Šeimos relikvijos – grėsmė laimei?

Ar teisingai elgiasi žmonės saugodami ir iš kartos į kartą perduodamas šeimos relikvijas?

Vertingų dirbinių saugojimas ir jų perdavimas palikuonims yra mumyse įsitvirtinusi tradicija, turinti padėti išsaugoti gerbūvį ir sėkmę. Paprastai žmonės yra linkę prisiminti ir saugoti informaciją apie gerovės periodus, tad įvairios vertybės, turėtų atspindėti ir saugoti būtent šią informaciją.

Realybėje yra truputėlį kitaip. Meno dirbiniai, juvelyriniai dirbiniai geba išsaugoti savyje visus stipriausius jų „šeimininko“ patyrimus. Tad juose įsirašo ir užsitvirtina informacija ir apie gerovės periodus, turtą, pasitenkinimą, meilę, taip pat ir apie drastiškus išbandymus, pasitaikiusius jų gyvenimo kelyje. Paprastai kuo emociškai ryškesnis įvykis buvo žmogaus gyvenime, tuo stipriau jis įsirašo į jo asmeninius daiktus. Ypatingi pergyvenimai, išdavystės, išbandymai, ligos, skausmas, mirtys, praradimai ir kančia turi pačią ryškiausią informacijos išlikimo tendenciją, nes tai patys skausmingiausi, patyrimai, kurių atsikratyti ir nuo kurių „pasveikti“ yra labai sunku. Būtent dėl šios priežasties relikvijos saugoja žymiai daugiau negatyvios informacijos nei ypatingų pozityvių patyrimų ir būsenų įrašų.

Kaip saugomos relikvijos gali paveikti šeimos ar atskirų žmonių gyvenimą?

Šeima savo gyvenamojoje aplinkoje saugodama jai perduotas relikvijas yra nuolatinėje šių relikvijų veikimo arba spinduliuotės zonoje. Šeimos narius nuolat veikia relikvijose užkoduota, ten saugoma „suarchyvuota“ informacija. Visiškai nežinant ir nejaučiant to veiksmo, saugomos relikvijos nuolat „dirba“ savo darbą skleisdamos aplink buvusių įvykių energiją ir informaciją, aplinkoje sukeldamos ir palaikydamos tam tikras informacinio lauko vibracijas, atitinkančias juose įrašytų, slypinčių įvykių vibracijas. Tad jeigu pvz. namuose saugome, kaip ypatingą dovaną ir mums parodytos pagarbos ženklą, bobutės sagę, nejučiomis sąveikaujame su joje įrašyta informacija. Gal būt net nepasidomėjome, kad ta bobutė per savo gyvenimą ypač daug kentėjo, nes vienas po kito iš eilės mirė keturi jos vaikai, ji buvo vyro skriaudžiama ir niekinama, nepatyrė meilės ir neturėjo galimybės pažinti mokslo. Jos sagėje įrašytos šios ją gyvenime lydėjusios nelaimės. Nenuostabu, jei jaunai, šią relikviją saugančiai, šeimai kils įvairiapusės palikuonių atsiradimo problemos, jeigu jų neapleis ligos, barniai ir praradimai.

Štai ką gali padaryti viena graži saugoma relikvija.

Ar gerai yra puoštis bobučių, tetų ar kitų šeimos narių papuošalais?

Pirmiausia turėtume pasidomėti kieno papuošalais puošiamės, kas juos nešiojo, koks tai buvo žmogus ir koks buvo jo gyvenimas. Ar mums priimtinos tos savybės, kurias įkūnijo tas asmuo? O jo gyvenimo būdas? Patirtys?

Puoštis kitų žmonių nešiotais papuošalais yra labai didelė rizika, kelianti skausmingų, anksčiau buvusių įvykių ir patirčių, išgyvenimo grėsmes, ankstesnio papuošalo savininko gyvenimo pakartojimo grėsmes.

Žinoma, idealiu atveju, jei tik gautume labai laimingo, labai gero ir mylimo asmens papuošalą, galėtume juo puoštis ir taip patys darytis geresni ir mylimi. Tačiau, deja, kiekvieno žmogaus gyvenimą lydi ir pozityvūs periodai, ir skausmo bei praradimų etapai, o būtent pastarieji, nes sukelia ryškesnes emocijas ir yra stipriau išgyvenami ir išjaučiami, giliau įsirašo į žmogaus dėvimus daiktus, ypač papuošalus bei šalia esančius meno kūrinius.

Ar turėtume saugoti savo papuošalus ir juos perduoti savo vaikams, anūkams, bei proanūkiams?

Jeigu esame savo gyvenimu ir visomis patirtimis visiškai patenkinti ir norėtume, linkėtume, kad mūsų vaikai ar anūkai tai patirtų,- galime jiems perduoti savo ypatingai mėgstamus daiktus, papuošalus ar kitas panašias vertybes. Tačiau turbūt neneigsime, kad patyrėme ir gero, ir blogo, tegul iš to pasimokėme, tačiau nebūtinai vaikai ar anūkai turėtų mokytis ir kartoti mūsų klaidas. Tegul jiems bus laisvas kelias jų gyvenimo kūrybai, tegul jiems bus kelias savitiems bandymams be mūsų patirčių- tuomet nepirškime, neakcentuokime, neįpareigokime jų saugoti ar nešioti mūsų daiktus.

Su kokiais pavojais susiduriame pirkdami ne naujus meno dirbinius ar papuošalus ir juos naudodami?

Pirkdami ne naujus daiktus žinokime, kad įsigyjame ne tik mūsų trokštamą meno kūrinį, juvelyrinį dirbinį ar tiesiog puošnų daiktą, bet kartu su juo ir visą šalia buvusio žmogaus ar net giminės, kartos istoriją. Laikydami jį prie savęs savo gyvenamojoje aplinkoje, darbo vietoje, juo puošdamiesi, savo erdvę užpildome šio daikto vibracijomis, informacija ir visa tai įsileidžiame į savo struktūrą, į savo esybę, pagal ją perderiname savo lauko vibracijas. Tad nenoromis, pasąmonės lygmenyje, nejučiomis pritraukiame panašius įvykius, kuriuos patyrė turėtų daiktų savininkai, tada jaučiame ir išgyvename tai, ką išgyveno jie…

Turbūt daugelis girdėjome apie ypatingus meno kūrinius, pvz paveikslą, nešantį mirtį, rubiną, žudantį jo savininkus ir pan. Tai prakeiksmą nešantys daiktai. Kiekviena relikvija savyje neša informaciją, tik ji nebūtinai bus tokia bloga ar tokia ryški, tačiau pakankama, kad gali trukdyti mums susikurti trokštamą laimę, įtakoti nemalonius išgyvenimus, praradimus ir ligas.

Ar yra būdai, leidžiantys pašalinti daiktų saugomą informaciją?

Norėdami pašalinti daiktuose sukauptą informaciją ir energiją turėtume kreiptis pas patyrusius specialistus, dirbančius su energoingformacine daikto matrica, gebančius ištrinti susikaupusius informacinius įrašus ir programas. Tai pats patikimiausias būdas.

Gali padėti daikto valymas druska. Tuomet turėtume norimą išvalyti daiktą įdėti (įkasti) į stambią druską. Druska turėtų visiškai apsemti valomą objektą iš visų šonų. Druską reikėtų keisti kas 2-3 dienos, panaudotą išmesti (ne namuose), dėti naują ir vėl laikyti tą valomą daiktą druskoje. Taip kartoti keletą kartų. Tokį valymą reikėtų atlikti esant mažėjančiam mėnuliui (delčia).

Druska geba nutraukti, nusiurbti dalį negatyvios informacijos, tačiau ji gali nepaveikti ypač stiprių informacinių įrašų, kenkiančių programų ar maginiu būdu užfiksuotos informacijos.

Kartais valymui naudojamas šventintas vanduo, juo šlakstomas valomas dirbinys. Tuo metu reikėtų kalbėti maldas, kviesti tikėjimo garbinamus šventuosius ir jų pagalbininkus. Tokiu būdu galima sumažinti negatyvios informacijos koncentraciją, tačiau ne visą.

Pats geriausias ir stipriausias būtų valymas ugnimi- daiktas tiesiog įmetamas į ugnį- deja jis ne tik išsivalo, tačiau ir sudega ugnyje. Tik visiškai sunaikinus ugnimi (sudeginus) kenkiantį kūrinį, relikviją, pasinaikina ir jame esanti informacija. Ugnis turėtų degti lauke, o ne namuose.

Kaip turėtume atsikratyti praeities relikvijų jeigu nebenorime jų saugoti?

Praeities relikvijas, juvelyrinius ir meno kūrinius galime dovanoti muziejams, labdaringoms organizacijoms, kurios gali tinkamai panaudoti minėtus kūrinius švietėjiškai veiklai ar saugoti juos kaip istorinį paveldą. Galime juos aukoti vertingiems tikslams ir taip prisidėti prie žemėje skleidžiamo gėrio ir kūrybos. Yra galimybė kreiptis į kolekcionierius, tačiau būtinai perspėjant dėl minėtų vertybių saugojimo ir galimos negatyvios informacijos juose. Arba tiesiog laikykime juos visiškai neutralioje vietoje, kur mūsų gyvenimas ir veiksmai su ja nesisieja- pvz. banko saugykloje, kol surasime joms tinkamą vietą ir paskirtį.

aut. Eglė Gleščinskienė http://www.kosmoenergetika.lt