Šeštasis jausmas

Tūkstantmečius tikėta, kad Žemė stovi ant trijų banginių, o Saulė ir Mėnulis sukasi aplink mus. Tuos, kurie žinojo, kad yra ne taip – galabijo.

 

Per visą žmonijos istoriją žmonės bijojo, neapkentė, persekiojo, žudė, degino tuos, kas žinojo, ko žinoti negalima, tuos, kurie buvo “ne kaip visi”. Raganas, žiniuonius, burtininkus ir kitokius nepanašius į pilką žmogelį, ir visiškai nesuprantamus.

 

Bet kokio stereotipo pagrindas – “taip galvoja visi!” ir “šito negali būti, kadangi to negali būti niekada!”.

 

O kaipgi religija? Tarp tikinčiųjų, religingų žmonių yra žymių mokslininkų – fizikų, chemikų, biologų, gydytojų, filosofų. Visi jie gerai išmano fizikos ir kitokių dėsnių prigimtį. Tačiau tuo pat metu, atmesdami bet kokį “žiniuoniškumą” ir “magiją” gydyme, nuoširdžiai tiki Kristaus prisikėlimu ir dangiškaja mana ir galimybe pamaitinti minią žmonių trim kepalais duonos. Nes egzistuoja stereotipas, kad “bet kokia magija – tai sukčiavimas”. Kad visa tai, ko neįmanoma paaiškinti šiandieninėmis žmonijos žiniomis, bet kokius anomalius ar paranormalius reiškinius dera priskirti arba išsigalvojimams arba sąmoningai organizuotoms aferoms.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Remiantis tokiu požiūriu, tenka konstatuoti, kad jei šiandien bet kuriame šiuolaikiniame mieste, kad ir Niujorke, nužengtų žemėn Mesijas ar tas pats Kristus, jei parodytų kokius nors stebuklus – atgaivintų mirusį ar paverstų vandenį vynu, tai geriausiu atveju jį areštuotų. Blogiausiu – nulinčiuotų fanatikai.

 

Tačiau aršiai neigdami viską, kas nepaaiškinama, žmonės visada labai atsargiai, net tikėjo paranormaliais ir anomaliais dalykais – burtais ir magija. Šis tikėjimas egzistavo tiek atsilikusiose, tiek išsivysčiusiose tautose – viešpataujant krikščionybei, islamui, budizmui ir kitoms „sudėtingoms“ religijoms. Viduramžiais Europoje vyravobažnyčios įpirštas požiūris, kad burtai yra velnio išmislas, kad raganos ir burtininkai bendradarbiauja su nelabuoju, parduodami jam savo sielą.

 

Bažnytinė ir pasaulietinė valdžia žiauriai persekiojo visus įtariamuosius burtais, kaip kažkokiu „uždraustu žinojimu“, kuris neprieinamas likusiems žmonėms. O tai reiškia, kad jie TIKĖJO TOMIS ŽINIOMIS, kitaip kam kovoti prieš absurdą?

 

Priklausau bjauriai žmonių kategorijai, gyvenančiai pagal principą „niekuo netikiu, kol pats nepatikrinau“ ir todėl visada stengiuos viską patikrinti ant paties savęs.

 

Tai buvo prieš 12 metų kalifornijoje. Taip išėjo, kad vienas mano pažįstamas papasakojo apie burtininką, praktikuojantį vudu, neseniai atvažiavusį į Los Andželą. Įprašiau nuvežti mane pas jį.

 

Reikia pasakyti, kad vyrukas padarė baisoką įspūdį. Tačiau tik išoriškai – gauruotas, juodas, ir dar neįtikėtinai egzotiškai apsirengęs. Bendraujant – visiškai normalus, netgi pasakyčiau – kiek flegmatiškas. Bendravome per du vertėjus. Mano draugas vertė iš rusš į anglų, o antrasis – iš anglų į kažkokį Afrikos dialektą. Mane pristatė kaip rusų žurnalistą, kurį domina vudu ritualai ir paslaptys.

 

Pirmas dalykas, kurį man išvertė – tai, kad vudud burtininkui negalima kalbėti netiesos. Burtininkas žinojo, kad niekad nesidomėjau vudu ir kad atėjau iš dalies iš smalsumo, o iš dalies – kad įsitikinčiau, jog pasakojimai apie burtininkų sugebėjimus nėra išmislas.

 

– Tu nori įsitikinti – ir tu įsitikinsi. – pasakė man burtininkas ir išėmė iš šaldytuvo pepsi kolos dvilitrinį butelį. – Nueik į vonią, išpilk šitą pepsi ir pripilk vandens iš krano. – kategorišku tonu įsakė.

 

Taip ir padariau. Burtininkas iš kažkur ištraukė nedidelį dubenėlį ir įpylė į jį to paties vandens, kurį prieš minutę pripyliau iš paprasčiausio krano paprasčiausioje standartinėje vonioje. Paskui pasiėmė paprastą, hermetiškai įpakuotą vienkartinį švirkštą ir padavė jį man.

 

– Išpakuok, nuimk adatą ir įsidurk pirštą. Paskui nulašink porą lašų į šį vandenį. – taip pat kategoriškai įsakė.

 

Mano kraujo lašai tuojau pat išsisklaidė vandenyje be pėdsako. Burtininkas pamirkė vandenyje pirštą ir pervedė juo man per kaktą.

 

– O dabar žiūrėk. – paliepė ir pasitraukė į tolimiausią kambario kertę, atsukęs man nugarą.

 

Tai, ką aš čia rašau – straipsnis, o me meno kūrinys. Ir rašau aš apie tai, ką pats mačiau.

 

Vandenyje, kaip TV ekrane, atsirado buto Maskvoje, kurį tuo metu nuomojausi, vaizdas. Paveikslas buvo spalvotas, truputį išplaukęs, bet pakankamai suprantamas. Kambaryje sėdėjo moteris ir kalbėjo telefonu. Aš žinojau tą moterį. Pažinau drabužius, kuriais ji buvo apsirengusi.

 

– Tai – įtaiga? Hipnozė? – paklausiau burtininko.

 

– Patikrink. – abejingai atsakė jis ir linktelėjo link telefono.

 

Tais laikais mobilūs telefonai buvo retenybė, todėl surinkau savo Maskvos numerį iš jo telefono. Ragelį nukėlė moteris, kurią ką tik mačiau vandenyje.

 

– Ką tu darei ką tik? – paklausiau jos.

 

– Kalbėjausi su mama, ką tik ragelį padėjau, o čia ir tavo skambutis. – atsakė jinai.

 

– O kaip tu dabar pasirengusi? – paklausiau.

 

Ji apsakė būtent tuos pačius aprėdus, kuriuos aš mačiau.

 

Palikau burtininkui 100 dolerių ir mes išvažiavome. Paaiškinti viso to iki šiol negaliu.

 

Mano geras pažįstamas, žinomas rusų magas Jurijus Longo, tebūnie lengva jam žemelė, tvirtino, kad hipnozei aš nepasiduodu. Tačiau jis ne kartą vertė mane patikėti tuo, kad yra dalykų, kuriems labai sunku, beveik neįmanoma priešintis. Ne vieną kartą jis paprasčiausiai pasakydavo man, kad aš neagalėsiu pasikelti nuo kėdės. Ir aš IŠ TIESŲ NEGALĖJAU. Viską galėjau – matyti, girdėti, kalbėti, sukinėti galvą, judinti rankas ir kojas, o štai atsistoti – NEGALĖJAU. Kodėl? Nežinau.

 

Burtininkai, pranašai, aiškiaregiai – kiekvienas, turbūt, vienokiu ar kitokiu laipsniu yra susidūręs su panašiais reiškiniais ir, kaip sakoma, su realiais tų reiškinių šaltiniais, šių anomalijų atstovais.

 

Kas tai – išties kažkas nepažinta, kažkoks ypatingas reiškinys ar kažkas, ką turime kiekvienas iš mūsų? Gal tai koks nors dar nepabudęs mumyse sugebėjimas, mūsų proto ir psichikos galia? Bet kuris žmogus, tame tarpe ir žmonės, turintys paranormalių sugebėjimų – tai žmonijos dalis. O tai, kas būdinga daliai, tą turi ir visa visuma.

 

Gal reikia kažkokio nestandartinio išorinio įsikišimo, kokio nors sukrėtimo, kad žmoguje įsijungtų sugebėjimai, kurie šiandien atrodo nepasiekiami ir nepaaiškinami? Kaip ir pas tą pačią Vangą, kaip pas Volfą Mesingą, Kašpirovskį, šimtus ir tūkstančius žmonių, kurie slepia savo sugebėjimus, kad ant jų neužgriūtų škvalas kaltinimų “sukčiavimais”.

 

Kiekvienas žino, kas per daiktas yra intuicija. Vieniems ji aštresnė, kitiems – mažesnė. Ir kiekvienas gali pateikti pavyzdžių, kai intuicija jo neapgavo. Pavyzdžiui, kai motina per didelį atstumą jaučia, kad kažkas nutiko jos vaikui. Paaiškinti tai šiuolaikinis mokslas nesugeba. O kas gi yra intuicija? Žinomas psichologas Jungas tvirtino, kad intuicija – tai tiesioginis tiesos suvokimas protu, neišvestas loginės analizės keliu iš kitų tiesų ir neapčiuopiamas jutimo organais.

 

O kuo gi tuomet suvokiame, jeigu ne pojūčių organais? Per ką visa tai pas mus ateina? Per tą patį šeštąjį jausmą, apie kurį visi girdėjo, kurį daugelis patys patyrė ir kurį atsisakome pripažinti, jei tik kalba eina apie jo didelį aštrumą, kuris būdingas aiškiaregiams?

 

O telepatija, kuria taip nedaug kas tiki? O juk šį reiškinį tyrė žymūs mokslininkai, telepatiją realiame gyvenime taiko labai rimtos valstybinės įstaigos beveik visose išsivysčiusiose šalyse.

 

Rusijoje pačiais sunkiausiais laikais, iškart po revoliucijos, badmečiu, telepatiniai eksperimentai buvo atliekami dar 1919-1927 metais Leningrado smegenų tyrimo institute, vadovaujant akademikui V. Bechterevui. 1929 metais jis paskelbė ataskaitą apie savo darbo rezultataus. Jie patvirtino minčių perdavimo per atstumą egzistavimo faktą. Tokių pat rezultatų pasiekė ir amerikiečių psichologas profesorius Džozefas Benksas Rainas.

 

Tokie tyrimai visose šalyse pažymėti grifu “Visiškai slaptai”. Net aršiausi materialistai-skeptikai priverstipripažinti, kad: “…tenka pripažinti, kad išties egzistuoja tam tikras fizinis agentas, užmezgantis tarpusavio sąveiką tarp dviejų organizmų”. Ir beveik visose šalyse panašūs tyrimai buvo atliekami arba kariškių, arba specialiųjų tarnybų užsakymu. Būtent todėl plačiai publikai apie rezultatus beveik nieko nežinoma. O jei kažkam pasisekdavo pademonstruoti savo unikalius sugebėjimus, tai masinė propaganda užgriūdavo ant jo visa savo galia, apkaltindama “sukčiavimu ir falsifikacijomis”.

 

Šiandien tie mokslininkai, kurie dviejų priešingų stovyklų kovoje užima neutralią poziciją, apie telepatiją pasisako atsargiai. Pavyzdžiui, Rusijos mokslų akademijos akademikė, Žmogaus smegenų instituto mosklinė vadovė Natalja Bechtereva, V. Bechterevo anūkė, neneigia, kad telepatija “gali būti viena iš žmogaus smegenų supergalimybių”. Kai kurie mokslininkai praktiškai įsitikinę, kad mintis yra ypatingas laukas, kurį generuoja smegenys: “Neusukaičiuojama daugybė sinapsių galvos smegenų neuronuose sukuria lokalizuotus magnetinius laukus aplink save, kurie sąveikauja tarpusavyje ir sukuria trimatį magnetinį lauką, kuris egzistuoja tartum už smegenų ribų, kaip virtualus biolauko darinys”.

 

Skeptikas skaitytojas būtinai neužmirš įgelti, kad čia ne straipsnis, bet “košė”. Atseit primakalavo autorius į vieną krūvą ir magų, ir burtininkų, čia ir Kristus, ir Mesijas, ir Bechterevas… Negi negalima nuosekliai, iš eilės?

 

O esmė tame, kad mūsų smegenyse, kai susimąstome apie paranormalius reiškinius, kyla tokia pati košė. Iš vienos pusės mes baisiai “apsišvietę”, todėl netikime visais tais ekstrasensais ir pranašais. Iš kitos pusės – tikime ir prisibijome…

 

iš vienos pusės šių reiškinių tyrimo svarbos rodikliu gali, pavyzdžiui, būti straipsnių paranormalia tematika publikacija tokiuose prestižiniuose leidiniuose kaip „Physical review“, „Foundation of physics“. (Stapp H.P. Theoretical model of a purported empirical violations of the predictions of quantum theory – Physical review).

 

Iš kitos pusės vis tie patys nelemti stereotipai (juk to negali būti!), apie kuriuos buvo minėta straipsnio pradžioje. Pats ateivių ar NSO paminėjimas geriausiu atveju sukelia šypseną ir sunkiai sulaikomą norą pagręžioti smiliumi smilkinį.

 

Daug kas naiviai mano, kad “oficialusis mokslas” nepripažįsta aiškiaregystės, telepatijos, telekinezės ir daugelio kitų paranormalių psichinių reiškinių. Tačiau dėl to, kad šiuos reiškinius kas nors pripažįsta ar nepripažįsta, patys reiškiniai nenustoja egzistuoti. O jeigu jie egzistuoja, tai juos galima panaudoti. Netgi jei neįmanoma jų paaiškinti moksliškai.

 

Psichologai, polittechnologai, įvaizdžio kūrėjai ir kiti PR veikėjai, darantys poveikį masinei sąmonei ir formuojantys jiems reikalingas minios reakcijas į vieną ar kitą reiškinį puikiai žino vieną paprastą dėsnį. Žmogus klausosi visko, bet GIRDI TIK TAI, KĄ NORI IŠGIRSTI. Žmogus žiūri į viską aplinkui, bet MATO TIK TAI, KĄ NORI PAMATYTI.

 

Šį kiekvieno mūsų sugebėjimą lemia psichika, kuri mums labai daug ką draudžia ir labai mažai ką leidžia. Mes priimame pasaulį tokį, kokį priimta jį suvokti. Ir, panašu kad suvokiame mes nelabai daug ką. Kartais, tiesa, iki mūsų prasimuša kažkas tokio, ko negalime paaiškinti. Tai intuicija, pranašingi sapnai, nuojautos. Tai telepatija, aiškiaregystė ir kita, kas įeina į anomalijų ir paranormalių sugebėjimų sritį. Tai, kuo mes, kaip tai priimta tarp “civilizuotų” žmonių, netikime. Mes tikime penkiais primityviausiais pojūčiais – regėjimu, klausa, apčiuopimu, kvapu ir skoniu. Tai primityviausi mums duoti įrankiai. Juos turi kiekvienas gyvulys. O štai šeštuoju jausmu, kuris mūsų planetoje duotas tik vienai gyvai būtybei – žmogui, mes netikime… O gaila.

 

Autorius: Leonidas Amstislavskas, russian-bazaar.com/ru/content/14333.htm


Facebook komentarai
4 komentarų "Šeštasis jausmas"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Hekate

Ech gaila, kad kartais žmonės užuot pasakę savo nuomonę save pavaizduoja, kaip nemastantį padarą : “eik,kause…“ nervina mane tokie…(pasireiškiau :D) Ok įdomus straipsnis tikrai įdomus, tik vat gaila, kad nepasako tie žmonės kas jiems nutinka, kad jie “atveria“ tą šeštajį pojūti. Manau tikrai atsirastų žmonių, kurie juo patikėtu ir gal net apgintų nuo skeptikų :)

sd

eik, kause..

žmo

pojūčių yra, jei neklystu, ne 5 o 14:
Rega, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas, šalčio pojūtis, karščio pojūtis, spaudimo pojūtis, dvi skausmo rūšys, raumenų pozicijos pojūtis, magnetinio lauko pojūtis, bei sotumo (alkio) jausmas.
Jei kalbėtume apie emocinius pojūčius, tai jų žiauriai daug galima priskaičiuoti, pvz baimė, laimė, suirzimas ir t.t.

Simson Lisa

Norėčiau pasireikšti , jog ne apie šiuos pojūčius čia rašoma. :)

wpDiscuz