Čarlzo Ašmoro pėdsakas

Kristiano Ašmoro šeimą sudarė jo žmona, motina, dvi suaugusios dukros ir šešiolikmetis sūnus. Jie gyveno Trojoje, Niu Jorko valstijoje, buvo pasiturintys ir respektabilūs žmonės.

Turėjo daug draugų, kai kurių iš jų palikuonys, skaitydami šias eilutes, galbūt pirmąkart sužinotų apie jauno žmogaus nepaprastą likimą. 1971 arba 1872 metais Ašmorų šeima persikėlė iš Trojos į Ričmondą Indianos valstijoje, o po metų ar dviejų į Kvinsio apylinkes Ilinojaus valstijoje, kur ponas Ašmoras nusipirko ūkį. Beveik šalia jų namų tekėjo upelis su šaltu švariu vandeniu, iš kur šeima ėmė vandenį bet kuriuo metų laiku.

1878 metų lapkričio 9 vakarą, apie 9 valandą jaunas Čarlzas Ašmoras pakilo iš savo vietos prie židinio, pasiėmė kibirą ir nuėjo prie upelio. Kadangi jis vis negrįžo, šeima ėmė nerimauti. Priėjęs prie durų, pro kurias jis išėjo, tėvas ėmė jį šaukti, tačiau atsakymo neišgirdo. Tada jis įžiebė žibintą ir su vyriausia dukra Marta, įsiprašiusia eiti karu, išėjo ieškoti.

Iškrito šiek tiek sniego, kuris apklojo takelį ir padarė jaunuolio pėdsakus gerai pastebimus: kiekvienas atspaudas buvo aiškai matomas. Nuėję kiek daugiau nei pusę kelio, maždaug 75 metrus, tėvas, kuris ėjo pirmas, staiga sustojo, pakėlė žibintą ir įsistebelijo į tamsą. Dukra paklausė, kas atsitiko.

O atsitiko štai kas: Čarlzo pėdsakai staiga nutrūko – toliau ėjo lygus, neliestas sniegas. Paskutiniai pėdsakai buvo tokie pat ryškūs kaip ir ankstesni, matėsi netgi vinių ant padų atspaudai. Ponas Ašmoras žvilgtelėjo viršun. Mirgėjo žvaigždės, danguje nebuvo nė debesėlio.

Iš tolo apeidamas paskutinius pėdsakus, kad paliktų juos nepaliestus tolimesniam tyrimui, vyriškis nuėjo prie upelio, paskui jį patraukė išgąsdinta dukra. Abu nepersimetė nė žodžiu apie tai, ką pamatė. Upelis jau kelias valandas buvo aptrauktas ledokšniu.

Grįždami namo, jie pastebėjo, kad aplink pėdsaką per visą jo ilgį prisnigo. Ryto šviesa neišryškino nieko naujo. Lygus, švarus, nepaliestas pirmasis sniegas buvo viską užklojęs.

Po keturių dienų skausmo nukamuota motina nuėjo prie upelio vandens. Kai ji sugrįžo, papasakojo, kad eidama pro tą vietą, kur baigėsi pėdsakai, ji išgirdo sūnaus balsą ir iškart ėmė jį šaukti. Kaip jai atrodė, balsas sklido tai iš vienos, tai iš kitos pusės.

Kai jos paklausė, ką sakė tasai balsas, ji nesugebėjo atsakyti, tačiau tvirtino, kad žodžiai buvo girdimi pakankamai aiškiai. Per kelias minutes susirinko šeima, bet nieko nesigirdėjo, o apie balsą pamanė, kad tai buvo haliucinacijos, kurias iššaukė motinos pairę nervai. Tačiau skirtingais laiko tarpais balsą girdėjo ir kiti šeimos nariai. Visi tvirtino, kad tai neabejotinai buvo Čarlzo Ašmoro balsas.

Visi tvirtino, kad jis sklido iš didelio atstumo, buvo vos girdimas, tačiau su puikia artikuliacija. Tačiau niekas negalėjo nustatyti krypties, iš kur jis girdėjosi, arba pakartoti to, ką jis sakė. Tylos tarpai buvo vis ilgesni ir ilgesni, kaskart balsas buvo vis silpnesnis ir tolimesnis, o nuo vasaros vidurio jo daugiau nebegirdėjo.

Tai, žinoma, tik prielaida, bet galbūt Čarlzas Ašmoras ir toliau egzistavo tuose išmatavimuose, į kuriuos pakliuvo. Neišvengiama tyla, stojusi po kurio laiko, kalba apie tai, kad egzistavimas tasai nebuvo ilgalaikis. Arba, galbūt, jis nesėkmingai mėgino grįžti į savo pasaulį dingimo vietoje. Taip nieko ir nepasiekęs, jis, greičiausiai, pateko į kitas savo nematomo pasaulio vietas.

Iš kitos pusės, praėjimas tarp išmatavimų, per kuriuos jis perėjo, galbūt palaipsniui užsidarė. Galbūt jis buvo pernelyg silpnas, kad žmogus grįžtų atgal, bet jo pakako, kad praleistų garsus ir triukšmą. Paskui, praėjus kažkiek laiko, praėjimas užsidarė visiškai.

Vienintelis dalykas, žinomas tikrai, yra tai, kad žmonės ne šiaip dingsta iš išmatavimo, kuriame gyveno, bet greičiau pasiklysta kažkokioje nematomoje srityje, neprieinamoje žmogaus suvokimui.

Parengta pagal užsienio spaudą