Vaiduoklių gaudytojai egzistuoja ne tik filmuose

Lygiai prieš 300 metų, 1713-aisiais, Bartoldas Gerstmanas (Barthold Gerstmann) pirmą kartą pavartojo terminą “poltergeistas” (išvertus iš vokiečių kalbos – “triukšmingas vaiduoklis”). Fenomeno tyrinėtojai tvirtina, kad daugumą poltergeisto atvejų galima paaiškinti natūraliomis priežastimis, ir tik 6 proc. yra neįprasti.

Kovai su “bildukais” – specialios tarnybos

Poltergeisto aukų skundai paprastai būna panašūs: savaime juda daiktai, kartais jie skraido arba tiesiog šeimininkų akyse persikelia į kitą vietą; gali būti girdimi kieno nors žingsniai, balsai; nematoma ranka įjungia ir išjungia elektrą ir buitinius prietaisus; kartais atsiranda raštelių ir užrašų, skirtų namų gyventojams.

Prie poltergeisto taip pat priskiriami savaiminiai užsidegimai. Praeityje tokie epizodai būdavo laikomi piktųjų dvasių ir nelabojo išdaigomis. Kovoti su “bildukais” būdavo mėginama su šventintu vandeniu, pasitelkus kunigus, bet neretai tai nepadėdavo. Kai kada žmonėms tekdavo išsikraustyti iš “apsėstų” namų ir persikelti kitur. Bet poltergeistas galėdavo persekioti savo aukas ir naujoje vietoje.

Dabar daugelyje šalių ir miestų atsirado specialios tarnybos, kurios padeda žmonėms, susidūrusiems su tokiomis problemomis. Specialistai vyksta į įvykio vietą ir bando išsiaiškinti padėtį, dažnai naudodami įvairias naujas technologijas.

Keturios poltergeisto rūšys

Pasak parapsichologų, poltergeistas yra vadinamosios psichokinezės forma. Žmonės, turintys psichokinezės gebėjimų, gali žvilgsnio arba minties jėga judinti daiktus arba kaip nors kitaip veikti supančią tikrovę. Psichokinetinė energija išsiskiria spontaniškai, tai yra, jos “šaltiniai” to nesuvokia ir tai, kas vyksta, atrodo stebuklas.

Specialistai skiria keturias poltergeisto rūšis: triukšmo (garsai, kurių šaltinio neįmanoma nustatyti), judėjimo (savaiminis daiktų judėjimas), ugnies (daiktų užsidegimas) ir vandens (vandens atsiradimas nežinia iš kur). Anapusinės jėgos čia niekuo dėtos – dėl visko būna kaltas kas nors iš esančiųjų, nors pats apie tai gali nė nenujausti. Dažniausiai tai vaikai arba paaugliai, arba isteriško būdo suaugusieji.

“Anomalūs reiškiniai” paprastai prasideda tada, kai “šaltinius” išmuša iš vėžių koks nors konfliktas arba susidariusi neigiama situacija. Specialistai turi miniatiūrines vaizdo kameras, jas įtaiso butuose, kuriuose pasireiškia poltergeistas, ir kiaurą parą juos stebi. Antgamtinių jėgų dalyvavimo kol kas niekur nenustatyta. Taigi panašių reiškinių nereikėtų vadinti “triukšmingais vaiduokliais” – vaiduokliai čia kaip tik niekuo dėti!

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Laisvalaikis“, parengė: Milda Kunskaitė