Skambutis iš mirusių pasaulio

Elektros išradimas, o paskui ja besibazuojančių perdavimo ir saugojimo priemonių sukūrimas (telegrafas, radijas, kompiuteriai) ne tik leido žmonijai pakilti į naują vystymosi lygmenį, bet ir, atrodytų, sugriovė nepramušamą sieną, skiriančią gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų pasaulio.

Legendose, kurias turi kone visos pasaulio tautos, žyniams pasisekdavo ir be techninių priemonių pasikalbėti su mirusiaisiais. Tačiau didžioji dalis mokslininkų laikė tokias legendas paprasčiausiomis gražiomis pasakomis. Nelabai pasitikėjo specialistai ir pasakojimais žmonių, kurie apdovanoti nepaprastais, ekstrasensiniais sugebėjimais, kurie pasakojo apie „mirusiųjų balsus“, kurie skambėjo jų galvose, įtardami, kad čia elementari apgaulė. Įtarus mokslinio mąstymo žmonių požiūris į mirusių balsus ėmė keistis XIX amžiaus pabaigoje.

Diktuojant dvasioms

Dar tolimais 1895 metais elektrinio telegrafo išradėjai Markonis ir Edisonas išpranašavo, kad ateis laikai, kai žmonija galės užmegzti kontaktą su mirusiais. Jų nuomone, radiobangų pagalba mus palikusieji patys suras būdą susisiekti su gyvaisiais. Jie netgi darė užuominas, kad sukūrė tokį įtaisą. Deja, jo aprašymo mokslininkų popieriuose nebuvo aptikta. Šiaip artaip, bet jau XX amžiaus pradžioje laikraščiuose ėmė rodytis žinutės apie tai, kad kartais Morzės aparatai savaime pradėdavo stuksenti signalus, pranašaudami būsimas nelaimes. Tačiau tokie palyginti reti atvejai buvo priimami skaitančios publikos tik kaip įdomūs kuriozai. Todėl žinia, kad magnetofono pagalba galima užrašinėti mirusių balsus, pasirodžiusi XX amžiaus vidurio laikraščiuose, tapo sensacija.

Idėja užrašyti mirusių žmonių dvasių balsus kilo kažkokiam Dreitonui Tomasui. Iš pradžių jis padarė prielaidą, kad jo aparatas atsitiktinai užrašė radiolaidos ištraukas, tačiau, atidžiai išklausęs juostą, Dreitonas viename iš balsų atpažino savo seniai mirusio tėvo balsą.

Tačiau paprastai šis atradimas siejamas su operos dainininko iš Švedijos Jurgenseno vardu. 1959 metais aktorius įrašinėjo į kasetė paukščių čiulbėjimą netoli savo namų Melndale. Namie, perklausęs juostelę, dainininkas be paukščių trelių išgirdo vyrišką balsą, kuris labai aiškiai ištarė norvegų kalba frazę apie „nakties paukščių balsus“. Tačiau Jurgensenas įrašo metu buvo visiškai vienas! Apstulbęs jis padarė miške dar kelis įrašus. Vienoje iš juostelių dainininkas išgirdo mirusios motinos balsą, įspėjantį jį: „Fridrichai, tave stebi!“

Paslaptingi garsai kasetėje sudomino dainininką ir jis nutarė juos ištyrinėti. Išanalizavęs išklausytus įrašus, jis padarė išvadą, kad balsai kalba skirtingomis kalbomis, dažnai keisdami jas vidury frazės. Tačiau sakinių struktūroje, kirčiavime, dalinime į skiemenis balsai darė labai daug klaidų. Kalbos tempas keitėsi praktiškai visą laiką – nuo normalios šnektos iki greitakalbės, iš kurios suprasti galima buvo tik atskirus garsus. Kruopščių tyrimų metai leido Jurgensonui parašyti ir išleisti 1963 metais knygą „Visatos balsai“, 1967 – „Radiokontaktą su mirusiais“, kurios tapo tikra sensacija ne tik tarp skaitančios publikos, bet ir mokslo pasaulyje.

Anapusinis pasaulis saugo paslaptis

Praėjo apie 10 metų ir latvių profesorius, Jurgenseno mokinys Konstantinas Raudivas pateikė naujas juosteles su mistiškais balsais. Daugelis skeptiškai nusiteikusių mokslininkų bandė paneigti jo eksperimentus, liudijančius, kad juostelėse girdimi balsai, skambantys latviškai, vokiškai ir prancūziškai. O ir temos pokalbiams buvo pernelyg keistos: drabužių spalvos, buities rakandai. Todėl dauguma mokslininkų buvo įsitikinę, kad Raudivo įrašyti balsai – tai atsitiktinai pagautos radijo ir TV bangos. Abejones išsklaidyti padėjo bandymas, atliktas 1971 metų kovą.

Inžinieriai pastatė studijoje specialią aparatūrą, kad užkirstų kelią atsitiktinėms radijo ir TV bangoms. Eksperimente buvo naudojami geriausi to meto aparatūros pavyzdžiai ir pati kokybiškiausia magnetinė juosta. Raudivas naudojosi vienu įrašymo aparatu, kai tuo tarpu kitas, sujungtas ir sinchronizuotas su juo, tarnavo kaip kontrolinis.

Kad būtų išvengta klastotės, Raudivui neleido savarankiškai užsiimti derinimu. Jis tik galėjo vadovauti per mikrofoną. Trečias įrašantis aparatas, sinchronizuotas su Raudivo magnetofonu, įrašinėjo visus garsus studijoje. „Raudivo balsų“ įrašymas vyko 18 minučių ir niekas iš dalyvių negirdėjo studijoje nė vieno neįprasto garso. Tačiau paleidę juostą iš pradžių, mokslininkai aptiko joje daugiau kaip šimtą balsų. Ekspertai buvo apstulbinti. Be to, kontrolinis įrašantis aparatas absoliučiai nieko neįrašė. „Elektronikos požiūriu tai visiškai neįmanoma“ – prisipažino anglų inžinierius, vadovavęs eksperimentui.

Balsų magnetofonuose fenomeno analizė leido mokslininkams padaryti įdomias išvadas, ne tik patvirtinančias jų egzistavimo realumą, bet ir paaiškinančias, kodėl ne visada pavyksta juos užrašyti. Jokio įrašo padaryti nepavyksta, jei aparatūra veikia tuščiame kambaryje. Turi dalyvauti žmonės. Ir kadangi taip yra, kilo prielaida, kad jie nesąmoningai „kalti“ dėl šių balsų atsiradimo.

Telefonas sujungia su anapusiniu pasauliu

10-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įvairių šalių laikraščiuose ėmė rodytis pranešimai apie telefono skambučius iš ano pasaulio. Tokie pranešimai atrodo keistai ir nepaaiškinami, tačiau skambučių pasitaiko vis dažniau ir dažniau. Galima net pamanyti, kad radiobangų, užpildančių erdvę aplink planetą suintensyvėjimas „suplonina“ sieną, skiriančią du pasaulius. Dauguma telefoninių pokalbių vyksta tarp žmonių, tarp kurių buvo užsimezgęs glaudus emocinis ryšys: tarp vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, kartais tarp draugų. Tokius kontaktus tyrėjai vadina „tiksliniais“. Kaip taisyklė, jie sklinda iš anapusinio pasaulio ir atsiranda iš paties mirusiojo noro pasakyti kažką gyvenantiems: atsisveikinti su jais, įspėti apie pavojų ar pranešti kažką svarbaus.

Pavyzdžiui aktorės Idos Liupino tėvas Stenlis, kuris mirė Londone II pasaulinio karo metu nepalikęs testamento, paskambino dukrai po 6 mėnesių po savo mirties ketindamas pranešti reikalingą informaciją apie savo paskutinę valią. Jis nurodė, kur yra slaptavietė, kurioje saugomi jo popieriai.

Žmonės, kurie sulaukė telefono skambučių iš anapus, pasakoja, kad mirusių balsai skamba taip pat, kaip jiems gyviems esant. Dar daugiau, mirusieji dažnai naudoja švelnybinius vardus ir savo mėgstamus žodelyčius. Telefonas skamba kaip įprasta, nors kai kurie žmonės sako, kad skambutis skamba visgi kažkaip nenatūraliai. Daugeliu atvejų ryšys būna blogas, su daugybe trikdžių ir įsiterpiančių balsų, tartum susikryžiavus linijoms. Daugumoje atvejų mirusiojo balsą galima atpažinti labai sunkiai ir pokalbio metu jis darosi vis tylesnis ir tylesnis.

Labai retai atsiranda atgalinis ryšys: kai skambučio iniciatoriumi tampa gyvasis. Skambinantis žmogus net nesuvokia, kad pokalbio metu jo pašnekovas jau buvo miręs. Vienai moteriai prisisapnavo jos draugė, su kuria ji nesimatė 7 metus. Sapnas sukėlė jai didelį nerimą: ji pamatė, kad draugė guli ant grindų kraujo baloje. Atsibudusi, moteris susijaudino ir nutarė jai paskambinti. Kai draugė atsiliepė, moteris nusiramino. Draugė papasakojo, kad gulėjo ligoninėje, bet dabar ją išrašė ir po kelių dienų pas ją galima bus ateiti. Kai moteris priėmė kvietimą, jos pašnekovė staiga ėmė nervintis ir pasakė, kad perskambins vėliau. Po kurio laiko, taip ir nesulaukusi atsakomojo skambučio, moteris paskambino pati. Į skambutį atsiliepė draugės giminaičiai ir pranešė, kad toji mirė prieš 6 mėnesius.

Po telefonų atėjo eilė televizoriams ir kompiuterių monitoriams. Žinomi pasaulyje specialistai video ir audiokontakto su anapus srityje Magi ir Žiulis Harš-Fišbach iš Liuksenburgo 1987 metais su specialios įrangos pagalba išgavo aiškų kontaktuojančio su jais mirusio žmogaus vaizdą TV ekrane. O dar po metų Magi padarė unikalias kompiuterines nuotraukas ir sugebėjo palaikyti neilgą kontaktą per kompiuterį su savo mirusiu draugu. Maždaug tuo metu Anglijoje sutuoktinių pora netikėtai ėmė gauti elektroninius laiškus iš kažkokio Tomo Hardeno, tikinančio, kad rašo jis jiems iš 1545 metų. Patyrę lingvistai patvirtino, kad laiško kalba visiškai atitinka tą epochą ir klastotės galimybė visiškai neįtikėtina. Gavus 250 laiškų iš Tomo, tai pačiai porai netikėtai atėjo laiškas iš 2109 metų.

O štai ką rašė amerikiečių savaitraštis „Weekly World News“. 7 mėnesius Filas Šraveris, 56 metų amžiaus elektronikos specialistas iš Oklahomos, ne sykį bendravo su jo širdžiai brangiomis velionėmis: žmona ir dukteria. Kiekvieno tokio pokalbio metu jis matė jas abi spalvoto televizoriaus ekrane ir girdėjo balsus per dinamiką. Viskas prasidėjo nuo to, kad du metus Šraveris nesėkmingai stengėsi sukurti iš principo naujos konstrukcijos TV anteną. Po ilgų darbų, 1990 liepą bandomasis modelis pagaliau buvo padarytas. Tačiau vos Šraveris prijungė anteną prie televizoriaus, kai jo ektrane apsirodė neaiškus merginos atvaizdas, kuris tuojau pat prakalbo.

Išradėjas apstulbo, kadangi atpažino savo dukterį Kerin, žuvusią autokatastrofoje 1986 metais. Po poros dienų, kai Šraveris vėl išbandė anteną, ekrane pasirodė Alisija – jo seniai mirusi žmona. Ji taip pat prakalbo su juo ir vyriškis atpažino jos balsą, nors negalėjo suvokti žodžių – juos iškraipė trukdžiai.

Parengta pagal: Michail Burlesin, Тайная Власть 2004, 12