie ko nors liečiuosi, tada ateina vaizdai, susiję su tuo žmogumi – jo rūpesčiai, problemos, ligos, mintys. Negaliu to kontroliuoti. Kartais tai būna kaip blykstelėjimas, kartais trumpas filmas.

 

A.: Ar tai vaizdai apie praeitus ar būsimus įvykius ?

 

R.: Ir vieni, ir kiti. Su žmonėmis kurių nepažįstu, niekaip negaliu to patikrinti. Bet su tais kurie man artimi visada matau įvyko tai ar ne.

 

A.: Ar bandei kada jiems tai pasakoti ?

 

R.: Ne. Niekada. O kam ? Kad jie pagalvotų, kad išsikrausčiau iš proto ?

 

A.: Ar kada nors matai didelio mąsto įvykius ?

 

R.: Būtent apie tai aš ir noriu tau papasakoti. 1987 metais vizijoje mačiau visą kruviną Čiaušeskų ir žmones lakstančius po Bukarešto gatves. Jaučiau, kad buvo naktis ir labai šalta. Nuo to vaizdo aš net drebėjau. Nežinojau, ką tai reiškia iki 1989 metų. Ir aš ten buvau, per revoliuciją, žinoma tik iš smalsumo. Stovėjau ten, kol sutemo, o tada kažkas pasakė, kad į žmones pradės šaudyti ir mes visi pradėjome bėgti. Man buvo labai šalta ir aš visa drebėjau. Tai tik vienas pavyzdys. Esu mačius labai daug didelio mąsto vizijų taip pat ir asmeninių.

 

A.: Ir jos išsipildo ?

 

R.: Dauguma, taip. Tik anksčiau aš nesugebėdavau jų iššifruoti. Tik po kelių metų, kai praėjau neurolingvistinio programavimo kursus ir kai palankiau hipnozinės progresijos ir regresijos kursus Amerikoje, pradėjau sugebėti fokusuoti dėmesį ir prasiskverbti į vizijos esmę, kad galėčiau ją suprasti. Buvo labai sunku suprasti, kur ir kada tai vyks. Dabar jau suprantu, kaip tai vyksta ir man išeina nustatyti įvykių seką laike. Netgi moku susitelkti į įvykį ir išstudijuoti jį iki smulkiausių detalių.

 

A.: Ar galėtum man ką nors papasakoti ?

 

R.: Pavyzdžiui aš matau bėgančius gatve žmones, kuriuos vejasi policija. Labai daug ugnies ir dūmų. Girdžiu šauksmus ir šūvius. Matau mergina ilgais rudais plaukais su džinsais ir mėlyna striuke, ji krenta ant žemės, iš burnos pradeda tekėti kraujas. Aš klausiu, kur tai vyks ir galvoje atsiranda atsakymas – Prancūzijoje. Klausiu: kada ? Atsakymas – 2010 metais. Klausiu, kas vyks 2010 metais Prancūzijoje ir gaunu atsakymą – sukilimas.

 

A.: Ar gali matyti ir kitus žmones ?

 

R.: Jei užsimerkiu, matau visą vaizdą. Labai daug jaunimo. Tik keli vyresnio amžiaus žmonės. Matau, kaip jaunuolis meta butelį, kiti už jo nugaros šaukia.

 

A.: Kokia to sukilimo priežastis ?

 

R.: Nepasitenkinimas. Matau depresiją ir nepriteklių. Maždaug taip.

 

A.: O balsas kuris tau atsako, kas jis ?

 

R.: Supranti, tai tik dėka tavo knygos. Tik kai aš perskaičiau „Inuaki”, aš paklausiau, kas su manimi kalba. Iki to laiko man kažkaip net neateidavo tokia mintis. Maniau gal, kad tai mano siela ar pasąmonė. Bet kai tik paklausiau iš karto gavau paprastą atsakymą – Sela. Toks jos vardas. Sužinojau, kad tai taiki būtybė, kuri visada mane lydi ir išeis tik su mano išėjimu. Aš paklausiau, kodėl ji su manimi ir ji atsakė, kad dėl manęs. Sakė, kad buvau artima Pitijai, ir turėdama tokią pačią dovaną kaip ir dabar, padariau labai daug klaidų dirbdama pagrinde sau ir savo gerovei, o ne dėl kitų. Kadangi šioje inkarnacijoje to mano sugebėjimo užblokuoti negalėjo, buvo nuspręsta, kad Sela visada bus su manimi. Gal tau tai pasirodys keista ir neįtikėtina, bet patikėk, aš, kaip gydytoja, tyriau save iš visų įmanomų pozicijų ir galiu garantuoti, kad neturiu nieko bendro su šizofrenija ir nieko neišsigalvoju. Paskutiniu metu patenku į tokias situacijas ir aplinkybes, kad apskritai nustojau tai vertinti ir analizuoti. Manau, kad tu dar gausi perdavimų ir iš kitų žmonių. Daug kas žino panašių dalykų tik atsisako apie juos kalbėti. Galbūt dėl to, kad jiems baisu. Žinai, kaip kvailai jautiesi, kai iš tavęs juokiasi ir rodo pirštais. Siaubinga yra, kai žinai ką nors apie žmogų ir bandai jam pasakyti, o jis juokiasi tau į akis. Patyriau tai su savo geriausia drauge. Aš ja tikėjau, o ji mane išdavė.

 

A.: Kaip supratau, tu gali išdėstyti įvykius chronologine tvarka.

 

R.: Taip, ir būtent taip aš noriu tau viską papasakoti.

 

A.: O pirma vizija susijusi su 2010 metais ?

 

R.: Ne, tai buvo tik pavyzdys. Norėčiau pradėti nuo 2008 metų. Tik ne šiandien. Ilgiau pasilikti negaliu. Kitą susitikimą pakalbėsim apie viską nuo pradžių.

 

 

II dalis


2500
6 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
atsakovas

sutinku ,viskas padrika ir kartojasi.

Labai jau viskas padrikai aprasyta, nera jokio normalaus nuoseklumo. Toks vaizdas, kad ta moteriske paskaite ta knyga ir sumaste jog reikia isgarset ir mazdaug pasakojo ta pati kas toj knygoj tik plius dar kazkokiu ivikiu kurie neivyko. O kalbant apie Povila, kuris pastate piramide tai pas ji dar didesni briedai prirasyti.

Rikis Tikis

Lietuvis turi labai gražiai viską aprašęs, Povilas (kurs merkinės piramidę pastatė) turi netgi savo blogą, kur transliuoja viską naujai, labai gražiai ir dėsningai. ten aprašytas (bent jau pirminiame variante) pokyčiai nuo 2013 iki 2015.

Reja

Man nepatiko.Lyg chaotiskas kartojimasis.Datos ir ivykiai neatitinka,pats pasakotojos poziuris daugeliu atveju kelia nora priestarauti.O jau apie Maiklo Dxeksono mirti-„suvienijusi zmones“? Jei „jo mirtis buvo suplanuota Dvasinio pasaulio,kaip pagalba mums“,tai tikrai ne ekspromtu:vienoj nuotraukoj jis laiko ranka,atviru delnu,kuriamia matoma gyvenimo linija-jis nugyveno tiek,kiek jam buvo lemta.
Inuaki man labiau patiko.Gaila,kad nieks neisvercia iraso is youtube.

Marius

Pagaliau kaškas įdomaus paskaityti :) Teksto gana normaliai, tai teks atsidėti naktčiai :)

Benamis

Kaip supratau ta pati autore parase knyga apie inuakius :) Ka gi, kol kas nevertinsiu sios naujos knygos, palauksiu dar keletos daliu :)