Gyvenimas anapus

Beveik visus mus jaudina klausimas, kas vyksta su mumis, kai mes mirsim? Nejaugi mes paprasčiausiai nustosim egzistavę? Ar gyvenimas – tai nuolatinis grįžimas į žemę siekiant asmeninio tobulumo? Ar visi patenka į tą pačią vietą, ar į skirtingas vietas? Ar dangus ir pragaras egzistuoja realiai, ar tai tik dvasinė būsena?

Niekas nežino tiesos apie gyvenimą po mirties – netgi didžiųjų religijų atstovai ar iškiliausi mokslininkai. Šiuo klausimu yra labai daug teorijų ir nuomonių. Kiekvienas žmogus ieško savo anapusinio pasaulio vizijos arba renkasi teoriją apie tą pasaulį, kuri jam atrodo priimtiniausia.

Šįkart – kaip gyvenimas anapus suvokiamas rytų religijose.

Kas vakarą užmigdami mes paliekame savo kūną, todėl sakoma, kad miegas panašus į mirtį, po kurios prisikeliama, t. y. pabundama. Užmigdamas žmogus išeina iš kūno laikinai, kelioms valandoms, o mirdamas palieka jį negrįžtamai. Apleisdamas kūną, žmogus tuo pačiu išeina ir iš šio pasaulio, kuris nustoja jam egzistavęs.

Mirdamas žmogus apžvelgia visą savo žemiškąjį gyvenimą. Prieš jį iškyla vaizdas po vaizdo. Per tas akimirkas žmogui paaiškėja jo gyvenimo esmė ir prasmė, pagrindinė idėja. Budintys prie mirštančiojo neturėtų trikdyti tylos, atitraukti žmogaus nuo praėjusio gyvenimo apžvalgos, trukdyti ramios jo mąstymo eigos. Garsus verksmas, raudojimas gali jaudinti mirštantįjį, blaškyti jo sukauptą dėmesį, o tai apsunkina ramų išėjimą iš šio pasaulio.

Skaistaus, šviesaus žmogaus, pasitraukusio iš šio gyvenimo be pagiežos ir neapykantos, mirties momentas yra didžiausios palaimos ir aukščiausio džiaugsmo momentas, nes iš riboto žemiško kūno išsilaisvinusi siela lekia į šviesos spindesį.

Pikto, egoistiško, prie žemiškų gėrybių prisirišusio žmogaus siela pakilti negali – atsiskyrimas nuo kūno yra skausmingas ir kankinantis.

Pirmuoju mirties momentu nuo fizinio kūno atsiskiria energetinis (eterinis) kūnas – žmogus tampa neregimas šio pasaulio žmonėms. Tačiau jei jis labai nori, gali pasirodyti artimiesiems debesuotos šmėklos pavidalu. Yra žinoma, kada mirties momentu žmogus šitaip pasirodydavo trumpam – kad ir toli nuo savo mirties vietos.

Praėjus maždaug 36 valandoms po mirties, žmogaus dvasia palieka eterinį kūną, kuris lieka sklandyti virš kapo. Šis, numestas eterinis lavonas, per keletą dienų po laidojimo gali būti kartais matomas kapinėse kaip šmėkla. Per keletą savaičių jis išsiskaido ir išsisklaido, o tas nemalonus jausmas, kurį daugelis patiria kapinėse, yra sukeliamas būtent šių eterinių lavonų. Tačiau, jei fizinis kūnas yra deginamas, o ne laidojamas, tai eterinis kūnas išsisklaido labai greitai. Todėl mirusiuosius geriau deginti, nei laidoti.

Išsilaisvinęs nuo abiejų šių kūnų, žmogus atsiduria astraliniame pasaulyje, kuris jam tampa matomas, realus. Astralinis pasaulis yra toje pačioje erdvėje, kaip ir fizinis – tarp pastarojo atomų yra daug tuštumos, kurioje telpa astralinio pasaulio materija. Tame pasaulyje išoriniu žmogaus kūnu tampa astralinis (jausminis). Turėdamas tą kūną su jam būdingais jutiminiais organais, žmogus gali dalyvauti to pasaulio ir jo gyventojų gyvenime – reikšti savo jausmus ir norus. Tik žemėje jis galėjo šiuos slėpti, o čia jie tampa regimi, kaip kad ten buvo matomas fizinis kūnas.

Astraliniame pasaulyje yra septynios sferos. Žemosios sferos yra grubios ir tamsios, juo aukščiau – juo subtiliau ir šviesiau. Miręs žmogus patenka į tą sferą, iki kurios žemės gyvenime pakilo jo sąmonės lygis. Tačiau dėl nusiminimo ar sutrikimo mirties momentu galima patekti į žemesnę sferą – štai kodėl teigiama, kad mirčiai reikia pasiruošti. Mirštantis žmogus turėtų jausti veržimąsi į šviesą ir grožį, stengtis, kad paskutinės minutės žemėje būtų džiugios.

Į žemiausias sferas patenka žmonės su įvairiausiomis ydomis – nusikaltėliai, ištvirkėliai, žemos moralės, gyvenusieji jusliniais malonumais. Jie negali patenkinti savo pykčio ir aistrų, nes nebeturi tam reikalingos priemonės – fizinio kūno, ir dėl to labai kenčia. Jie tiesiog dega savo nepatenkintų aistrų ugnyje – kaip kad religijose aprašo pragaro kančias. Taip pat yra baisios ir savižudžių kančios, trunkančios iki jų natūralios mirties dienos. Savižudybė – didžiulė tamsa ir tikrai sunkus nusikaltimas prieš save.

Šviesios sąmonės žmonių buvimas astraliniame pasaulyje gali apsiriboti keliomis savaitėmis, tamsios sąmonės – nusitęsti per daugelį šimtmečių. Šiaip ar taip, ateina laikas, kada žmogus turi mirti ir čia, t. y. išeiti iš šio pasaulio, nusimesdamas sudėvėtą astralinį kūną, kuris tapęs lavonu, susiskaido tuo greičiau, kuo jis buvo skaistesnis.

Baigdamas savo gyvenimą astraliniame pasaulyje, žmogus trumpam „užmiega“, o paskui prabunda su taikos ir ramybės, džiaugsmo ir palaimos jausmu. Taip pereinama į naują pasaulį – minties arba proto pasaulį. Čia išoriniu žmogaus kūnu tampa jo mentalinis kūnas su savo jutiminiais organais. Minties pasaulio materija yra žymiai subtilesnė už astralinio pasaulio materiją, todėl viskas, ką žmogus galvoja, įgauna minties formas.

Minties pasaulyje žmogus nėra atsiskyręs nuo savo artimųjų – jis visą laiką bendrauja su tais, kuriuos mylėjo ir gerbė žemiškojo gyvenimo metu, kaip su išėjusiais anksčiau, taip ir su tebegyvenančiais žemėje. Jie visi matomi čia pat, tokiu pavidalu, atsimenant visus buvusius santykius.

Viskas, kas žemiškajame žmogaus gyvenime buvo gero, gražaus ir vertingo, perdirbama į atitinkamas protines ir moralines savybes, kurias jis atsineš į kitą įsikūnijimą. Praeito gyvenimo tyros mintys ir emocijos, protiniai ir moraliniai siekiai bei pastangos, nesavanaudiški darbai – visa tai palengvins būsimą kitą gyvenimą.

Minties pasaulyje gyvenimo trukmė priklauso nuo žmogaus atsineštų dvasinių atsargų kiekio. Ir kai jos perdirbamos į savybes ir sugebėjimus, įdiegiamos į žmogaus charakterį – tąsyk jis nusimeta ir paskutinį savo laikinąjį apvalkalą – mentalinį kūną.

Taip žmogus pasiekia savo Tėvynę – Ugnies pasaulį. Čia jis iš tiesų yra namie, čia jis grįžta iš kelionės po „ašarų pakalnę“, kur buvo nuvykęs tarsi į „mokyklą“, kad pasimokytų, kad „baigtų vieną klasę“ per įsikūnijimo „mokslo metus“. Ugnies pasaulyje pats nemarusis žmogus, niekuo neapsunkintas, nevaržomas apvalkalų, gyvena tikrąjį dvasios gyvenimą – to žinojimo ir tos sąmonės lygiu, kurį iki šiol jis pasiekė.

Išėjimo iš fizinio pasaulio procesas, vadinamas mirtimi, nesudaro dvasiai jokio skirtumo: numetus visus apvalkalus, ji lieka pati savimi – juk iš tiesų ji ir nebuvo apleidusi savo būstinės. Tariamoji mirtis veikiau yra gimimas platesniam gyvenimui, išėjimas iš „ašarų pakalnės“ kalėjimo į kalnų erdvės laisvę. Toji „mirtis“ yra didžiausia iš žemės iliuzijų: mirties nėra – yra tik gyvenimo sąlygų pasikeitimas!

Dangiškasis dvasios gyvenimas gali tęstis tūkstančius metų, bet ir jis turi pabaigą. Atėjus laikui, dvasia pradeda jausti trauką naujam įsikūnijimui. Juk tiktai žemėje, tik fiziniame pasaulyje, kur egzistuoja laikas, dvasia gali augti, mokytis, įgyti naują patyrimą, kaupti naujas energijas. Ir ji pradeda kurti sau naują sielą, su kuria leisis į naują gyvenimą žemėje. Minčių pasaulyje ji kuria sau naują mentalinį kūną iš to pasaulio materijos, paskui astraliniame pasaulyje – astralinį kūną, pagaliau fiziniame pasaulyje – eterinį kūną. Pastarasis bus panaudotas kaip etalonas būsimam materialiam kūnui, kurį suteiks fiziniai gimdytojai.

Labai dvasingas, pasiekęs aukštą sąmonės lygį, žmogus pats pasirenka gimimo sąlygas – epochą, šalį, tautą, aplinką, gimdytojus ir t.t.. Kitiems tą klausimą sprendžia Karmos Viešpačiai, kurie parenka visas sąlygas pagal to įsikūnijimo tikslus…

Parengta pagal: S.Stulginskis “ŠAMBALA, NAUJOJI EPOCHA, ŽMOGUS”