Žmonija kilo iš vandens?

Neseniai Sidnėjaus universiteto ekspedicija, vadovaujama profesoriaus Ričardo Stratono, Tibeto urve surado keturias mumifikuotas į žmones panašias būtybes. Išsamus unikalaus radinio tyrimas davė mokslininkams pagrindą nuvainikuoti Čarlzo Darvino teoriją apie žmonių kilmę iš į beždžiones panašių protėvių.

Laisva vieta tėvystei

Mumijos, nežiūrint į jų solidų amžių, siekiantį daugiau, nei 4 mln. metų, puikiai išsilaikiusios. Jų ūgis vidutiniškai siekia 5 metrus, jos turi plokščias, plaukmenis primenančias, pėdas su plėvelėmis tarp pirštų ir be įprastų žmogui kvėpavimo organų turi žiaunas. DNA analizė parodė, kad šios būtybės – tiesioginiai žmonių protėviai!

Sidnėjaus universiteto profesorius, genetikas Ričardas Stratonas komentuoja savo atradimą: „Antropologijoje sukaupta nemažai duomenų, įrodančių, kad mes kilom ne iš beždžionių. Tačiau tik pasirodžius šiuolaikiniams genų identifikavimo metodams atsirado galimybė patikrinti, kurie iš iškastinių žmogaus „protėvių“ iš tikrųjų turi su mumis kraujo ryšį.

Šiandien galima drąsiai tvirtinti: žmogus nenulipo nuo medžių, o išniro iš vandens! Ir tibetiečių atradimas tik užpildė paskutinę atviros grandinės, vedančios į tai, grandį.“

Kaip atsirado vandens žmonės

1856 m. tyrinėtojas Bulas Rokie-Estl (Kentukio valstija) apygardoje esančio pležo smėlyje, o daktaras Džilmoras Pensilvanijos ir Misurio valstijose 320 mln. metų (!) senumo karbono sluoksnyje rado būtybių, vaikščiojusių užpakalinėmis letenomis, pėdsakų. Pėda panaši į žmogaus, bet pirštai išskėsti, tartum būtų naudojami kaip plaukmenys. Išvada: amfibijų epochoje, kai iki beždžionių buvo dar labai toli (daugiau kaip 300 mln. metų), vandenyje jau gyveno dvikojės būtybės.

1935 m. olandų archeologas Ralfas Fon Kenigsvaldas, Honkonge rado žmogaus dantis, kurių kiekvienas 5 kartus didesnis už šiuolaikinio žmogaus dantis. Jų šeimininkas apytikriai svėrė 500 kg, buvo 5 m ūgio.

O po ketvirčio amžiaus rytų Afrikoje žinomas archeologas Luisas Likis surado priešistorinę milžiniško vaiko kaukolę. Vėliau rasti į žmogų panašios milžiniškos būtybės, kuri buvo pakrikštyta gigantopiteku, palaikai. Keturių metrų skeletas buvo rastas Gruzijoje, Udabno kaimo rajone. Amerikiečių Nevados valstijoje – 51 cm ilgio žmogaus pėdų pėdsakai, atstumas tarp gretimų pėdsakų 1,5 – 2 m. Išvada: anksčiau žemėje gyveno į žmones panašūs milžinai.

1997 m. pirmą kartą atliktas neandartaliečio (jis laikomas žmogaus protėviu) DNA struktūros tyrimas. Išvada: neandartaliečiai niekada nebuvo mūsų giminaičiai, jie tiesiog gyveno planetoje vienu metu su mūsų žmonių protėviais.

1999 m. vakariniame Kenijos ežero Turkano krante rasti būtybės, gyvenusios prieš 4 mln. metų, palaikai. Jos kaukolė pavaizduota Kove išleistame žurnale „Nature“. Pagal morfologinius požymius ši būtybė žmogui žymiai artimesnė, nei „žmonių protėvis“, kuris gyveno prieš 30 tūkstančių metų. Išvada: žmogus atsirado žymiai anksčiau, nei mes manėm!

Ją vadino Afrodite

Šimtus milijonų metų žmonijos civilizacija egzistavo vandenyje, – tęsia Sidnėjaus universiteto profesorius, genetikas Ričardas Stratonas. Prieš 5 mln. metų gyvenimo sąlygos staigiai pasikeitė (turbūt įvyko gamtos kataklizma) ir „vandens žmonės“ buvo priversti iškilti į sausumą.

Iš pradžių jie gyveno seklumose: vandenyje gelbėdavosi nuo tropikų plėšrūnų, o sausumoje – nuo jūros. Tokia dvilypė aplinka juos užgrūdino. Stepių ir miškų gaisrų pavojaus trūkumas gelbėjo juos nuo baimės ugnei.

Mes – Dievų palikuonys?

Rytų mokslininkai, o taip pat ir Rudolfo Štainerio darbai, Nikolajus ir Jelena Rerichai, Jelena Blavatskaja ir daugybė kitų tvirtina, kad iš pradžių Žemėje apsigyveno milžiniškos bekūniškos būtybės, atvykusios iš kosmoso. Jos buvo sutvertos iš energijos ir biolauko. Vėliau gyvenimo sąlygos planetoje pasikeitė ir jos įgavo kūną, bet labai silpną, tokį, kuris galėjo gyvuoti tik vandenyje. Tai ir buvo milžiniškos amfibijos – žmonių protėviai.

Britų tyrinėtojas Markas Čeizas įsitikinęs, kad „vandens žmonių“, kilusių iš vandenyje plaukiojusių gyvių, tiesioginiai palikuonys yra šiandien plaukiojantys delfinai. Prie šios nuomonės mokslininkas priėjo tada, kai išstudijavo visų gyvų padarų, egzistuojančių mūsų planetoje, genomus. Šiuolaikinio žmogaus žarnyno ilgio ir kūno ilgio santykis lygus 5:6. Šis rodiklis arčiausias žuviaėdžiams 4:5 ir toli nutolęs mėsėdžiams (3:7), grūdlesiams (8:7) ir juo labiau žolėdžiams (15:1)! Todėl šiuolaikiniai dietologai tvirtina: nėra geresnio maisto, nei moliuskai ir vėžiagyviai.

Kabantys Semiramidės sodai

Traktate „apie siriečių deivę“ senovės graikų antrojo amžiaus rašytojas Lukianas aprašė didingą šventyklą Hieropolio mieste (dabartinis Membidžas): „Šią šventovę įkūrė Semiramidė Babilonietė, ji pastatė ją savo motinos Dereketos garbei, kuri buvo pusiau moteris – pusiau žuvis. Hieropolio gyventojai žuvį laikė šventa ir niekada prie jos neprisiliesdavo.“ Indiško vardo karalaitė Semiramidė pavertė nemirtingu savo vyrą, Babilono karalių Nabuchodonosarą, stovintį vidury kaitrios lygumos šalį garsinančiuose „kabančiuose Semiramidės soduose“, esančiuose ant akmeninių terasų ir laikomuose antru pasaulio stebuklu. Mokslininkai iki šiol nesupranta, kokiomis pastangomis buvo sukurtas šis statinys.

Neseniai Sidnėjau universisteto ekspedicija, vadovaujama profesoriaus Ričardo Stratono, Tibeto oloje rado keturias mumifikuotas, žmogų primenančias būtybes. Išsamus unikalaus radinio tyrimas davė mokslininkams pagrindą nuvainikuoti Čarlzo Darvino teoriją apie žmonių kilmę iš į beždžiones panašių protėvių.

Žiaunos ar „vilko nasrai“?

„Vandens žmonės“ neturėjo plaukuotos odos – vandenyje ji nereikalinga. Užtat turėjo prakaito liaukas, kuriomis iki šiol žmonės išsiskiria iš kitų sausumos atstovų. Augaloti plaukai tik viršugalvyje – jie saugojo galvą nuo kaitrios Saulės ir tarnavo… kaip pakinktai kūdikiams, į kuriuos įsikibę, jaunikliai išsilaikydavo ant galvos. Didelę laiko dalį „vandens žmonės“ praleisdavo nedideliame gylyje, išsitiesdami visu ūgiu: statų vaikščiojimą sąlygojo vanduo, o ne darbas!

Tačiau judant, gležna šlapia oda pažastyse ir lyties organų srityje kraujuodavo, reikėjo tepalo arba tarpiklio – štai kodėl šiose srityse atsirado plaukai!

Pasak embriologų, „vandens žmonės“ kvėpavo ne tik plaučiais, bet ir žiaunomis, įtraukdami vandenį per burną. Vėliau, mes ir dabar įtraukiam vandens kai geriam, nors kiti suaugę sausumos gyvūnai jį laka. Iš žiaunų vanduo tekėjo vertikaliu plyšiu į veidą (ir šiandien kartais gimsta vaikai su tokiais plyšiais, vadinamais – kiškio lūpa arba vilko nasrais).

Mūsų protėviai gimė vandenyje, todėl žmogiški jaunikliai sugeba plaukti nuo pirmos gyvenimo akimirkos. Išliko pas mus ir nardymo refleksai: kai mes neriam galva į vandenį, sulėtėja širdies plakimas ir nutraukiamas kvėpavimas, kliūtis vandeniui patekti į plaučius. Mūsų lūpos sandariai susiglaudžia, neprasiveržia vanduo. Kiti sausumos gyventojai priversti laikyti galvą virš vandens, kad plaukdami neužspringtų.

Prisiminimas apie „vandenį“ iki šiol saugomas mūsų genuose, todėl ant vandens telkinio kranto žmogaus savijauta visada pagerėja – juk būtent čia ekologinė niša, prie kurios labiausiai prisitaiko mūsų organizmas. Negana to, kaip tvirtina biofizikai, vanduo sugeba… priimti ir saugoti informaciją (dėl kristalinės poliarizacijos). Todėl jis suteikia žmogui milžinišką hormonizuojantį poveikį.

Atgal į ateitį

Išnirus į sausumą „vandens žmonių“ išvaizda pasikeitė: tam, kad apsisaugotų nuo šalčio, jie apaugo plaukais; kramtant kietą gyvūnų mėsą padidėjo žandikauliai ir sustambėjo kaukolė. Dėl nežinomų priežasčių jie neteko daugybės svarbių organų! Pasak embriologų, mūsų protėviai turėjo „trečiąją akį“, kuri išlikusi mūsų regos rudimente – kankorėžinėje liaukoje (epifizė). Parapsichologai mano, kad ji atsakinga už aiškiaregystės ir telepatijos gabumus. Manoma, kad „vandens žmonės“ bendravo telepatiškai, universaliausia kalba (galbūt, jie siuntė signalus negirdimame ultragarsiniame diapozone, kaip tai daro delfinai). Paradoksas, bet tai, ką mes laikom progresu, iš tikrųjų, buvo prarasta ir netekta. Evoliucija involiucionuoja – supaprastėja. Taip paaiškinamas mokslininkus-antropologus kankinantis fenomenas: kodėl žmonių, gyvenusių prieš 2 milijonus metų, iškasenos pasižymi žymiai tobulesne sandara, nei homo sapiens, gyvenusio prieš 30 tūkstančių metų?!

Komentuoja medicinos mokslų daktaras, profesorius, Visos Rusijos akių centro direktorius ir plastikos chirurgas, tarptautinis amerikiečių oftalmologijos akademijos narys Ernstas Muldaševas:

„Kiekvienoje tibetiečių šventykloje yra nepaprastas paveikslas: milžiniškos akys ir spiralę primenanti noris su vertikaliu plyšiu. Lamos sako, kad tos akys mūsų protėvio – Bonpo-Budos (Ramos), o šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad tos akys ankstesnės civilizacijos atstovo – atlanto. Paveikslo analizė parodė, kad atlantų akys idealiai prisitaikiusios prie pusiau vandeningo gyvenimo būdo, nosis panaši į jūrinių gyvūnų kvėpavimo angą, o specifinis vertikalus plyšys, jungiantis burną ir nosį, ne kas kita, kaip žiaunų plyšys!

Legendos pasakoja apie milžiniškus dievus, pasižymėjusius nuostabia jėga ir sugebėjimais. O Budos išvaizdos aprašymas liudija apie jo priklausymą atlantams: „Budos rankų ir kojų pirštus jungia plėvė; pėdos plokščios, plačios, be iškilimų; kūnas didelis; oda plona ir lygi, be plaukų, o galva papuošta garbanotais plaukais.“ Todėl, asmeniškai, aš neabejoju, kad žmogus išsivystė ne iš beždžionių, o išniro iš vandens!“

Ir Saulėje gyvena amfibijos!

Pati galingiausia babiloniečių dievybė, Saulės dievas Oanas, išoriškai primena pusžuvę. Ar ne todėl, kad jis pasirodė babiloniečiams iš jūros gelmių? Beje, savo išvaizda ir vardu Oanas yra viena iš mūsų amžiaus sensacijų.

Per trisdešimt metų prancūzų mokslininkai Afrikoje atrado vieną iš seniausių Žemėje genčių – dogonus, keletą tūkstančių metų praleidusius visiškoje izoliacijoje nuo civilizuoto pasaulio. Dogonai sukrėtė tyrėjus neįtikėtinomis astronomijos žiniomis, pralenkiančiomis šiuolaikinį mokslą.

Genties žynės paaiškino, kad žinias jiems davė jų protėviai, kažkokios dieviškos būtybės, išvaizda primenančios amfibijas. Vyriausias iš dievų, kurį garbino dogonai, buvo dievas Oanas.

Sustingę „plaukikai“

1986 m. Savonoje (Italija) trijų metrų gylyje, molyje (kuris anksčiau buvo dumblas), po kvarcinio smėlio sluoksniu rasti dviejų į žmogų panašių būtybių skeletai. Rasti kūnai buvo padriki, rankos ištiestos į priekį ir žemyn, o liemuo palinkęs aukščiau kojų kaip žmogaus vandenyje. „Plaukikų“ amžius apytikriai 4 mln. metų – vargu ar taip laidojo senovėje.

Autorius: Vladimiras Medvedevas (worldmystery.ru), vertė: Šešėlis – gyvas.sapnas.net