Izraelis visai netyčia apgyvendino Mėnulį atspariausia gyvybės forma Žemėje?

Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Lėtūnai

Nesėkmingas izraelietiško zondo „Beresheet“ nusileidimas Mėnulyje įvyko su iki šiol nežinotais niuansais: pasirodo, Izraelis tokiu būdu apgyvendino Mėnulį labai jau atspariais naujakuriais – lėtūnais, rašo wired.com.

 

„Beresheet“ turėjo tapti pirmuoju privačiai finansuojamu izraelietišku objektu, kuris nusileido Mėnulyje, tačiau balandžio 11 dieną Izraelio aeronautikos ir kosmonautikos pramonės misijų valdymo centre Jehude po vilties kupino susikaupimo buvo girdimi tik nusivylimo atodūsiai – likus kelioms sekundėms iki numatytos nusileidimo akimirkos nutrūko ryšys, o pats aparatas sudužo ant Mėnulio paviršiaus.

 

Kitoje pasaulio pusėje – konferencijų kambaryje Los Andžele – tuo pačiu metu su dideliu nusivylimu atsiduso ir Nova Spivackas, stebėjęs tiesioginę nusileidimo transliaciją. Ne pelno siekiančios organizacijos „Arch Mission Foundation“, kurios tikslas yra sukurti atsarginę „Žemę“, steigėjas į šią Izraelio kosminę misiją dėjo daug vilčių – „Beresheet“ į Mėnulį skraidino ir jo fondo parengtą pirmąją Mėnulio biblioteką: DVD disko archyvą, kuriame tilpo 30 tūkst. puslapių informacijos, žmogaus DNR mėginiai ir tūkstančiai mikroskopinių lėtūnų – gyvūnų, kurie geba išgyventi praktiškai bet kokioje aplinkoje, įskaitant kosmoso vakuumą.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Todėl N.Spivacko atsidusimas buvo kupinas ne tik nevilties – jame buvo užkoduotas ir labai nesmagus klausimas. Ar tikrai jis sterilų Žemės palydovą užteršė praktiškai nemirtinga žemiškos gyvybės forma?

 

Kelias savaites po „Beresheet“ sudužimo N.Spivackas bandė išsiaiškinti, ar įmanoma sužinoti jo parengtos Mėnulio bibliotekos likimą – ar archyvas sudužo į šipulius, ar nusileido sveikas. Išanalizavus kosminio aparato trajektoriją ir judėjimo greitį bei įvertinus šio archyvo fizinę sandarą, jis aprimo: N.Spivackas tvirtina, kad yra beveik įsitikinęs, jog ši dėžutė, pagaminta iš plonų nikelio plokštelių, turėjo išlikti beveik nepažeista. Ir netgi gali būti, kad būtent lėtūnai išgelbėjo tą dėžutę nuo subyrėjimo.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

„Pirmas 24 valandas buvome tiesiog sukrėsti. Mes tikėjomės, kad misija bus sėkminga. Žinojome, kad rizika yra, bet nemanėme, kad ji yra tokia reikšminga“, – sakė fondo steigėjas.

 

N.Spivackas nėra kosmoso pramonės naujokas. Praėjusio amžiaus pabaigoje šis „serijinis enterpreneris“ iš savo interneto kompanijos pirminio viešojo siūlymo metu surinktų lėšų finansavo skrydį iki kosmoso prieangio su Rusijos Karinėmis oro pajėgomis, be to, tapo „Zero Gravity Corporation“ investuotoju angelu – šios korporacijos siekis buvo parabolinių skrydžių, vykdomų iš JAV, komercializavimas. Tačiau 2015 metais įsteigęs „Arch Mission Foundation“ jis norėjo padaryti šį tą visai neregėto. Jo planas buvo sukurti visų žmonijos žinių archyvus, kurie galėtų išlikti milijonus, o gal net ir milijardus metų. Ir paskleisti šiuos archyvus įvairiausiuose Žemės kampeliuose ir net po Saulės sistemą.

 

Pirmąjį archyvą į kosmosą „Arch Mission Foundation“ išsiuntė 2018 metais – jis buvo paslėptas Elono Musko „Tesla“ automobilio daiktadėžėje. Dabar šis automobilis, išsiųstas į kosmosą su „Falcon Heavy“ raketa, skrieja aplink Saulę 30 mln. metų ilgio orbita. Archyve, kvarciniame diske pritaikius Sautemptono universiteto fizikų (beje, didesniąją šios mokslininkų grupės dalį sudarė lietuviai) sukurtą eksperimentinę 5D optinę technologiją, yra užrašyta fantasto Isaaco Asimovo trilogija „Fondas“.

 

Tiesa, toks informacijos saugojimo būdas turi tam tikrų trūkumų. Skaitmeninės informacijos saugojimo technologijos ir duomenų kodavimo standartai yra puikiai tinkami dideliems informacijos kiekiams saugoti nedideliame tūryje, tačiau jie yra labai trumpaamžiai. Pavyzdžiui, ar šiandien rastumėte daug žmonių, kurie turi VHS kasečių grotuvą? Jeigu norėtumėte sukurti biblioteką, kurią žmonės galėtų perskaityti ir po šimtų milijonų metų, geriausia būtų rinktis analoginę informacijos saugojimo terpę.

 

Analoginės terpės taip pat turi trūkumų: jos užima daug erdvės. Todėl, norint į kosmosą išsiųsti didelį žmonijos žinių kiekį, reikėtų imtis „suspaudimo“ gudrybių. Būtent tokio tikslo, N.Spivacko raginimu, siekė mokslininkas Bruce’as Ha – jis išvystė didelės raiškos, nano-mastelio nikelio graviravimo technologiją: lazeriu stikle išrėžiamas vaizdelis, o vėliau, atomas po atomo, ant šio stiklo išliejamas nikelio sluoksnis. Gaunama nikelio plėvelė, kurios išvaizda primena hologramą, o joje užrašytą vaizdą galima pamatyti panaudojus 1000x didinimo mikroskopą – o mikroskopijos technologijos jau naudojamos daugiau nei šimtmetį.

 

„Beresheet“ zondo gabentoje bibliotekoje buvo 25 nikelio sluoksniai, kiekvienas jų – vos kelių mikronų storio. Pirmuose keturiuose sluoksniuose yra apie 30 000 didelės raiškos knygų puslapių nuotraukų: kalbos pavyzdžių, vadovėlių ir nuorodų, leidžiančių iškoduoti informaciją, esančią likusiuose nikelio sluoksniuose. Juose yra beveik visas tuometinis „Wikipedia“ turinys anglų kalba, tūkstančiai klasikinių knygų ir netgi iliuzionisto Davido Copperfieldo triukų paslaptys.

 

Šaltinis: www.technologijos.ltwww.technologijos.ltwww.technologijos.lt


2500
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Moi

Visai fainas tas lėtūnas.