Telepatijos reiškiniai

Pasakoja rusų radiolokacijos pagrindėjas, TSRS MA mokslinės Tarybos pirmininkas, dirbantis “Statistinės radiofizikos” kryptyje, akademikas J. B. Kobzarevas.

 

Telepatija ( iš graikų “tele” – toli ir “patos” – jausmas ) – tai tam tikro vaizdinio perėjimas iš vieno žmogaus sąmonės į kito. Tai gali būti ir paveikslas, ir procesas. Telepatija būna atsitiktinė, kai, pvz., tėvai betarpiškai iš savo vaiko sąmonės priima signalą apie jam gręsiantį pavojų. Toks atvejis atsitiko, pvz., su mano marčia, kai jinai staiga pajuto, jog jos sūnus, esantis pionierių stovykloje, susirgo. Staiga ją užgriuvo nepaaiškinamas nerimas. Metusi darbą, ji puolė į stovyklą. Ten jau ruošėsi išsiūsti berniuką į ligoninę.

 

Telepatija gali būti ir sąmoninga, kai induktorius sukoncentruota valia perduoda adresatui ne šiaip vienkartinį vaizdinį, bet, tarkim, sudėtingą veiksmų seką, daro užsakymą.

 

Prieš ketvirtį amžiaus maždaug 1960-70) laboratorijoje, įkurtoje prie Popovo vardo Sąjunginio mokslo ir technikos skyriaus radioryšiams ir elektronikai, dalyvavau bandymuose su Roza Kulešova, demonstravusia “skaitymą” ranka, kojų pirštais ir netgi alkūne. Po to ne kartą susitikinėjau su ja, kol neįsitikinau, jog ji demonstruoja išties neįprastus dalykus. Mąstydamas apie tai, ką pamačiau, supratau, kad beveik visais atvejais kalba turėtų eiti apie telepatiją. Kulešova atkurdavo tekstą betarpiškai iš operatoriaus, kuris sekė jos skaitymą rankomis, sąmonės.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Telepatijos egzistavimu įtikino mano eksperimentai su Kulagina. Aš perdavinėjau jai informaciją, jinai ją priimdavo. Buvo jau žinoma, kad iš Kulaginos delnų liejasi kažkokie spragsėjimai, spinduliuojami impulsai. Pamaniau, kad su jų pagalba ji galėtų iššifruoti, kas būtent įdėta į dėžutes ar penalus. Galbūt, pamaniau, ji sužinos apie dėžučių turinį, zonduodama jas ultragarsu, panašiai kaip delfinas ar šikšnosparnis.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Paėmiau penkis penalus – futliarus nuo fotokasečių “ORWO”. Į vieną iškart padėjau skiautę, kurios plotis lygus penalo aukščiui. Nutariau pasiūlyti jai penkis vienodo svorio futliarus, bet su skirtingu turiniu. Mane būtų patenkinę, jeigu ji būtų pasakiusi, kuris iš penkių yra ypatingas. Todėl į pirmą įdėjau skiautę, susukęs ją į ritinį. O ką įdėti į kitus? Pas mane ant stalo gulėjo informaciniai lapeliai iš TSRS MA Leningrado bibliotekos. Įprasto formato puslapiai, ant kurių išspausdinti duomenys apie naujus leidinius. Visas tekstas – straipsnio pavadinimas, žurnalo pavadinimas ir kelių eilučių anotacija – buvo išspausdintas dviem stulpeliais. Štai šiuos popieriukus aš ir nutariau įdėti į keturis likusius futliarus.

 

Kita problema – pusiausvyra. Paėmiau tikslias vaistininko svarstykles, ant vienos lėkštutės padėjau skiautelę, ant kitos – popieriaus lapą. Kadangi popierius nusvėrė, atplėšiau pusę. Padėjau ant svarstyklių – trūksta svorio. Prie tos pusės pridėjau ketvirtį likusio lapo – vėl nusvėrė skiautelė. Pridėjau aštuntadalį – svarstyklių rodyklė sustojo ties nuliu. Tai įsirėžė į atmintį – puselė, ketvirtis ir aštuntadalis lapo tiksliai lygūs svoriu skiautelei.

 

Penalų turinį paruošiau taip: paėmiau 4 lapus ir sudėjęs juos kartu, atpjoviau nuo jų po aštuntadalį. Kruopščiai susukau į ritinėlius ir įkišau į futliarą. Su visu tuo atėjau pas Kulaginą.

 

-Ninele Sergejevna, viename iš futliarų yra ne tai, kas likusiuose keturiuose. Kuriame?

 

Ji palygino jų svorius. Paskui sugrąžino.

 

-Ne, Jurijau Borisovičiau, nesuprantu, kas ten…

 

-Na, nieko. – nuraminau ją. – Laikykit, kad mano bandymas nepasisekė.

 

Po kurio laiko Ninelė Sergejevna staiga tarė:

 

-O vis dėlto man įdomu žinoti, kas yra tuose futliaruose.

 

-Nebūtina apie tai galvoti. – raminu ją, o pats nevalingai įsivaizduojų jų turinį. Vėliau vienas iš jaunų bandymo dalyvių staiga atsiminė, kad Kulagina, užduodama man eilinį klausimą, stovėjo man už nugaros ir tarsi kreipė į mane savo delnus…

 

Po poros valandų mes susirinkome į būrelį atsipūsti. Staiga Kulagina sako:

 

-Aš žinau, kas jūsų futliaruose… Bet negaliu perskaityti, ten viskas užsienietiškai.

 

Iš tiesų didžioji dalis teksto buvo užsienio kalba.

 

-Ten popieriaus gabaliukai. – tęsė jinai. – Didelis gabalas, paskui mažesnis ir visai mažas… Susukti ritinėliais – iš pradžių supinti, paskui suglamžyti… O tekstas… – čia ji ima iš kažko pieštuką ir pradeda piešti. – išdėstytas štai taip… – ir ji teisingai parodo kaip surinktas tekstas ant lapo.

 

-Palaukit. – vis labiau jaudindamasi, sušunka Ninelė Sergejevna. – Tuojau pasakysiu, kiek kartų susukti šitie ritinėliai.

 

Matau, kad ji visa nesava, bandau ją sustabdyti.

 

-Pakaks, Ninele Sergejevna, ačiū. Jūs ir taip pasakėt daug daugiau negu klausiau.

 

Čia ji strimgalviais išbėgo iš kambario – jai pasidarė bloga. O aš nutariau parodyti, kas futliaruose. Išimu vieną, antrą, trečią susuktą į ritinius lapus, parodau tekstą – viskas, kaip ji pasakė. Kai atidariau ketvirtą penalą, pagalvojau: “O kurgi trys gabaliukai, apie kuriuos užsiminė Kulagina ir apie kuriuos pats galvojau, kad jie įdėti į vieną iš penalų?” Prisiminiau, kad pirmasis, suplėšytas sveriant į tris dalis lapas pasiliko ant stalo mano kabinete. Ir čia man paaiškėjo: šie trys gabaliukai, apie kuriuos kalbėjo Kulagina, liko mano namuose ir mano… sąmonėje ! Kulagina pasakojo ne apie tai, kas buvo priešais ją penaluose, bet apie tai, ką aš prisiminiau.

 

Taip tapau žiūrovu ir tuo pat metu dalyviu spontaniškame telepatiniame įvykyje. Tai buvo, žinoma, atsitiktinis dalykas, užtat dabar aš jau neabejojau šio fenomeno egzistavimu, bent jau tuo atveju, kai tarp induktoriaus ir adresato yra sensorinis ryšys.

 

Volfo Mesigo atsiminimai

 

Sunku pasakyti, kiek jie nuoširdūs. Bet kokiu atveju, mano draugui, kuris susitikinėjo su “ankstyvuoju” Mesingu, šis sakė, jog fenomenas remiasi ne vien ideomotorika., jog tai ne fokusas, bet tam tikras superjautrus pojūtis.

 

Buvojau Mesingo seansuose, stebėdamas itin sunkius netgi Mesingui bandymus, kai einantis iš paskos žmogus reguliavo jo judesius be jokio sensorinio kontakto. Jis labai nervinosi, veide matėsi kančia. Staigiai mėtėsi į šalis, dešinėn, kairėn, visąlaik pykdamas ant einančio iš paskos: “Jūs blogai įsivaizduojate, kur aš turiu eiti, jūs blogai mane nukreipiate, jūs negalvojate apie tai. Jūs turite aiškiai įsivaizduoti, kaip aš einu reikiama kryptimi, tada aš priimsiu jūsų vaizdinį.”

 

Galų gale induktorius kažkaip išmokdavo ir Mesingas eidavo ten, kur reikia. Žmogus, vedantis artistą, patiria pasitenkinimą nuo to, kad jo užsakymai priimti: jis truputį kitaip kvėpuoja, kitaip žengia, aplamai viskas jo elgesyje darosi truputį kitaip. Nors jis randasi už nugaros, vedamasis jaučia menkiausius pasikeitimus jo elgesyje. Jeigu vedamasis daro kažką ne taip, tai vedantysis ima elgtis kitaip. Jo žingsniai, kvėpavimas ir pan. tampa kitokie. Negaliu atmesti, kad paprastuose atvejuose ideomotorika tai gali paaiškinti.

 

Tačiau štai kitas pavyzdys. Mano kolega pasakojo, kaip kartą jis užsakė mesingui labai sudėtingą procedūrą. Artistas turėjo paimti iš vidinės jo švarko kišenės užrašų knygutę ir perkaityti atitinkame puslapyje keletą jo užmintų eilučių. Mesingas viską be klaidų atlikinėjo. Ar galima įsivaizduoti, kad tokias sudėtingas operacijas galima padaryti vien sensorinio imlumo pagalba?

 

Papasakosiu apie dar vieną labai sudėtingą dinaminį užsakymą, atliktą ekstrasenso V. Avdejevo, kas man padarė didžiulį įspūdį.

 

Išvakarėse mes su žmona susitarėm, kad įteigsim jam: paimkite ant pianino stovintį nedidelį plastmasinį akvariumą, po kurio padėklu gulėjo lengva kartoninė gilzė, perneškite jį ant stalo, pakelkite padėklą, išimkite gilzę, pastatykite akvariumą su padėklu į vietą, o gilzę padėkite ant jo viršaus.

 

Atėjo Avdejevas, mes atsigėrėm arbatos, pasikalbėjome įvairiomis temomis. Iš valgomojo išėjau į kabinetą, o Avdejevas pasiliko kambaryje su mano žmona ir sūnumi.

 

Pamaniau, kad vargu ar sugebėsiu įteigti jam tokią sudėtingą procedūrą. Tokios patirties neturiu, todėl nutariau, jog užsakysiu kažką paprastesnio. Ėmiau įteiginėti, kad jis paimtų nuo to paties pianino ne akvariumą, bet vazą, perneštų ją ant stalo ir viskas.

 

Susikaupęs aš daug sykių įsivaizdavau, kaip bandomasis prieina prie pianino, ima vazą ir perneša ją ant pietų stalo. Tarsi vedžiau jį mintimis. O Avdejevas atliko visus veiksmus su akvariumu.

 

-Žiūrėjot į žmoną? – klausiu.

 

-Ne. – atsako. – Aš visas jėgas sutelkiau į jus. Stengiausi suprasti, kur jūs mane kreipiate.

 

-O tu bandei paveikti mūsų svečią ? – klausiu žmonos.

 

-Ne, aš pasyviai stebėjau. Žinoma, man patiko, kad jis viską daro taip, kaip mudu susitarėm.

 

Aš specialiai paklausiau Avdejevo, ar žiūrėjo jis į žmonos pusę. Jis tvirtino, kad stengėsi susitelkti išimtinai ties manimi. Kyla klausimas: kokiu kanalu buvo priimtas pirmasis mano sugalvotas vaizdinys? Kas tai buvo? Elektromagnetinio lauko bangų pluoštas, pranikęs į Avdejevą prieš jo valią ? Tačiau kaip jis jį priėmė, kaip iššifravo? Aš nežinau. Mums reikia įvairiapusiškai tirti elektromagnetinius laukus, jų struktūrą, o gal ir ne tik elektromagnetyinius, bet infraraudonuosius, ultragarsinius ir kitus laukus. Negalima paneigti, jog jų suma yra tam tikras vaizdinių nešėjas.

 

Panašu, kad mūsų įsitikinimai apie erdvę ir laiką kaip savotišką materialaus pasaulio talpą, yra adekvatūs mūsų šių dienų žinioms. Štai kodėl artimi giminaičiai, kurie erdvės ir laiko koordinatėse randasi labai toli vienas nuo kito, koordinatėse… pavadinsim jas taip: “psi sferomis” gali būti kaimynystėje, vosnesiliesti viena su kita.

 

Aplamai, klausimų čia kol kas daug daugiau negu atsakymų…


Leave a Reply

2500