Ateiviai laukia susitikimo su mumis

Sunkiai įsivaizduojama, kad iš 130 mlrd. Paukščių tako žvaigždžių tik Žemėje būtų atsiradusi gyvybė. O kai galaktikų yra apie milijardą? Tad nenuostabu, kad kitų gyvenamų pasaulių klausimas turi kelių amžių istoriją. Nuo Epikūro, Demokrito ir Lukrecijaus laikų gyvavo tikėjimas, kad nesame vieni, kad joje begalybė kitų pasaulių, kuriuose gyvena mąstančios būtybės. Dar 4 a. pr.m.e. graikų filosofas Metrodoras pasakė: „Atrodo keista, kai plačiame lauke auga tik vienas stiebelis, o begalinėje erdvėje tėra vienas pasaulis”.

Ir jei daugelį amžių ta mintis atrodė iš piršto laužta, eretiška (prisiminkim kad ir Dž. Bruno, sudegintą 1600 m.), tai šiandien ji palčiai pripažįstama. Šia temą lietė Sirano de Beržerakas, Johanas Kepleris, Fontenelis, Hiugensas, Volteras, o iš paskos ir kiti filosofai, mokslininkai ir rašytojai. Jos šalininku buvo ir K. Ciolkovskis: „Skirtingose planetose galime matyti visas gyvų būtybių vystymosi fazes. Kuo buvo žmonija prieš tūkstančius metų ir kuo bus praėjus milijonams metų – viską galima surasti planetų pasauliuose”.

Įdomus A. E. Magaramo prisiminimai apie V. Leniną, kuriame teigiama, kad proletariato vadas yra pasakęs:
„Visai priimtina, kad Saulės sistemoje ir kitose Visatos vietose yra gyvybė ir gyvena protingos būtybės. Įmanoma, kad priklausomai nuo planetos traukos jėgos, specifinės atmosferos ir kitų sąlygų tos protingos būtybės išorinį pasaulį suvokia kitokiais jutimais, kurie stipriai skiriasi nuo mūsų jutimų

Atkreipkite dėmesį: dar nesenai laikė, kad gyvybė negalima okeano gelmėse, kur baisia jėga slegia vanduo. Dabar nustatyta, kad okeanų dugne gyvena įvairios žuvų rūšys ir daug kitokių gyvų padarų. Vieniems akys pakeičia lietimo organus, kiti pasišviečia kelią organiniu būdu švytinčiomis akimis”.

Ilgai vyravo nuomonė, kad planetų sistemos Visatoje gana retas reiškinys. Pagal kosmologinę anglų astronomo Džinso hipotezę, Saulės sistema susiformavo beveik katastrofinio dviejų Formation of Planet system žvaigždžių suartėjimo metu. Kadangi tokio suartėjimo tikimybė labai maža, taigi ir planetų sistemų Visatoje reta. Tačiau teoriniai amerikiečio H. N. Raselo ir rusų astronomo N. N. Parijsko tyrinėjimai įrodė, kad Džinso hipotezė negali paaiškinti vienos pagrindinių Saulės sistemos ypatybių – 98% bendrojo sukimosi momento susitelkimo Saulės sukimesi ir tik 2% – planetų judėjime.

Vėliau iškelta O. J. Šmidto hipotezė skelbė, kad planetų sistema susidarė iš pirminio dujų-dulkių debesio, supusio Saulę prieš milijardus metų, sutankėjimų. Tačiau ir ši hipotezė neatsakė apie to debesies kiltį. Įvairūs variantai, atseit Saulei užgrobiant tarpžvaigždines dujas-dulkes, sulaukdavo prieštaravimų.

Anglų astronomas V. Mak-Kri laiko, kad egzistavo kažkoks pirmapradis ūkas, kuri susikondensavo į kelis gumulus. Jų sąveikoje atsirado masyvus centrinis kūnas ir kažkiek planetų. Šis teiginys kažkiek dera su astrofizika, nurodančia, kad dauguma tam tikrų spektro tipų žvaigždžių-nykštukių turėtų būti supamos planetų.

Amerikietis astronomas Harlow Šepli knygoje „Žvaigždės ir žmonės” įtikinai pagrindė teiginį, kad Visatoje žvaigždžių, turinčių palankias gyvybei sąlygas, turėtų būti bent 100 mln., tačiau tą skaičių galima padidinti ir milijardus kartų. Ir iš tikro, jau nustatyta nemažai žvaigždžių, turinčių planetas, o taip pat vandens buvimo faktų.

Gali būti, kad daugiau įrodymų būtų surinkta įrengus observatoriją Mėnulyje. Jos (kaip ir orbitinio teleskopo) privalumus grindė I. S. Šklovskis. Dėl šviesos lūžimo Žemės atmosferoje taškinis žvaigždės šaltinis išskysta iki 0,5-2 lanko sekundžių. Tuo tarpu, jei Jupiterio tipo planeta yra Žemės atstumu nuo centrinio šviesulio, nutolusio už 10 parsekų, tai kampinis atstumas neviršys 0,1 lanko sekundės. Taigi, jokio pajėgumo teleskopas neįstengs atskirti planetos nuo šviesulio. Kitą planetų atradimo galimybę nurodė B. V. Kukarkinas – tai žvaigždės šviesumo pokytis planetai praslenkant pro žvaigždę – tiesa to irgi nepavyktų nustatyti Žemėje, tačiau įmanoma ten, kur nėra atmosferos.

Kur gali atsirasti gyvybė?

Gyvybei išsivystyti būtinos dvi sąlygos: a) cheminiai junginiai; b) energijos šaltinis. Be to, gyvybė turi būti prisitaikiusi prie gamtinių sąlygų. Žemėje tai vanduo ir oras, kuriame yra deguonies, o taip pat atitinkama temperatūra. Jei sąlygos kitokios, gyvybės formos gali būti kitokios.

Reikia ir kitų astrofizikinių aplinkybių. Žvaigždė turi būti stabili ir saikingai skleisti spinduliavimą. Netoliese neturi būti pulsarų, novų ir supernovų, kurių sprogimo metu kilęs Formation of Planet system spinduliavimas pražūtingas. Išsivysčiusios gyvybės formos galimos tik prie senų žvaigždžių. Planetos orbita turi būti artima apskritimui. Vargu ar planeta gali būti daugianarėse žvaigždėse. Planeta negali būti nei per maža, nei per didelė.

Iš čia, tarp 48 žvaigždžių, nuo mūsų nutolusių iki 16 šviesmečių, 38 galime atmesti iškart. Perspektyviausios yra Banginio Tau, Eridano Epsilon ir Indėno Epsilon. Bet Indėno Epsilon spinduliavimas tesudaro tik 16% Saulės spinduliavimo.

Galimi civilizacijų tipai

Radijo astronomas N. S. Kardaševas siūlo visas civilizacijas skirstyti 3 tris tipus pagal jų sunaudojamos energijos kiekį: 1) prilygstančios žemiškajai; 2) įvaldžiusias energiją, prilygstančią jų šviesuliui; 3) valdančios energiją galaktikos masteliu.

Dabar žmonija vartoja apie 5 * 1019 ergų energijos. Kasmet prieaugis yra apie 3-4%, tad antrąjį lygį pasiektų maždaug po 3200 m, o trečiąjį – po 5800 m.
Kontaktų su nežemiečiais keliai

H Velsas užrašė V. Lenino žodžius, išsakytus „Laiko mašinos” atžvilgiu:

„Visi žmonijos vaizdiniai sukurti mūsų planetos rėmuose; jie remiasi prielaida, kad techninis potencialas, besivystydamas, niekad nepaliks Žemės ribų. Tačiau jei mums pavyks užmegzti tarpplanetinius ryšius, tai teks peržiūrėti visus mūsų filosofinius, socialinius ir moralinius vaizdinius”.

Kontaktuoti su nežemiečiais galime keliais būdais: 1) keistis informacija elektromagnetinių bangų pagalba; 2) siųsti į kitas žvaigždes automatinius zondus; 3) tiesioginiai kontaktai, abipusiai vizitai.

Kol kas du paskutiniai būdai mūsų civilizacijai dar neįgyvendinami – juk netgi iki artimiausios žvaigždės (40 trilijonų km) zondas skristų kelis tūkstančius metų. Lieka viltis, kad iš kitos civilizacijos gausime signalą su informacija. Ir čia gali praversti radijo teleskopas, įrengtas Mėnulio nematomoje pusėje – taip būtų išvengiama Žemės keliamo radijo triukšmo.

Ir vis tik…

1896 m. rusas A. S. Popovas perdavė radijo signalą 250 m atstumu. O 1959 m. buvo palaikomas radijo ryšis su raketa, esančia už 0,5 mln. km.

1960 m. amerikiečiai aptiko nematomus kosminio radijo spinduliavimo šaltinius STA-102 ir STA-21, o vėliau Maskvos universiteto radioastronomų grupė nustatė STA-102 skleidžiamo radijo srauto kitimą. 1964 m. N. S. Kardaševas padarė išvadą, kad tie šaltiniai gali būti dirbtinės kilmės. Jis kreipėsi į užsienio mokslininkus, siūlydamas juos ištirti nuodugniau. Juk dirbtinės kilmės šaltiniai turėtų būti gana mažos apimties. Anglijos observatorijos radijo astronomų stebėjimai parodė, kad taip iš tikro yra. Pagal N. S. Kardaševo hipotezę, radijo spinduliavimo srautas turi periodiškai kisti – tai irgi pasitvirtino (ST-102 periodas yra apie 100 dienų).

Saltinis: nso.lt