Hipnozė: tarp realybės ir mitų

Hipnozė aprašyta XIII a. kinų raštuose, o nuo XVIII a. praktikuojama Europoje. Ji plačiai taikoma daugeliui ligų gydyti, bet hipnozės esmė iki šiol galutinai neatskleista. Daugeliui žmonių tokią būklę galima sukelti net per atstumą, pavyzdžiui, rodant filmą, klausant garso įrašo su tam tikru tekstu ir net specialiais šviesos, garso efektais. Kas ši paslaptimis ir mitais apgaubta būsena?

 

Tarpinė būsena tarp miego ir būdravimo, kai žmogaus kūnas visiškai atsipalaidavęs, vadinama hipnoze. Manoma, kad hipnozė naudota jau seniausiais laikais gydomosiose šventyklose Indijoje. Panašių užuominų randama ir senovės Egipte.

 

Pirmieji žingsniai

 

Pirmasis Vakaruose užfiksuotas domėjimasis hipnoze – daktaro Franso Mesmerio apie 1770 metus gydymui naudotas gyvūnų magnetizmas greičiausiai aprėpė ir hipnozę. 1842 metais Džeimsas Bredas pirmasis pavartojo terminą “hipnozė”. Šis žodis kilęs iš graikų kalbos – “hypnos” – miegas. Dž.Bredas mėgino hipnoze gydyti įvairias fizines ir psichologines negalias, tačiau nelabai sėkmingai.

 

Nežinomybė gimdo mitus

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Apie hipnozę sklando nemažai mitų. Tie mitai paplitę visose pasaulio šalyse. Buvo atlikti eksperimentai su žmonėmis iš JAV, Australijos, Vokietijos. 88 proc. apklaustųjų teigė, kad hipnozė gali padėti žmonėms kai ką prisiminti, o to jie nesugebėtų įprastomis sąlygomis. Iš tiesų hipnozė tik padeda žmogui atsipalaiduoti, jei to jis negali natūraliai. Tuomet prisiminimai iš tiesų atgimsta žmogaus smegenyse.

 

Kitas plačiai paplitęs mitas – užhipnotizuotam žmogui galima įteigti bet ką, o vėliau, pažadintas iš transo, jis nieko nebeprisimins ir nežinodamas vykdys įteigtą valią. Tai visiška netiesa. Dauguma žmonių puikiai prisimena, kas vyko. Ir visai nesvarbu, buvo jiems įteigta neprisiminti ar ne.

 

Įtaiga – ne visiems

 

Mokslininkai kasdien atlieka tūkstančius eksperimentų norėdami išsiaiškinti visas hipnozės paslaptis ir jos efektyvumą. Kartą tiriamieji buvo padalyti į dvi grupes. Viena buvo veikiama hipnozės. Visiems dalyviams buvo duota po 150 kortelių ir įteigta, kad pasibaigus seansui jie privalo kasdien vieną jų grąžinti eksperimento rengėjams. Antra grupė (nedalyvavusi hipnozės seansuose) paprašyta padaryti tą patį. Pasibaigus eksperimentui paaiškėjo, kad “neužhipnotizuotieji” su užduotimi susidorojo daug geriau.

 

Beje, ne visi žmonės pasiduoda įtaigai. Yra keli tipai žmonių, kurių neįmanoma užhipnotizuoti. Tai psichiniai ligoniai, žmonės, kurių žemas intelekto rodiklis, ir (tas ypač svarbu norint apsiginti nuo aferistų) tie, kurie nenori būti užhipnotizuoti. Be to, kiekvienas žmogus pasiekia skirtingą hipnozės lygį. Polinkiui į hipnozę turi įtakos ir paveldėjimas.

 

Yra manančiųjų, kad hipnozė sumažina skausmą. Deja, toks pat efektas galimas ir be hipnozės. Tam įrodyti atliktas paprastas eksperimentas. Jo dalyviai padalyti į dvi grupes: viena užhipnotizuojama, kita – ne. Pirmiesiems įteigta, kad jie nejus skausmo, jei galvos apie ką nors malonaus, o antrai grupei liepta tą patį daryti jau be hipnozės. Paskui visiems bandomiesiems į ranką buvo besta adata.

 

Rezultatai pasirodė netikėti – jokio skirtumo tarp grupių nebuvo. Taigi nustatyta, kad žmogus su skausmu gali susidoroti vien padedamas sąmonės.

 

Reaguoja skirtingai

 

Tačiau atlikta ir daugybė eksperimentų, kurie paneigė šią teoriją.

 

1969 metais Pensilvanijos (JAV) universiteto tyrinėtojas Tomas
H.MakGlašanas savo pranešime teigė, kad žmonėms, mažiau linkusiems į hipnozę, ji buvo tokia pat veiksminga skausmą malšinamoji priemonė kaip cukrinė piliulė. O linkusiems į hipnozę žmonėms skausmo numalšinimas buvo tris kartus veiksmingesnis dėl hipnozės negu dėl vadinamojo placebo efekto.

 

Be to, atlikta keletas eksperimentų, kurių rezultatai leidžia manyti, kad užhipnotizuoti žmonės gali išvysti ir patikėti nerealiais dalykais. Pvz., grupei užhipnotizuotų savanorių buvo liepta pamatyti neegzistuojančias tikrovėje spalvas. Kai žmonės manė, kad regi šviesą, jų smegenų dalis, kuri apdoroja šių regėjimo pojūčių duomenis, pasižymėjo intensyvesne kraujotaka.

 

Kitas panašus eksperimentas: užhipnotizuotam savanoriui buvo duotas metalinis strypas. Pacientui pasakyta, kad metalas ims kaisti, tad kai šis nebegalės strypo išlaikyti, gali paleisti.

 

Nors iš tikrųjų metalas nuo eksperimento pradžios iki pat galo išliko šaltas, žmogus, neišlaikęs “karščio”, jį paleido. Manoma, kad tokiais atvejais smegenys laikinai pristabdo sensorinės informacijos, patvirtinančios pojūčių tikrumą, patekimą.

 

Nors hipnozė moksliškai patvirtinta kaip nepavojinga sveikatai, vis dar gausu savamokslių gydytojų arba religinių fanatikų, kurie mano kitaip.

 

Hipnozės nauda

 

Pasaulyje hipnozė plačiai taikoma. Airių kilmės chirurgas Jackas Gibsonas yra atlikęs per 4 tūkst. operacijų, kai vietoj anestetikų ligoniai buvo veikiami hipnoze, nes dėl vienų ar kitų priežasčių jiems nebuvo galima taikyti narkozės.

 

Amerikos mokslininkai veikdami hipnoze gydo nutukimą arba malšina skausmą. Be to, hipnotizuojant galima lengviau pašalinti netinkamas nuostatas, baimes. Įrodyta, kad hipnozės seansai padeda lengviau ištverti operacijas.

 

Patyrę specialistai hipnoze padeda atsikratyti bendravimo sunkumų, priklausomybių nuo rūkymo, alkoholio, net narkotikų, taip pat įvairių fobijų.

 

Tačiau tai pasakytina apie tikrus hipnozės specialistus – medikus, mokslininkus. Niekada nepasitikėkite tuo, kuris tvirtina, kad jis – hipnozės asas. Šiais laikais tikri šios srities specialistai dirba medicinos įstaigose, o ne pogrindiniuose kabinetuose.

 

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“, Parengė: Raimonda BAUBLYTĖ


wpDiscuz