Atskilėlių teorija

Kokiu būdu Žemėje atsirado gyvybė? Kuris iš dabar gyvenančių organizmų buvo pirmasis? Iš kur gi, vis dėlto, atsirado žmogus? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo geriausi visų laikų protai. Viename iš savo „Dialogų“ Platonas kalba apie tai, kad visos gyvos būtybės kilo iš tobuliausios iš jų visų – iš žmogaus. Ar tikrai taip?

Galima prisiminti mokyklinį paveikslėlį – gyvūnijos pasaulio kilmės medį. Ties kamieno pagrindu nupaišytas apskritimas – tai pirminis organizmas, ir iš jo, pasak dėdėlės Darvino, ir kilo visi kiti organizmai – ir vienaląsčiai, ir daugialąsčiai, ir dar dievai žino kokie. Paprasta ir aišku. Taip kad, perfrazuojant žinomą posakį, galima pasakyti: Darvino mokymas yra teisingas, nes jis suprantamas. Šiam paveikslėliui biologijos vadovėlyje jau 100 metų. O kas paprasta, tą ir patvirtinti nesudėtinga. Bent jau taip atrodo. Bet štai jau šimtą metų viso pasaulio mokslininkai, įkvėpti tokio paprastumo, bando patvirtinti evoliucijos teoriją eksperimentiškai. Tačiau gaunasi tik tai, kad iš „pirminio organizmo“ (t.y. vienaląsčio organizmo su primityvia sandara) jokiomis, netgi pačiomis neįtikinamiausiomis sąlygomis gauti sudėtingesnį sutvėrimą neįmanoma.

„Suprantama“ evoliucija

„O kaip gi žmogaus vaisius“? – galite užduoti klausimą. Juk žinoma, kad jis vystosi iš vienos apvaisintos ląstelės? Taip, bet kad procesas prasidėtų, reikalingas žmogaus spermatozoidas ir žmogaus kiaušialąstė. Tik šitaip. Niekieno kitų spermatozoidai netinka. Juolab netinka ir du mikrobai. Ir tūkstantis mikrobų nepadės. Ir milijardas. Tikimybė, kad jie susilies į žmogaus organizmą vienareikšmiškai yra lygi nuliui. O juk E. Hekelis, Darvino bendražygis, 1866 metais pasiūlė biogenetinį dėsnį: atseit, „vienaląsčio kiaušinio išsivystymo stadija iki ir po apvaisinimo atitinka „pirminį“ vienaląstį, kuris randasi kilmės medžio pagrinde“.

Kitas svarbus šio dėsnio teiginys yra tai, kad „aukščiausių organizmų užuomazgų formavimasis yra žemesnių organizmų vystymosi stadijų pakartojimas“. Kol kas suprantama? Tačiau yra toks mokslas – lyginamoji embrionologija, ir jis pačiu savo egzistavimu paneigia Hekelio postulatus. Šis mokslas aiškiai parodo, kad aukštesniųjų organizmų užuomazgos niekada nebūna panašios į suaugusius žemesnius organizmus. Žuviai susiformuoja žuvies embrionas, driežui – driežo, paukščiui – paukščio, žmogui – žmogaus.

Ir žmogaus embriono vystymasis visai neprasideda nuo „žuvies stadijos“, nors pagal Darvino lentelę žmogus savo vystymosi kelyje spėjo pabūti ir žuvimi. Tokie dalykai aptinkami nebent kirminų pasaulyje, kuriems, kaip žinia, rankos, kojos ir galvos egzistuoja tik lėliukės stadijoje, o paskui, gimstant, visa tai išnyksta. Bet tai viso labo tereiškia, kad pačios šios būtybės yra kilusios iš labiau išsivysčiusių organizmų.

Embrionologų duomenys kalba apie tai, kad egzistuoja kažkokia evoliucija „ne pagal Darviną“ – judanti ne link labiau organizuoto ir sudėtingesnio palikuonio, o link… involiucijos ir degradacijos.

Mažiau smegenų – didesnė populiacija

Daugiamečiai stebėjimai leidžia tvirtinti, kad viena ar kita populiacija auga visai ne dėl evoliucijos, t.y. kažkokių savybių tobulėjimo ir galvos smegenų didėjimo, kaip tai buvo manyta anksčiau. Priešingai – tai vyksta dėka involiucijos, t.y. šių savybių supaprastėjimo ir bendrijos nusileidimo ant žemesnio organizacijos laiptelio. Kuo paprastesnis organizmas – tuo sėkmingiau jis užima naują ekologinę nišą. O naujoje nišoje prasideda audringas populiacijos augimas. Bet štai niša jau užsipildė. Ką gi toliau daryti? O toliau – naujas „supaprastėjimas“, kuris suteiks galimybę vėl išplėsti savo nišą. Tuo ir galima paaiškinti griežtą dėsningumą, kuris egzistuoja gamtoje: kuo žemiau nusmunka būtybė involiucijos laipteliais, tuo didesnė jos populiacija ir gyvenamasis arealas.

Aukščiausioms būtybėms involiucija vyksta degraduojant galvos smegenims. Individualioms. Žemesniosioms būtybėms – „smegenų“ vaidmens imasi „grupinė sąmonė“, kuri rūpinasi kiekvieno populiacijai priklausančio individo interesais. Ir ši sąmonė irgi menkėja.

Kas nukrito, tas pražuvo

1893 metais mokslininkas Dolas suformulavo morfologinių pokyčių negrįžtamumo dėsnį. Reikalas čia tas, kad gyva būtybė, praradusi kartą požymius, kurie charakterizavo ją ankstesnėse kartose, niekada nebeįgys jų atgal. Kas pradingo, to jau nebesugrąžinsi – toks dėsnis.

Tarkim gyvačių, kurios kilusios iš driežo pavidalo būtybių, protėviams prapuolė galūnės, o paskui, laikui bėgant, ir smegenų skyriai, atsakingi už tų pačių galūnių susiformavimą ir jų valdymą. Šių skyrių sugrąžinti atgal niekaip nebeįmanoma – gyva būtybė, degraduodama, persigimsta į iš principo naują rūšį – iš driežo ne šiaip į driežą be galūnių, o būtent į gyvatę. Jei pasektume tolesnį jos regresą, tai gyvatė pavirs į primityvią kirminą, kuris, be galūnių, nebeturės lytėjimo, regos, klausos ir kt. organų. Štai šitaip: buvo vikrus driežas, o gavosi – lėtapėdis kirminas. Toliau jis gali galutinai „aptingti“, pradėjęs koralų polipų, ascidijų ar kitų „pritvirtintų“ prie kažko gyvūnų populiacijai. O nuo čia ir iki vienaląsčių jau visai nebetoli. Toliau „evoliucionuoti“ nebėra kur. Toliau – tyla…

„Smulkėjo sielos, smulkėjo ir kūnai“

Žmogus – gamtos viršūnė. Šito neginčija nei Platono, nei Darvino šalininkai. Tiesa, vieni tvirtina, kad viskas kilo iš žmogaus, kiti – kad visa kas gyva vystymosi kelias atvedė iki žmogaus atsiradimo. Apie tai, kad darvinizmo postulatai neatitinka gamtos dėsnių, kalbėjome aukščiau, dabar sustokime ties Platono tvirtinimu, ties tuo, kaip viskas galėjo vykti.

Pradžioje buvo tobula būtybė – žmogus. Apie tai liudija senoviniai ir religiniai padavimai, išlikę visose pasaulio tautose. Pasak antikinių graikų, Žemėje kažkada buvo Aukso amžius, jį pakeitė Sidabro, paskui bronzos ir galiausiai atėjo geležies, kuriame mes ir gyvename. Aukso amžiaus žmonės visiškai skyrėsi nuo mūsų su jumis ir savo sugebėjimais, ir protu. „Smulkėjo sielos, smulkėjo ir kūnai“ – rašė Ovidijus. Galiausiai mes išsigimėme į mažus, pavydžius, tingius, agresyvius rajūnus nykštukus – kaip liudija daugybė senovinių šaltinių, praeities žmonės, nežiūrint į jų didumą, buvo pakankamai taikūs, linksmi, darbštūs ir mažai priklausomi nuo maisto.

Penkiapirštė kanopa

Kas atsitiko žmonėms, kurie atsisakė žmogaus verto egzistavimo ir susigundė gyvuliško gyvenimo „džiaugsmais“?

Tokie žmonės atskiromis grupėmis įvairiais laikotarpiais (nuo milijonų metų prieš mus iki dabartinių laikų) atkrisdavo nuo žmonių giminės. Lėtai degraduodami ekologinėse ir istorinėse nišose, jie virto į žmonių pavidalo būtybių, hominidų gentis. O jau iš jų – į beždžiones. Ir tai vyko jau žymiai greičiau. Juk tai suprantama – kuo žemiau esi ant involiucijos laiptelių, tuo greičiau degraduoji kaip rūšis. Priklausomai nuo gyvenamosios aplinkos, keitėsi jų morfologija. Vystėsi pėdos pirštai, atsirado penktoji ranka – uodega, žodžiu, viskas, kas padeda karstytis po medžius.

Palaipsniui beždžionės tapo geromis šoklėmis. Aukštas ūgis ir priekinės (mąstymo) smegenų dalys joms jau buvo nebereikalingos. Šie žvėreliai, šokinėdami nuo šakos ant šakos, vaikydamiesi vienas kitą, užsiaugino ant galūnių odos plėveles ir dabar jau galėjo skraidyti nuo medžio iki medžio. Iš jų ir prasideda pirmoji paukščių kartą – gyvūnų, kurie įsisavino oro okeaną. Virsdami dedančiaisiais kiaušinius, tolimi paukščių protėviai žymiai padidino savo populiaciją. Iš jų atsirado dinozaurai – lyginant su savo pirmtakais – dar primityvesni padarai. Bet tai leido jiems įsisavinti visas tris aplinkas – orą, žemę ir vandenį. Jie davė gyvybę daugeliui dabar egzistuojančių gyvų būtybių grupių, kurios persikėlė į vandenį „pastoviai gyventi“. Vandens vėžliai ir krokodilai kilo iš bendrų dinozaurinių protėvių.

Taip keitėsi žmogiškoji morfologija. Kaip pavyzdį paimkime žmogaus pasididžiavimą – jo ranką su penkiais pirštais. Pokyčiai vyko dėl siaurėjančios specializacijos. Iš pradžių ji pavirto penkiapiršte beždžionės ir lemūro letena, taip prarasdama daug funkcijų, bet užtat tapusi daug parankesne laipiojimui. Paskui letena su penkiais pirštais pavirto kanopa. Nuo to, kiek pirštų suaugo, priklauso kanopinio gyvūno tipas. Gyvūno letena virto žuvies plaukmeniu. Pas visus gyvūnus, pradedant žmogumi, baigiant reptilijomis ir kai kuriomis žuvimis, išliko galūnių penkiapirštiškumas.

Kalti „atskilėliai“

Per planetą vilnijančios involiucijos bangos paliko neištrinamą pėdsaką faunoje ir floroje: iš prožmonių kilo probeždžionės, iš jų – paukščių pirmtakai, nuo šitų – reptilijų ir t.t. Iš smulkiausių gyvūnų – augalų pirmtakai, o jau iš šitų – mikrobų ir virusų pirmtakai. Yra įrodyta, kad virusai, esant nepalankioms sąlygoms, gali užbaigti šį ciklą, pavirsdami kristalais.

Tai kam gi tuomet, išeitų, mes turime būti dėkingi už mus supančio pasaulio įvairovę? Teisingai – sau patiems. Tiksliau, tiems, kuriuos galima būtų pavadinti „atskilėliais“, tiems, kurie per milijonus metų vis palikdavo žmogaus bendriją…

“Интересная газета. Мир непознанного” ir Anomalija.lt inf.