Prisikėlė iš mirusiųjų: evoliucijos dėka atgimė kadaise išnykusių paukščių rūšis

Evoliucija, tą pačią neskraidančių paukščių rūšį – baltagurklę vištelę (Dryolimnas cuvieri), sugebėjo sukurti du kartus, o abu šiuos egzistavimo atvejus vieną nuo kito skyrė dešimtys tūkstančių metų. Toks fenomenas vadinamas pakartotine evoliucija.

Remiantis naujausiu tyrimu, baltagurklės vištelės du kartus įsikūrė atokiame atole, vadinamame Aldabra, netoli Seišelių, kur po saloje praleistų kelių tūkstančių metų jos prarado savo gebėjimą skraidyti.

Po to kai klimato kaita ir kylantis Indijos vandenyno lygis nuo žemės paviršiaus nušlavė pirmuosius paukščius-kolonizatorius, praėjus keliems tūkstančiams metų ir nusekus vandens lygiui, jie čia sugrįžo ir dar kartą „atsisakė“ savo skraidymo gebėjimų.

Abi šios paukščių rūšys išsivystė iš to paties protėvio – Dryolimnas Cuvieri, vištos dydžio paukščio, kilusio iš Madagaskaro.

Paleontologai analizavo vandeninės vištelės fosilijas, aptiktas nuosėdose prieš ir po to kai atolą užtvindė kylantis vandenyno vanduo. Jų analizė atskleidė jų sparnų ir kulkšnies kaulų pokyčius, kurie siejami su prisitaikymu prie neskraidančios egzistencijos.

Kadangi Adabroje nėra jokių sausumos plėšrūnų, dėl to šiai vandeninių vištelių rūšiai pavyko greitai susitaikyti su gyvenimu be skraidymo, nepastatant savęs į didesnį pavojų. Ir šiandien Aldabroje gyvena neskraidančių vandeninių vištelių rūšys.

„Šios unikalios fosilijos pateikia neatmetamų įrodymų, kad vandeninių vištų šeimos atstovas, labiausiai tikėtina, atkeliavęs iš Madagaskaro, kolonizavo atolą ir kiekvienu iš atvejų, nepriklausomai, prarado savo gebėjimą skraidyti,“ – pranešime spaudai sakė Julian Gume, paukščių paleontologas iš Gamtos istorijos muziejaus Londone.

„Čia pristatomi fosilijų įrodymai yra unikalūs vandeninėms vištoms ir įrodo išskirtinį šių paukščių gebėjimą sėkmingai kolonizuoti atokias salas bei skirtingomis progomis demonstruojamą gebėjimą išsivystyti neskraidymo įprotį.“

Hume ir jo kolegos šią savaitę savo analizę paskelbė žurnale „Zoological Journal of the Linnean Society“.

„Nežinome jokio kito vandeninių vištelių ar kitų paukščių pavyzdžio, kurie akivaizdžiai demonstruotų šį unikalų fenomeną,“ – sakė David Martill, aplinkos apsaugos mokslininkas iš Portsmuto universiteto.

„Tik Aldabroje, kuri išsiskiria seniausiais visame Indijos vandenyno regione vandenyninės salos paleontologiniais įrašais, yra įmanoma aptikti fosilinių įrodymų, kurie atskleidžia besikeičiančio jūros vandens lygio įtaką išnykimui ir rekolonizavimo atvejams.“

Šaltinis: https://www.gismeteo.lt/news/