Geopatogeninės zonos

Posakis “mano namai – mano tvirtovė” teisingas tik tuo atveju, kai namas pastatytas gyventi palankioje vietoje. Pastarųjų metų tyrimai byloja, kad be “pražūtingų vietų” – praktiškai per kiekvieną namą, kiekvieną butą eina patologiškai žmogaus sveikatą veikiančios žemės gelmių spinduliavimo zonos. Medicinos statistika byloja apie ištisų žmonių kartų gyvenimo trukmės priklausomybę nuo jų ilgo buvimo tokiose zonose. Tokiose šeimose tarsi ir paveldėjimo keliu perduodami įvairūs susirgimai, kurių gydymas tradiciniais metodais yra mažai efektyvus. Pakanka tik šeimai pakeisti gyvenamą vietą ir tie susirgimai nustoja reikštis.

Plataus masto geopatogeninių zonų tyrimo Šveicarijoje, Belgijoje, Austrijoje ir Čekijoje rezultatai rodo, kad nuo 50 iki 80 proc onkologinių ligų susijusios su tuo,kad ligoniai ilgą laiką praleido geopatogeninio spinduliavimo vietose. Galimų susirgimų, provokuojamų geopatogeninių zonų, spektras neapsiriboja vien onkologija.

Peterburgo mokslininkų E. Melnikovo, J. Musijčiuko ir kitų atlikti medicininiai geologiniai tyrimai parodė, kad geopatogeninės zonos – ne mitas, bet realybė, su kuria negalima nesiskaityti. Darbo rezultatai išaiškino statistiškai reikšmingą ryšį tarp onkologinių ligų, išsėtinės sklerozės, išeminės širdies ligos ir geopatogeninių zonų. Tokiose zonose netgi esanti nedideliems linijiniams dydžiams, pastebimas žmonių elgesio pasikeitimas, o tai sukelia traumatizmą ir avaringumą. Zonose sumažėja sėklų daigumas ir žemės ūkio kultūrų derlingumas, nuvysta uogų krūmai, žūsta naminiai gyvuliai. Savo neigiamomis pasekmėmis Rusijos antrosios sostinės gyventojams geopatogeninės zonos žymiai pranoksta įtaką tokių faktorių, kaip teritorijos užterštumas pramonės atliekomis.

Pats terminas – geopatogeninė zona – yra pakankamai sąlygiškas. Geopatogenine zona laikoma erdvės dalis ant žemės paviršiaus, kurioje pastebimi gyvybiškai svarbių biologiniams objektams ir žmonėms charakteristikų pasikeitimai (dažniausiai negatyvaus pobūdžio). Geopatogeninės zonos gali susiformuoti grynai dėl gamtinių priežasčių, žemės plutos įtampos vietose, seismiškai aktyviuose rajonuose ar netgi ten, kur grunto vandenys yra arti žemės paviršiaus.

Savo indėlį į geopatogeninių zonų susidarymą įneša ir taip vadinamas Žemės jėgos karkasas – globalinio tektoninės įtampos planetos litosferoje pasiskirstymo sistema. Išeina, kad žemės rutulys yra tarsi apgaubtas subtiliu energetiniu tinklu. Tai kažkas panašus į sąlygines meridianų ir paralelių linijas, skirtumas tik tas, kad jos egzistuoja reliai ir vienaip ar kitaip yra jaučiamos viso kas gyva. Tokios pasaulinės sistemos fragmentai, tik mažesniu masteliu, pasireiškia kiekvienoje patalpoje bioenergetinių juostų pavidalu. Šios bioenergetinės juostos turi pavadinimus – Hartmano, Kuri ir kt., pagal pavardes žmonių, kurie jas atrado.

Šios juostos skiriasi viena nuo kitos savo intensyvumu, struktūra, linijiniais dydžiais ir orientacija. Jose registruojamos elektronų, jonų ir dujų molekulių aktyvių radikalų sankaupos. O tokių juostų susikirtimo vietose susidaro dėmių pavidalo lokalinės zonos, aukštas spinduliavimo koncentracijos lygis, itin kenksmingas žmogui. Visai tai sudaro tinklą, kurį sudaro visa eilė tarpusavyje susikertančių vertikalių sienelių, kurių plotis apie 20-60 cm (Hartmano tinklo atveju) ir stulpų susikirtimo vietose (mazguose). Jų aukštis nenustatytas, pastatų sienos, perdangos ir stogai jiems nėra kliūtis, spinduliavimas eina kiaurai juos.

Teisingumo dėlei reikia pažymėti, kad pagrindinis kenksmingas potencialas yra sukuriamas ne tiek tinklų mazgai patys savaime, kiek kokios nors gamtinės priežastys, kurias sustiprina tie tinklo mazgai.

Prie to, kas išvardinta aukščiau, prie geopatogeninių zonų formavimosi ranką prikišo ir žmonija.

Požeminės šachtos, užkastos griovos ir smulkūs upeliukai, požeminės inžinerinės komunikacijos, užlieti vandens gyvenamųjų namų rūsiai, buitinių ir pramoninių atliekų sąvartynai, aukštos įtampos elektros perdavimo linijos – štai toli gražu ne pilnas sąrašas priežasčių, padedančių geopatogeninių zonų susidarymui.

Pridėkite prie to tegu ir silpną elektromagnetinį spinduliavimą, sklindantį iš televizorių, kompiuterių monitorių, mobilių telefonų ir kitos buitinės technikos, kurios pilni mūsų namai ir jau gatavas taip vadinamos technopatogeninės zonos aprašymas. Silpno intensyvumo magnetinės bangos, esant ilgalaikiam ir daugkartiniam poveikiui žmogaus atžvilgiu, gali sukelti širdies ritmo pasikeitimus, veikia kraujo spaudimą, galvos smegenų aktyvumą, organizmo imunitetą. O pastatų inžinerinių tinklų vamzdynuose kylantys žemo dažnio virpesiai, artimi žmogaus organų nuosaviems virpesiams savo elektromagnetinio spektro diapazonu, gali sukelti ir kitus nebeatitaisomus organizmo pasikeitimus.

Techniniai specialistai gerai žino apie šių kenksmingų spinduliavimo egzistavimą ir prieš juos jau seniai imamasi įvairių daugiau ar mažiau efektyvių gynybos priemonių. Tai liečia visų pirma įrengimus, skirtus gintis nuo elektromagnetinių virpesių, kuriuos skleidžia buitiniai elektriniai prietaisai. Kai dėl apsaugos nuo tam tikrų subtiliųjų energijų spinduliavimo, kuris sukelia aprašytus reiškinius, tai apie juos žinoma labai mažai. Praktika rodo, kad tokios energijos egzistuoja, ir kad jos yra rezultatas kažkokių aukštesnių sferų, kurios smarkiai skiriasi nuo diapazono, kuriame mes pripratę įsprausti gyvybę Žemėje.

Didžioji dalis geopatogeninio poveikio aktų vyksta už ribų diapazono, kurį tiesiogiai suvokia mūsų pojūčių organai. Ir tik tada, kai nuolatinis nukrypimas virsta liga, žmonės kreipiasi į gydytoją. Tačiau netgi esant sėkmingam iš pirmo žvilgsnio gydymui, problema išlieka, kadangi nebūna pašalinama susirgimo pirminė priežastis. Kenksmingo poveikio zona lieka savo vietoje ir tęsia pradėtą griaunamąjį darbą. Gausūs ir įvairūs spinduliavimai – tai tylūs ir nematomi žudikai.

Ne vieną tūkstantį metų žmonija žino apie pražūtingų vietų egzistavimą. Nuo neatmenamų laikų Kinijoje egzistuoja Feng Šui sistema, pagal kurios kanonus namai statomi tik tada, kai geomantas įsitikina, kad statybos vieta nepavaldi “gelmių demonams”. Teisingam statinio vietos pasirinkimui skyrė vietos savo traktate senovės Romos architektas Vitruvijus. Medicinos geografijos pagrindus sukūrė savo darbuose Hipokratas ir Avicena.

Pastaruoju metu ir visoje eilėje techniškai išsivysčiusių šalių jau pradeda atsirasti įrengimai, skirti gintis nuo geopatogeninių zonų įtakos.