Sovietmečio daugiabučių keistenybės: kam reikalingas langas vonioje ir kodėl durys atidaromos į vidų?

Apie kai kuriuos standartus, įsigalėjusius sovietmečiu statytų daugiabučių, vadinamųjų chruščiovkių, architektūroje, sklando ištisos legendos ir pasakojami anekdotai. Juk ne iš karto pavyksta suprasti, kam vis dėlto reikalingas langas iš vonios į virtuvę, kodėl visų butų durys atsidaro į vidų, kokia nišos po virtuvės langu paskirtis arba kuriems galams proletariato namų grindys buvo klojamos tikru parketu.

 

Toliau pateikta keletas paaiškinimų, kodėl vienokios, o ne kitokios taisyklės galiojo projektuojant tuometinius namus, iš portalo „Novate“.

 

Kam reikalingas langas tarp vonios ir virtuvės?
Net kai kurie senoliai, kelis dešimtmečius pragyvenę tokio plano butuose, nesugeba suvokti, kokia to lango paskirtis. Versijų būta įvairių. Bene labiausiai tikėtinu daugybę metų buvo laikytas paaiškinimas, esą, sprogus butuose naudotai dujų įrangai, smūgio banga nesugriautų sienų, o tik išmuštų langą. Visgi jokio realaus pagrindo tokia hipotezė neturi, nes palyginti plona pertvara tarp vonios ir virtuvės jokiu būdu neatlaikytų galingo dujų sprogimo.

 

Versijos, kad langas galbūt skirtas tam, jog būtų galima slapta stebėti, kaip kas nors maudosi, matyt, nė komentuoti neverta.
Tačiau mintis, kad toks sumanymas veikiausiai gimė kaip su elektros energijos taupymu susijęs sprendimas, atrodo gana logiška. Juk dieną, prireikus vien tik rankas nusiplauti, tikrai nebūtina jungti šviesos. O vakare, kai šviečia virtuvės lempa, vonioje taip pat pakankamai šviesu.

 

Bent kiek dizainu besidomintys piliečiai linkę manyti, kad kaip tik tas langas galbūt padėjo vizualiai praplėsti miniatiūrinės vonios erdvę. Tokia mintis, nors ir originali, vis dėlto yra logiška. Bėda tik ta, kad sovietmečiu architektams tokie niuansai tikrai buvo nė motais (dėl labai aiškiai apibrėžtų gyventojui tenkančio gyvenamojo ploto normų).

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Visgi pasikapsčius po šeštajame ir septintajame praeito amžiaus dešimtmečiais (kaip tik tada ir buvo ypač aktyviai diegiami čia aptariami projektai) galiojusias sanitarines normas, pavyko rasti tikrąjį atsakymą. Laikantis tuometinių apšvietimo lygio (insoliacijos) normų, į visas būsto patalpas bent porą valandų per parą, pasirodo, turėjo patekti natūrali saulės šviesa.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Tokia taisyklė buvo įvesta kaip priemonė kovojant su tuberkulioze: juk šiltos ir drėgnos vietos – labai palanki terpė tuberkuliozės mikobakterijoms daugintis, tad saulės spinduliai turėjo „nukenksminti“ orą jas sunaikindami. Ventiliacija čia menkai galėjo padėti, nes buvo toli gražu ne ideali.

 

Visgi tokioje aukštybėje įrengtas langas taip pat neišgelbėjo – saulės spinduliams pro jį patekti į vonią nebuvo jokių galimybių. Kadangi su tuberkuliozės mikobakteriomis sėkmingai susidorojo medicina, langai tarp vonios ir virtuvės iš daugiabučių projektų ilgainiui dingo.

 

Kodėl visų daugiabučių durys atidaromos į vidų?

 

Blokiniai namai sovietmečio epochoje buvo statomi vadovaujantis normatyvais ir valstybiniais standartais. Jų pažeisti buvo tiesiog nevalia. Ypač griežtai buvo laikomasi priešgaisrinės apsaugos reikalavimų. Tik dėl jų, o ne dėl kokių nors kitų priežasčių visų chruščiovkių butų durys atidaromos į vidų.

 

Kad taip yra, byloja pirmiau minėti tuometiniai statybų normatyvai. Su butų durimis susijęs reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad, kilus gaisrui, į vidų atsidarančias duris būtų lengviau išlaužti ugniagesiams, o masinės evakuacijos atveju tuo pačiu metu besivarstančios visų butų durys neblokuotų vienos kitų.

 

Bėgant laikui ir ėmus dygti devynaukščiams, laiptinių aikštelės pamažu plėtėsi. Galop jos tapo pakankamai erdvios ir su kaimyninių butų durų darinėjimu susijusios problemos nebeliko. Tada šią normą imta laikyti rekomendacinio pobūdžio reikalavimu.

 

Kodėl sovietmečiu (ir ne tik) statyti blokiniai namai – devynaukščiai?

 

Ne retas galbūt susimąstėme, kodėl miegamuosiuose rajonuose vyrauja devynaukščiai – ne, tarkim, 10-ies ir ne 11-os aukštų pastatai. Tokio sprendimo paaiškinimas daugiau nei paprastas ir glūdi jis ne kur kitur, o tuose pačiose priešgaisrinės apsaugos normatyvuose.

 

Turint omeny, kad standartinės gaisrinio automobilio kopėčios yra 28 metrų ilgio, gelbėtojų komanda aukščiau pakilti negalėtų. Kitaip sakant, prireikus gelbėti žmones, iš išorės būtų pasiekiami ne aukščiau kaip devintame aukšte esantys butai.

 

O ką tada galvoti apie 16 aukštų blokinius namus, kurių taip pat pasitaiko? Į tokių pastatų projektus ir statybų normas, aišku, buvo įtraukta tam tikrų specifinių taisyklių. Kaip vieną iš jų galima paminėti reikalavimą įrengti laiptuotus praėjimus, kuriuose negalėtų kauptis dūmai.

 

Būtina paminėti, kad tokie papildomi laiptai ir specialūs praėjimai ne tik darkydavo pastato estetiką, bet ir nulemdavo aukštesnę būsto kainą.

 

Tai, beje, ne vienintelis šešiolikaaukščių trūkumas vertinant ekonominiu požiūriu. Tokiuose namuose privalėjo būti ne vienas, o du liftai – žmonėms ir kroviniams. Kadangi šitoks švaistymas buvo toleruojamas tik išskirtiniais atvejais, daugelis mikrorajonų namų – devynaukščiai.

 

Kodėl būdavo nudažomi laiptatakių pakraščiai?

 

Ši taisyklė iš pažiūros tokia beprasmiška, kad jos paaiškinimų yra kuo įvairiausių.

 

Kai kurie mano, kad sienas dažę kreivarankiai meistrai taip atmestinai atliko savo darbą, kad teko eiti iš paskos ir uždažyti ant grindų nutiškusius lašus. Tik kam tada dažyti kitą laiptų pusę?

 

Daugelis galvoja, kad arčiausiai sienos esančios sritys greičiausiai susitepa nuo batų, todėl ir buvo nudažoma, tik vėl gi – kam dažyti kitą pusę?

 

Yra žmonių, tebeprisimenančių vergišką tarnautojų keliaklupsčiavimą priešais viršenybę ir manančių, kad jie ištiesdavo laiptinėje kilimus, jei į ją norėdavo įžengti koks nors aukštas pareigas einantis asmuo. Kad ir koks siauras kilimas pasitaikytų, centrinę laiptų sritį jis tikrai uždengtų, todėl buvo dažomi tik pakraščiai.

 

Naivuoliai tiki, kad komunalinių butų valdybai galėjo rūpėti estetinis laiptinės vaizdas. Murzinai pilka spalva, esą, kelia liūdesį, o kad visi būtų puikiai nusiteikę laiptai buvo spalvinami įvairiomis spalvomis.

 

Praktiški piliečiai linkę manyti, kad nudažius laiptatakių pakraščius daug lengviau plauti laiptinės grindis: visi plyšiai ir įskilimai užpildomi dažais, todėl juose nesikaupia purvas.

 

Deja, atsakymo į šį klausimą normatyvų dokumentuose rasti nepavyko, todėl kiekvienas laisvai galia rinktis sau priimtiniausią versiją.

 

Kokia nišos po virtuvės palange paskirtis?

 

Dabar vargu ar kas įsivaizduoja, kaip įmanoma gyventi be šaldytuvo. Tačiau masinio gyventojų iškeldinimo iš bendrabučių ir perpildytų komunalinių būstų laikais šį iš pažiūros nepamainomą šiuolaikinių namų atributą nebuvo labai paprasta įsigyti. Todėl kad bent šaltuoju metų sezonu žmonės turėtų, kur pasidėti daržoves, konservus arba kitus maisto produktus, architektai sumanė įrengti būstuose savotišką šaldiklį ir vietą jam parinko virtuvėje po palange.

 

Šioje vietoje suformuotoje nišoje buvo pritvirtinamos lentynos ir įstatomos durelės. Štai toks ir buvo tas primityvusis šaldytuvas, už dyką atitekdavęs kiekvienai į daugiabutį įsikeliančiai šeimai.

 

Kodėl sovietmečiu naujų butų grindys praktiškai visada būdavo išklojamos parketu?

 

Parketu išsikloti grindis nuo neatmenamų laikų galėjo nebent labai pasiturintys asmenys, todėl naudoti tokią apdailą masiškai statomuose daugiabučiuose, skirtuose ne kam kitam, o darbo liaudžiai, buvo galima laikyti tikru akibrokštu. Negi valdžia norėjo visiems be išimties įskiepyti tikėjimą, kad gyvenimas puikus? Kaip ten bebūtų, šitoks dosnumas sovietų šalyje vis tiek atrodė vargiai įmanomas?

 

Viskas, pasirodo, yra daug paprasčiau nei atrodo. Pirmaisiais masinių statybų metais šalyje tiesiog nebuvo atitinkamų gamybos linijų, galėjusių aprūpinti grandiozinius projektus kokia nors bent kiek pigesne medžiaga. Vis augančius statybų sektoriaus poreikius galėjo patenkinti tik po revoliucijos nacionalizuoti parketo fabrikai.

 

Gamybos procesai tolydžio pigo, mat buvo imta gaminti parketo blokelius, kuriuos būdavo galima dėti tiesiai ant dervuoto betono. Beje, parketas tikrai nebuvo gaminamas iš paties tauriausio medžio. Pirmenybė buvo teikiama pigesnei žaliavai. Dar vėliau ekonominiais sumetimais parketą buvo įsigudrinta pjauti iš gamybinių atliekų. Grindų dangos kokybė dėl to, žinoma, suprastėjo, tačiau ją vis dar buvo galima vadinti parketu.

 

Šaltinis: https://www.delfi.lt/gyvenimas/


2500
2 Comment threads
2 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
4 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
paprika [aitrioji]

stai kaip viskas buvo slapta ”prie ruso”- net po tiek desimtmeciu nieks nesugeba issiaiskint kodel buvo taip, o ne kitaip…. …vieni ta laikotarpi prisimena su pasibjaurejimu, kiti su nostalgija ”kaip gerai buvo..”, zodziu, abejingu nera. net tie, kurie gime nebuvo ir tik knygose skaite apie si laikotarpi turi tvirta nuomone…

trollolol

Vaje kaip buvo blogai prie ruso. Butus net nemokamai duodavo vargsams uzguitiems darbininkams. Net be saldytuvo ir su kazkokio medzio parketu. Ir dar apdaila nemokamai. Nu va kaip baisu. Nepalyginsi su dabartine modernia, grazia, be skurdo, kur darbininkai neuzguiti ir visi sypsosi lanzbergio kapitalistine litofcija ania kancervu atliekos

Arunas

Tarybu sajunga tai geriausia kas buvo nutike lietuvai. Gaila kad lendzberginei zmones to nesuprantu ir yra apakyti ozio melu ir snekomis beprasmemis.

To arunas

A kokio by.bio pas maskoli nesedi, o ce tada pas mus kur viskas blogai?