Marso kronikos: mįslės išlieka

Raudonoji planeta, kuri pastaruoju metu tapo daug prieinamesnė tyrinėtojams, toliau audrina žemiečių protus ir gimdo kartais pačias fantastiškiausias hipotezes.

“Buvo saulėlydis ir mirusios Marso jūros krantus užliejo raudona spalva. Iš dykumos pūtė sausas vėjas, keldamas debesis dulkių ir smėlio, o tolumoje matėsi Džekara, žemutinių kanalų miestas… Sutirštėjo tamsa. Maži, žemai skriejantys mėnuliai pakilo į dangų be debesų. Karsas paspartino žingsnį. Sausas vėjas plazdeno fakelų liepsnas ir kaip prieš tūkstančius metų skambėjo arfos, grodamos kitados galingo Marso melodijas”. Taip aprašinėjo Marsą Li Breketas, žymus fantastas, iš kurio kūrinių mokėsi Bredberis.

Žmogaus tikėjimas tuo, kad Marsas gyvenamas arba buvo gyvenamas, atkakliai tebegyvuoja milijonų samonėje, nežiūrint į jokius mokslinius įrodinėjimus. O juk palyginus neseniai Marsas buvo laikomas negyva ir išdžiūvusia planeta,, praradusia atmosferą ir vandenį prieš milijonus metų. Tačiau šiuolaikiniai duomenys liudija, kad žiloje senovėje vandens ten buvo daugiau negu pakankamai, o planetoje klestėjo civilizacija, kurios pėdsakai randami šiais laikais.

Kosminių aparatų turimai rodo, kad raudonojoje planetoje yra išdžiūvusios natūralių upių vagos. Apie tai, kad praeityje Marse pakako vandens, kad susidarytų upės, kalba drėgmės atsargos amžinojo įšalo zonoje ir poliarinėse marso kepurėse. Apskaičiavimai rodo, kad jeigu visiškai ištirptų ledai, vanduo padengtų Marsą 5-10 metrų sluoksniu. Dabar kiekvieną Marso pavasarį tirpstant poliarinėms kepurėms, Marso vandenys artėja link ekvatoriaus maždaug per 35 km per dieną. Prie to belieka tik pridurti, kad didžiausia natūralių vagų sistema Chrisės lygumoje turi 25 km pločio ir 2000 km ilgio. Ji atsirado katastrofiško potvynio metu.

Tyrinėtojai pastebėdavo Marse paslaptingus reiškinius, kurių kilmės priežasčių paaiškinti kol kas nesiseka. Viena iš Marso mįslių susijusi su keistais šviesos tvyksniais. Pirmąsyk juos stebėjo 1894 mtais amerikiečių astronomas P. Lovelis. Tada jis suskaičiavo apie 400 tvyksnių. Paaiškinti juos regos apgaule ar optine iliuzija nepavyko. Galingiausias blyksnis įvyko 1937 metų birželio 4 dieną. Šio reiškinio paslaptis liko neįminta. Per paskutinius 30 metų astronomai užfiksavo pusantros dešimties blyksnių, kurių trukmė iki penkių minučių.

1981 metais darant spektrinę analizę buvo aptiktas neįprastas atmosferos švytėjimas. Nustatę bangos ilgį, specialistai padarė išvadą, kad Marse veikia lazeris. Apskaičiavimai parodė, kad tokį fenomeną gali sukelti iki 50 metrų skersmens veidrodžiai. Tokiu atveju lazerio pluošto galingumas turi sudaryti apie 2000 vatų.

Mokslininkai negali suprasti, kas atsitiko su Marsu, kuris kažkada buvo žydinti planeta su didžiulėmis vandens atsargomis ir galinga atmosfera. Manoma, kad Marsas kažkada buvo “sužeistas” kolosalaus asteroidų bombardavimo. Po jo liko didžiuliai krateriai. Bombardavimas sukėlė ir katastrofiškus potvynius. Pasekmės regimos iki šiol:

Marso orbita pernelyg išsitempusi, o planetos sukimosi greitis mažesnis, nei turėtų būti. Taip galėjo atsitikti susidūrus su dideliais asteroidais. Marso ašis piešia zigzagus, smarkiai keisdama planetos pasvirimą į saulę.

Marsas beveik neturi magnetinio lauko, o iš fizikos yra žinoma, kad bet koks magnetas praranda savo savybes dėl didelio smūgio ar įkaitimo.

Smūginių kraterių Marse daug daugiau negu turėtų būti pagal tikimybių teoriją. Kraterių žymės apima tik vieną planetos pusę.

Pagal apskaičiavimus, netikėtas bombardavimas sunaikino atmosferą ir gyvybę Marse per 15 minučių. Susidaro įspūdis, kad per ketvirtį valandos asteroidai nuplėšė nuo planetos 3 km storio Marso plutos sluoksnį. Dar viena katastrofos pasekmė – Marinerių slėnyje išrausta milžiniška vaga, kurios gylis – 7 km, o ilgis – 4000 km.

Marsui artimoje kosminėje erdvėje vyksta reiškiniai, susiję su keistais žemiškų kosminių aparatų dingimais. Iš esmės Marsas yra lyderis tarp planetų pagal pražuvusių kosminių aparatų skaičių. Pirma auka tapo sovietų stotis “Marsas 1”, paleista 1962 metų lapkričio 1 dieną. Manoma, kad ji priartėjo prie planetos per 195 000 km, tačiau 1963 metų lapkričio 21 ryšys nutrūko, stebėjomo duomenys buvo prarasti. Toliau sekė “Marsas 2” 1971, “Marsas 3”, “Marsas 8” 1996 metais, du amerikiečių “Fobai” 1988 ir 1989 metais, “Mars Observeris” 1993 metais, “Mars Klaimet Orbiter” 1996, “Mars Polar Lenderis” 1989 metais ir europiečių stotis “Biglis” 2003 metais.

Kai kurie tyrinetojai mano, kad aplink Marsą, 180-200 mln km atstumu nuo Žemės yra kažkokia zona, kurioje žūsta dauguma stočių. Tos, kurios įveikia šią zoną, dingsta jau atmosferoje, leidžiantis. Visa tai labai primena ešelonuotą planetos gynybos sistemą.

Be paslaptingų kosminių aparatų dingimo, Marse vis dažniau stebimi reiškiniai, kurių analizė leidžia daryti prielaidas dėl proto egzistavimo. 1846 metais Marso diske buvo užfiksuotas raudonas švytėjimas, o 1871 metais planetos atmosferoje du kartus fiksuotos ryškios baltos dėmės, kurių kilmės paaiškinti nepavyko. 1892 metais amerikiečių astronomas Pikeringas stebėjo neapšviestoje Marso pusėje šviesos šaltinį, kuris buvo 30 km aukštyje nuo planetos paviršiaus. 1900 metais astronomai daugiau kaip valandą stebėjo seriją ugnių, išsidėsčiusių tiesia linija, kurios ilgis buvo keli šimtai kilometrų.

Pakankamai neįprastas darinys buvo aptiktas poliarinėje Marso kepurėje. Tai pleišto pavidalo juosta, sąlyginai pavadinta “prožektoriaus spinduliu”, kurio viduje planetos paviršius turi savybes, besiskiriančias nuo aplinkinio landšafto. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tas konuso pavidalo paviršius yra padengtas iš viršaus permatomu dangčiu. Žymus senųjų šumerų tyrinėtojas Z. Sitčinas paskelbė paslaptingo marsietiško darinio vaizdą, panašų savo išvaizda į šiuolaikinį kosmodromą. Yra įdomi Marso paviršiaus nuotrauka, kurioje atvaizduota dvikilometrinė žmogaus širdis. Kas tai – gamtos žaismas ar architektūrinis statinys – lieka nežinoma.

“Marso Sfinksas šypsosi!”, “Marse aptikta gigantiška skulptūra!”, “Marsiečių kūrinys ar ateivių palikimas?” – tokiomis antraštėmis palyginus neseniai sumirgėjo užsienio leidiniai. Nuotraukose, perduotose amerikiečių stočių “Vikingas” matosi paslaptingi dariniai, kurie esant tam tikram rakursui gali būti panašūs į žymiųjų žemiškų piramidžių ir Sfinkso antrininkus. Tokie radiniai liudija, kad žiloje senovėje Marsas buvo apgyventas. Ta proga tyrinėtojai M. Džipsonas ir V. K. Ablordepis pranešė: “Marso paviršiuje buvo aptiktos trikampių piramidžių pavidalo struktūros, išsidėsčiusios centrinės Eliziejaus Keturkampio dalies rytuose… Šios struktūros meta trikampius ir daugiakampius šešėlius. Vidutinis trikampių piramidinių struktūrų skersmuo yra vidutiniškai 3 km, o daugiakampių struktūrų – apie 6 km”. Fotografijoje, kurią padarė “Marineris”, matosi masyvios tribriaunės piramidės. Jos turi daug ką bendro su marsietiškomis piramidėmis, aptiktomis Sidonijos plynaukštėje, esančioje už tūkstančių kilometrų nuo Eliziejaus.

Samaros tyrinėtojas V. Avinskis pagal žemėlapius tyrinėjo reljefą ir tektonines marso savybes tame rajone, atliko morfologinę kompozicinę analizę, fiziškai sumodeliavo paslaptingus darinius, sulygino jų formas ir išplanavimą su egiptietiškomis piramidėmis. Pasirodė, kad Marso piramidės daug kuo panašios į Egipto. Cheopso piramidės aukštis sudaro vieną milijardinę dalį Žemės atstumo nuo Saulės, kaip ir Marso piramidės aukštis sudaro milijardinę dalį atstumo tarp Marso ir saulės.

Tolimesni tyrimai parodė, kad piramidžių statyba neapsiribojo vienu kompleksu. Dabar Raudonojoje planetoje priskaičiuojam,a 5 didelės ( apie kilometro aukščio ir pusantro kilometro ties pagrindu) ir 20 mažų piramidžių. Didžioji piramidžių dalis sukoncentruota vos 25 kvadratinių kilometrų plote ir sudaro šiuolaikinį urbanizuotą landšaftą. Sfinkso atvaizdas tinka prie piramidžių: šiandien jau žinoma, kad kartu su “galvos apdangalu” jis turi 2,6 km ilgio, 1,9 km pločio ir beveik 800 metrų aukščio. Kruopštus nuotraukų apdorojimas kompiuteriu leido atrasti “dantis” burnoje, skersas linijas virš akių, lygiagrečias linijas ant “galvos apdangalo”, primenančio Egipto faraonų kepures. Ant Sfinkso skruosto buvo aptikta atitinkamų matmenų ašara. Toliau šifruojant “Vikingo” nuotraukas, buvo aptiktas analogiškas Sfinksas Utopijos jūros rajone.

Be to, kompozicinė analizė parodė, kad piramidės, Sfinksas, tamsus žiedas, neužpilti smėlio audrų, sudaro tvarkingą ir sudėtingą sistemą. Sfinkso ir pagrindinės piramidės ašys pasuktos 16 laipsnių Marso meridiano atžvilgiu, t.y. 1/22 lanko dalimi. Būtent tokiu kampu į Žemės meridianą orientuotos Meksikos piramidės Tiahuanake, Ušmale, Palenkėje. Analogija pastebima ir tankiame piramidžių sutelkime. NASA daro prielaidą, kad piramidės ir Sfinksas galėjo būti pastatyti kitados gyvavusios Marso civilizacijos, kurios atstovai senovėje lankėsi Žemėje ir perdavė tautoms panašių statinių statybos patirtį.

Amerikiečių tyrinėtojas Houglendas atrado netoli Sfinkso 10 geometriškai taisyklingų objektų. Jis pavadino tą visumą “miestu”. Visa ši sankaupa užima 4×8 km plotą – nuostabus stačiakampis, kurį sudaro daugybė objektų, išsidėsčiusių stačiais kampais vienas į kitą. Yra netgi gatvės, išsidėsčiusios šiaurės-pietų kryptimi.

Pačią ryčiausią šios sankaupos dalį tyrinėtojas pavadino “fortu”. Kalba eina apie objektą tiesiais kraštais, kurį sudaro dvi didžiulės idealiai tiesios sienos, kurių kiekvienos ilgis maždaug 1,5 km. Sienos susijungia “miesto” pietvakarių kampe ir uždaro taisyklingą vidinę erdvę, panašiai kaip pilies įtvirtintą dalį. Dėmesingai ištyręs “fortą”, Houglendas atrado “medaus korius”. Ši neįprasta formacija atrodo kaip eilė kubo formos “narvelių”, sustatytų į apgalvotą konfigūraciją.

Kitas radinys – “skardis”, esantis už 23 km nuo Sfinkso, priešingoje pusėje nei miestas. Kompiuterio pagalba Houglendas atkūrė Marso dangų, kad pažiūrėtų, ar nėra tarp Marso “miesto” sąsajų su astronomija. Tyrinėtojas atrado, kad marsietis stebėtojas, stovintis miesto centre, pamatytų Saulę tekančią iš Sfinkso burnos – tai galėjo įvykti vasaros lygiadieniui auštant, maždaug prieš 330 000 metų.

Nusileidęs “Vikingas 2” pateikė tyrėjams dar vieną mįslę. Telekameros nufotografavo palei pat marso horizontą, taške, kurio koordinatės 22,7° šiaurės platumos ir 48° vakarų ilgumos “kosminio laivo” nuolaužas. Nuotraukos užfiksavo du trečdalius metalinio, disko (galbūt cigaro) pavidalo objekto, kuris iš dalies nugrimzdęs į dirvą. Matosi vaga, išrausta šio “laivo” ant Marso paviršiaus. Kai kuriose nuotraukose matosi tiesios baltos juostos, besitęsiančios daugybę kilometrų, primenančios paslaptingus Naskos piešinius.

Čia aprašyti artefaktai neduoda atsakymo į klausimą, ar yra Marse gyvybė. Net “Vikingai”, aprūpinti specialiais prietaisais, nedavė norimų rezultatų. Pasirodė, kad dėl rezultatų nebuvimo kalta nekorektiška įdėta programa. Vėliau buvo atliktas eksperimentas: tikslią “Vikingo” kopiją numetė parašiutais į Antarktidos ledynus. Kosminė storis parodė, kad gyvybės nėra. Tačiau vėlesnis patikrinimas įprastais prietaisais parodė, kad Žemės ledynuose pilna mikroorganizmų kolonijų, kurios puikiausiai prisitaikė prie rūsčių sąlygų, daug kuo primenančių marsietiškas. Tokiu būdu, šis klausimas lieka kol kas be atsakymo. Matyt, visus savo pagrindinius siurprizus Marsas pasaugos netolimos ateities tyrinėtojams. Artimiausios ateities, juk amerikiečių aparatai, neseniai nuleisti šioje planetoje, dar nebaigė savo darbo.