Kodėl sunku būti itin jautriam? 1 dalis


Gyvename visuomenėje, garbinančioje greitį, paviršutiniškumą, materialines vertybes, pasiekimus, ekstravertiškumą, gebėjimą nejausti, neprisirišti. Tokiame kontekste buvimas itin jautriam atrodo lyg kažkokia anomalija. Bent jau taip daugeliui iš mūsų buvo sakoma visą gyvenimą.

 

Dažnai mus bando kišti į standartinius, daugeliui žmonių įprastus elgesio ir reakcijų rėmus ir jei mes į juos netelpam, klijuoja mums “nenormalaus jautruolio, keistuolio” etiketę. Bet juk mes nesam standartiniai. Bandydami save sutalpint į kitų mums kišamą dėžutę (o tą mes išmokome daryti itin profesionaliai, kad tik kitiems būtų su mumis patogiau…), mes išduodame save ir neleidžiam vystytis mūsų autentiškumui.

 

Jeigu prisiminsite atvejus, kai smarkiai susijaudinot ar įsiskaudinot dėl grubiai jūsų ribas pažeidžiančio kito žmogaus elgesio, gali būti, kad vietoj atsiprašymo iš jo išgirdote tik “tu čia viską labai sureikšmini, dramatizuoji arba išvis – išsigalvoji”. Kitas variantas – “tau reikėtų padirbėti su savo per dideliu jautrumu, nes tai nėra normal”. Pažįstama situacija? O mums juk iš tiesų labai skaudėjo…

 

Jeigu tai girdime nuolatos, nieko nuostabaus, kad imame tikėti, jog dėl visų nemalonių situacijų yra kaltas tik tas nelemtas mūsų jautrumas. Bet juk tiesa ne visai tokia.

 

Labai jautri asmenybė nėra vien drovus, intravertiškas ir greit įsiskaudinantis žmogus. Tai tik didelės skrynios paviršius, kurį esame įpratę vertinti nesigilindami. O dar joje esama ir milžiniškų dovanų bei talentų, apie kuriuos mes nežinome, pamirštame ar tiesiog nurašome.

 

Ir tam, kad šią skrynią atidarytume bei pradėtume naudotis visais jos turtais, turime:

 

-Giliau save pažinti;

 

-priimti ir pamilti – neatmesdami jokių šešėlinių savybių;

 

-Reabilituoti mūsų didelį jautrumą visų pirma prieš save patį – įsisąmoninant, kad ši savybė – tai mūsų išskirtinumas, kuris tinkamai naudojamas gali tapti tramplynu į sėkmę.

 

Šaltinis: http://sielosnamai.lt/

 


2500

Taip pat skaitykite