Pavogti kariai

Kol Europos jaunimo žiedas kamavosi Vakarų fronte, mažesnis, bet ne mažiau kruvinas konfliktas įsižiebė tarp turkų ir britų Pietų Europoje. Galipolio kampanija buvo surengta turint tikslą suteikti pagalbą rusams, kurie kovėsi Kaukaze. Nors kampanija tęsėsi vos 12 mėnesių, tačiau kainavo gyvybes tūkstančiams anglų ir kitų Antantės interesų gynėjų, o baigėsi jos iniciatoriaus Vinstono Čerčilio atsistatydinimu.

 

Pagrindinė smogiamoji jėga tada buvo Australijos karinės dalys, bet būtent britų 5-ojo Norfolko pulko pirmojo bataliono dingimas tapo viena paslaptingiausių 1915 metų mįslių. Masinis 140-ies žmonių išnykimas tikrąja to žodžio prasme vidury baltos dienos gali pasirodyti kaip fantastinė mistifikacija, jei visi įvykiai nebūtų plėtojęsi 1-osios Naujazelandiečių divizijos savanorių akyse. Šie tik po 50 metų pažeidė tylos įžadą ir pasirašė kolektyvinį paliudijimą.

 

Dabar pati istorija. Rugpjūčio 21-osios ryte jungtinių sąjungininkų pajėgų vadas seras Janas Hamiltonas įsakė pereiti Sulvos slėnį ir užimti aukštumą 60, turkų atsparos punktą. Visą tą rytą kalvos apačia buvo apgaubta keistu rūku, savotišku meteorologiniu fenomenu, kadangi, negana to, kad rūko šioje vietovėje apskritai neturėjo būti, tai jis dar ir pažeidė gamtos dėsnius, nereaguodamas į stiproką brizą, pūtusį iš pietvakarių. Būtent į šią kalvą supančią ūkaną ir įžengė pirmasis batalionas iš 5-ojo Norfolko pulko. Įžengė, kad visam laikui pranyktų.

 

Naujazelandiečiai apstulbę stebėjo įvykius, besiplėtojančius žemiau jų pozicijų. Neįprastas rūkas ėmė keistis, kol nepavirto tirštu, iš pažiūros – tvirtu debesiu, kurio forma priminė duonos kepalą. Tada jis pakilo į dangų, paliko kalvą 60, o žmonių kalvos papėdėje jau nebebuvo. Keistas debesis judėjo visiškai giedru dangumi ir – prieš vėją.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Kai koviniai veiksmai baigėsi, 1918 metais britų valdžia ėmėsi susigrąžinti belaisvius, paimtus mūšio prie Sulvos įlankos metu. Turkija sąžiningai atidavė visus belaisvius ir čia paaiškėjo, kad nors tą vasarą ir daug anglų papuolė į nelaisvę, tačiau nei viuenas nepriklausė 5-ojo Norfolko pulko pirmąjam batalionui.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Maža to, niekas iš grįžusiųjų iš nelaisvės niekad vėliau nematė ir negirdėjo apie žmones, kurie sudarė batalioną, kuris išnyko tą rugpjūčio rytą. Vienintelis liudijimas, patvirtinęs versiją, kurią išdėstė naujazelandiečiai veteranai, pasirodė 1967 metais, kai galiausiai buvo išslaptinti dokumentai, susiję su Dardanelų kampanija, ir kai juos paskelbė. Nors ataskaitos ir buvo rimtai apdorotos cenzūros Gynybos ministerijoje, jose visgi buvo kelios detalės, kurios aiškiai liudijo antgamtinio dingimo istorijos teisingumą.

 

Galutinėje ataskaitoje didelio skaičiaus žmonių dingimas be akivaizdžių priežasčių kalvos 60 papėdėje buvo patvirtintas, o oficiali orų suvestinė Sulvos įlankos rajonui pilnai sutapo su ta, kurią aprašė naujazelandiečiai. Kalvos papėdė, kaip pranešė oficialus raportas, „buvo uždengta keistu nenatūraliu rūku, kuris paskui pakilo visiškai neįtikėtinu būdu į orą“.

 

Visiškai suprantama, kad tokią istoriją sunkoka suvirškinti kai kuriems nepatikliems žmonėms. Juk daug paprasčiau nurašyti bataliono dingimą turkams – aukštumos gynėjams, kurie galėjo iššaudyti nelaimingus anglus mūšio metu, juolab, kad per visą kampaniją žuvo dešimtys tūkstančių žmonių iš abiejų pusių. Tačiau toks paaiškinimas neįtikinamas: ataskaitų apie mūšio lauke aptiktus kūnus nebuvo, o ir ką tuomet daryti su naujazelandiečių liudijimais – jie tik po 50 metų įsidrąsino papasakoti tikrą istoriją, nepaisydami to, kad gali būti negailestingai išjuokti.

 

Saltinis: visokybes.com

Rekomenduojami video:


2500

Taip pat skaitykite