Paveikslai, vedantys iš proto šeimininkus

“Džokonda” – vampyrė!

Pasaulyje yra keli šedevrai, užsitarnavę prastą šlovę. Vienas jų – pati žinomiausia pasaulyje šypsena, kuri, kaip pasirodė, atima iš žmonių gyvybines jėgas. “Mona Liza” gali privesti žmogų iki nualpimo. Ši savybė pastebėta XIX amžiuje.

Rašytojas Stendalis pirmasis pažymėjo, kad ilgai būnant šalia šedevro, jam prasidėdavo jėgų atoslūgis ir išsekimas. O Luvro darbuotojai tvirtina: kai prie paveikslo neprileidžiama publika, jis blanksta, bet kai tik turistai vėl ateina į salę, paveikslas atgyja: dažai pasidaro ryškesni, šypsena – aiškesnė.

“Lopuchina” pražudydavo kilmingas moteris

Puškino laikais Marijos Lopuchinos portretas buvo vienas iš pagrindinių gąsdinimo priemonių. Mergina nugyveno trumpą ir nelaimingą gyvenimą, o nutapius portretą mirė. Jos tėvas Ivanas Lopuchinas buvo žymus mistikas ir masonų ložės magistras. Todėl ir ėmė sklisti gandai, kad jam neva pavyko įvilioti mirusios dukters dvasią į šį portretą. Ir kad jeigu jaunos merginos žvilgtels į paveikslą, tai greitai mirs. Pagal saloninių plepučių versiją, Marijos portretas pražudė ne mažiau kaip 10 kilmingų merginų…

Galą gandams padarė mecenatas Tretjakovas, kuris 1880 metais nusipirko portretą savo galerijai. Didelio mirtingumo tarp moteriškos lyties lankytojų nepastebėta, tačiau nuosėdų vis tiek liko…

“Riksmas” žudo įžeidėjus

Norvegų dailininko Edvardo Munko šedevrą pavogė vidury baltos dienos iš Oslo muziejaus. Labai jau viliojantis kąsnelis – paveikslas kainuoja 70 mln dolerių! Tačiau kažkokia nuojauta kužda, kad vargu ar piktadariai gaus tuos pinigus, juk “Riksmas” keršija tiems, kas jį įžeidžia.

Muziejuje pasakojama, kaip vienas darbininkas netyčia numetė paveikslą. Nuo tos dienos jam prasidėjo baisūs galvos skausmai. Jie vis stiprėjo ir vaikinas galiausiai nusižudė. O muziejaus lankytojas paprasčiausiai palietė “Riksmą” pirštu. Ir ką jūs manote? Vakare jo namuose prasidėjo gaisras ir žmogus gyvas sudegė…

Namus deginanti “Vandens lelija”

Impresionistas Klodas Monė nutapė peizažą su vandens lelijomis. Kai dailininkas su draugais pažymėjo šio darbo pabaigtuves, dirbtuvėse įvyko nedidelis gaisras. Liepsną greitai užpylė vynu ir daugiau neteikė šiam įvykiui reikšmės. O veltui…

Vos mėnesį paveikslas iškabojo Monmartro kabarete, o paskui vieną naktį užeiga sudegė iki pamatų. Tačiau “Leliją” pasisekė išgelbėti. Paveikslą nusipirko Paryžiaus mecenatas Oskaras Šmicas. Po metų sudegė jo namas. Gaisras prasidėjo kabinete, kur kaip tik kabėjo drobė. Jis per stebuklą išliko.

Dar viena Mone peizažo auka tapo Niujorko šiuolaikinio meno muziejus. Čia “Vandens lelijas” atvežė 1958 metais. Po keturių mėnesių ir čia gaisras plykstelėjo kaip reikiant. O prakeiktas paveikslas stipriai apanglėjo. Dabar NASA specialistai yra pasirengę atkurti jį, naudodami savo technologijas. O gal neverta?

“Venera” – bankrotų sukėlėja

Diego Velaskeso paveikslą “Venera su veidrodžiu” nusipirko Madrido pirklys. Ir iškart jo gyvenime prasidėjuo juodas periodas: laivai su prekėmis arba skendo, arba juos apiplėšdavo piratai. Pirklys bankrutavo ir buvo priverstas išparduoti visą turtą, tame tarpe ir paveikslą, kurį nusipirko kitas negociantas. Ir jis sulaukė bėdos: sandėlys su prekėmis uoste sudegė nuo žaibo smūgio.

Velaskeso paveikslas atiteko turtingam prekeiviui, o po trijų dienų į jo namus įlindo vagys, apšvarino skrynias su auksu ir papjovė šeimininką. Velionio palikuonys ilgai negalėjo atsikratyti paveikslo. Jis klajojo po muziejus ir privačias kolekcijas, o 1914 metais “Venerą”, eksponuojamą Nacionalinėje galerijoje Londone, supjaustė išprotėjusi turistė. “Pranašai” ir nevaisingumas

Olandų dailininkas Piteris Breigelis vyresnysis tapė “Pranašus” du metus. Mergelę Mariją jis nupiešė pagal savo pusseserę. Toji buvo nevaisinga moteris, dėl ko nuolat kentėjo nuo vyro. Būtent ji, kaip plepėjo paprasti viduramžių olandai, “užkrėtė” paveikslą. Keturis kartus “Pranašus” pirko privatūs kolekcionieriai ir kiekvieną kartą kartojosi ta pati istorija – šeimoje po 10-12 metų nebūdavo vaikų…

Galiausiai 1637 metais paveikslą nusipirko architektas Jakobas van Kampenas. Jis iki to laiko jau susilaukė trijų vaikų, tad prakeikimas jo nebegąsdino.