Suaugę alkoholikų vaikai save smerkia nesigailėdami

Juk nuo pat vaikystės jums kalė į galvą, kad esate niekam tikę. Kol galiausiai patys tuo įtikėjote. Nebemokate priimti komplimentų, sumenkinate savo gebėjimus, nepriimate nusipelnytos padėkos ir apdovanojimų, o nutikus kažkam blogo, net jei tai nutiko ne dėl jūsų kaltės, plakate save kaltės botagais.

Tačiau ar tikrai to reikia? Ką pelnote smerkdami save? Kodėl niekada neatkreipiate dėmesio į tuos bruožus, kurie rodo jus esant ypatingais ir nuostabiais? Kodėl niekinate save? Atsakymas labai paprastas. Jūs tiesiog esate taip įpratę. Įpratę kentėti ir gyventi lydimi nerimo. Niekada jūsų gyvenimas nesiklojo puikiai, tad net nežinote, kaip elgtis kai tai nutinka. Sunku įsivaizduoti, tačiau daugeliui alkoholikų vaikų gyvenimas tampa nepakeliamas, kai jis ima klostytis geriau. Net patys to nesuvokdami, jie ima ilgėti įprasto gyvenimo ir net pradeda priešintis pokyčiams. Bet visa tai galima ištaisyti. Tereikia kantrybės ir kruopštaus darbo su savimi.

Pirmiausia išanalizuokite, kaip gebate priimti komplimentus. Ar juos pripažįstate? Ar iš karto atmetate? Kad plakate save negailėdami tada, kai nepasiseka, tas tikrai žinoma, o ar gebate prisiimti nuopelnus? Ko gero šį bruožą vadinate kuklumu, tiesa? Nuostabu. Jei norite, būkite kuklūs, tačiau nieku gyvu neišsižadėkite nė vieno savo nuopelno. Jei kas nors lengvai einasi, tikrai nereiškia, kad tai menkas pasiekimas.

„Atkreipkite dėmesį į tai, kas jums sekasi. Nesumenkinkite pasiekimų. Tegu jie būna paspirtis, tampant visaverčiu žmogumi. Nepeikite savo savybių: jos yra neatsiejama jūsų visavertės asmenybės dalis.“.

Iki kitų susitikimų.
Parengė Rasa Banelė
Parengta remiantis Dr. Janet Geringer Woititz „Suaugę alkoholikų vaikai“