Neužlipkite ant senelio – Anomalija.lt

Neužlipkite ant senelio

Kartą šiltą 1996 metų rugpjūčio vakarą Katarina Verano, 42 metų amžiaus nedidelio Kaprifoljos miestelio (netoli Neapolio) gyventoja, atsibudusi aptiko ant vienos iš virtuvės grindų plytelės penkis aiškius žmogaus veido atvaizdus.

 

Tarytum nežinomas dailininkas aliejumi būtų nutapęs kažkieno portretus. Vienumoje gyvenanti ponia nesugebėjo niekaip paaiškinti paslaptingos tapybos, todėl smarkiai išsigando. Netrukus pas ją ėmė lankytis kaimynai, norintys paspoksoti į paslaptingą reiškinį. Kad atsikratytų įkyrių žioplių, Katarina nutarė sunaikinti portretus. Tačiau visi mėginimai nuplauti atvaizdus buvo tušti. Nepadėjo nei milteliai, nei benzinas, nei acetonas. Tada ponia Verano paprašė plytelių klojėjo pakeisti grindis.

 

Katarinos gyvenimas sugrįžo į įprastas vėžes, tačiau neilgam, kadangi greitai toje pačioje vietoje ėmė atsirasti nauji atvaizdai, netgi ryškesni už ankstesnius. Tarp jų matėsi vidutinio amžiaus moters veidas, kurį vietiniai iškart atpažino. Ji irgi gyveno Kaprifoljos kaime ir mirė prieš daug metų. Žvelgdamas į kitą portretą, pagyvenęs Katarinos kaimynas atpažino savo senelę. Kai kurie atvaizdai priminė kaimynams jų seniai mirusius giminaičius, kuriuos jie žinojo tik iš nuotraukų šeimos albumuose. Visi jie buvo palaidoti apleistose kapinėse, kurių vietoje vėliau buvo pastatytas ponios Verano namas.

 

Paslaptingais portretais susidomėjo mokslininkai, tiriantys paranormalius reiškinius. Vienas iš ekspertų, išeivis iš Rusijos Sergejus Kotliaras, ištyręs betoną ir cementą, įsitikino, kad medžiaga, kuria nutapyti portretai, neturi nieko bendro su kokiais nors žinomais dažais ar pigmentu. Sergejus ir jo grupė padarė išvadą, kad portretų atsiradimą sąlygojo antgamtinės priežastys.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Mokslininkai atsargiai pašalino plytelę ir padėjo ją po stiklu. Paskui, gavę ponios Verano sutikimą, nuėmė grindis visame pirmame aukšte. Kelių metrų gylyje po pamatais buvo aptikti žmonių kaulai. Dar daugiau – buvo rastos senos nuotraukos, kurios patvirtino kaimo gyventojų žodžius apie tai, kad ant ponios Verano grindų išryškėjo veidai tų, kurie buvo palaidoti senose kapinėse.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

– Velionių portretų pasirodymas pačiose netikėčiausiose vietose. – sako Sergejus. – Gali būti įrodymas, kad mūsų egzistavimas nenutrūksta po fizinės mirties. Matyt, tie, kurie kitados vaikščiojo mūsų žeme, nutarė pranešti apie save dabar gyvenantiems ir pasirinko tam štai šį ganėtinai originalų būdą.

 

Kaprifoljo kaimo gyventojų portretai anaiptol ne vienintelis toks pavyzdys. Žinomi keli analogiški atvejai.

 

1935 metais Ispanijoje mirė Chosė Raulis de Fonseka, Kordobos katedros kunigas. Po mėnesio nuo jo laidotuvių ant rytinės šventyklos sienos, greta vietos, kur vyko atgiedojimas, pasirodė drėgna dėmė, kurios kontūrai priminė velionio veidą. Apačioje matėsi jo inicialai. Liudininkų žodžiais, Kordobos fenomenas buvo matomas kelias dienas, o paskui išnyko.

 

Panašus reiškinys, tiesa gerokai ilgiau trunkantis, 1976 metais buvo stebėtas Paragvajaus sostinėje Asunsjone, šventos Terezos bažnyčioje. Ryte į mišias atėję parapijiečiai pamatė ant baltos, neseniai nutinkuotos sienos profilį, primenantį prieš kelis metus mirusį tos pačios bažnyčios kunigą senjorą Rodrigą de la Penją.

 

Atvaizdas pasirodė šalia lentelės, pritvirtintos kunigui atminti. Vietiniai gyventojai, mylėję tėvą Rodrigą, tikino, kad jo portretas turėjo gydomųjų savybių. Į bažnyčia patraukė ligoniai ir luošiai, maniusių, kad pakanka paliesti stebuklingą atvaizdą ir negalavimai išnyks. Moterys atnešdavo žindomus kūdikius ir priglausdavo juos prie „šventojo portreto“, maldaudamos tėvo Rodrigo „padaryti stebuklą“.

 

Iki šiol moterys prisimena, kad po tokių seansų jų mažyliai imdavo mažiau verkti ir sirgti. Tačiau netikėtai atvaizdas išnyko. Daugelis bažnyčios parapijiečių neabejoja, kad to priežastimi tapo šventvagiškas tūlo miestiečio poelgis – jis panorėjo tėvo Rodrigo padedamas išsigydyti savo įsisenėjusį hemorojų. Šventvagis užsiropštė ant pakylos ir, nusimovęs kelnes, priglaudė ligotą vietą prie „stebuklingo“ profilio.

 

Nuo netikėtai pasigirdusio moters riksmo vyras nusivertė nuo pakylos. Senutė, skubėjusi į bažnyčią, su viltimi išsigydyti migreną ir nemigą, pamačiusi, ką išdarinėja „šlykštus šventvagis“, nesugebėjo suvaldyti savo pasipiktinimo. Į jos riksmus susibėgo minia žmonių. Sužinoję, kuo jis užsiėmė prie portreto, bendrapiliečiai smarkiai jį sumušė.

 

Šluostydamasis nuo veido ašaras ir kraują jis piktinosi, kad visi prakeiksmai ir smūgiai atiteko jam vienam, kai tuo tarpu jis pats matė, kad kai kurie parapijiečiai tokiu pat būdu gydėsi moteriškas ligas ir impotenciją. Kaip ten bebūtų, kitą dieną tėvo Rodrigo atvaizdas išnyko.

 

Daugelis kaltino vargšą ligonį, kuris savo „šlykščiu prisilietimu išvijo šventąjį tėvą“. Kiti manė, kad tėvas Rodrigas tokiu būdu sureagavo į muštynes, kurias surengė parapijiečiai palei bažnyčią. Tačiau, visų greičiausiai, tai buvo paprasčiausias sutapimas, kadangi po kelių dienų kunigo portretas vėl atsirado – tiesa, jau ant kitos sienos ir ne profiliu, kaip anksčiau, bet anfasu.

 

Kad išvengtų naujų nemalonių incidentų palei sieną su atvaizdu, buvo pastatyta aukšta pertvara, kurią vėliau teko nuolat tampyti iš vienos vietos į kitą per visą fasadą, kadangi portretas „klaidžiojo“ niekur ilgai neužsibūdamas.

 

Visai neseniai ant vienos Meksiko miesto metro stoties sienos pasirodė moters veidas, pridengtas vienuoliška skarele. Paspoksoti į retenybę sulėkė tūkstančiai Meksikos sostinės gyventojų. Daugelis tvirtino, kad tai buvo pačios Mergelės Marijos atvaizdas. Po to, kai specialistai įsitikino, kad neįprastas portretas – ne žmogaus rankų darbas, tikintieji miestiečiai prikalė po stebuklingu veidu lentynėlę, ant kurios dedamos gėlės ir degamos žvakės.

 

Kruopštiems ir smalsiems mokslininkams pasisekė išsiaiškinti, kad toje vietoje, kur buvo pastatytas metro, prieš 200 metų stovėjo moterų vienuolynas ir buvo kapinės, kuriose laidojo vienuoles. Vėliau visa tai sugriovė žemės drebėjimas. Stichija įsisiautėjo netikėtai ir daug vienuolių, nespėjusios išsigelbėti, buvo palaidotos po savo vienuolyno nuolaužomis.

 

Meksiko gyventojai tvirtina, kad ant namų, išsidėsčiusių palei buvusį vienuolyną, sienų periodiškai atsiranda moterų veidų atvaizdai. Greičiausiai, tragiškai žuvusios moterys nori tokiu būdu duoti apie save žinią.

 

Inf. šaltinis: visokybes.com


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Paulina

idomu tik kad nelabai tyket norisi :*