10 praeities mįslių, kurių istorikai iki šiol nesugeba įminti

Ir mūsų dienomis egzistuoja paslaptys, kurių istorikams iki šiol nepavyko įminti. Kai kurios jų tapo kone legendomis, vis dėlto mokslininkai nepraranda vilties rasti atsakymus. Šioje apžvalgoje listverse.com pasakoja apie paslaptis, kurios iki šių dienų intriguoja ir tyrėjus, ir paprastus žmones.

 

1. Dingęs Kalahario miestas

 

Botsvana, Pietų Afrikos Respublika, Namibija

 

1885 m. lapkritį Guillermo Farinis (arba Williamas Leonardas Huntas) parašė ataskaitą apie keistą ir paslaptingą miestą, kurį aptiko Kalahario dykumoje. Jis šiuos duomenis pateikė Berlyno geografų draugijai, o 1886 m. – Karališkajai Didžiosios Britanijos geografų draugijai.

 

G. Farinis tais pačiais metais paskelbė knygą, kurioje išsamiai aprašė savo atradimą. Knygoje jis aprašė paslaptingus uolų darinius, kurie, kaip jis tvirtino, yra senovinio miesto griuvėsiai. Keliautojas patvirtino, kad miestas buvo puslankio formos, kai kurios jo dalys paslėptos po smėliu, o kitas buvo galima apžiūrėti. Kadangi G. Farinis ant griuvėsių nerado jokių įrašų, jis spėjo, kad miestui keli tūkstančiai metų.

 

Per daugelį metų šie duomenys apie senovinį miestą pačiame Kalahario dykumos, kuri šiuo metu visa padengta smėliu, centre, apaugo gandais. Įdomu tai, kad net vietinės hotentotų gentys kalbėjo, jog anksčiau egzistavo senovinis miestas, kurį pastatė ne jie. Istorikas Gustave‘as Prelude‘as taip pat tvirtino, kad hotentotai sutiko jį nuvesti iki šiaurinėje srities dalyje esančių griuvėsių ir iki dar toliau esančios vietos, kurioje kažkada buvo rasta brangakmenių.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Buvo organizuota daug ekspedicijų, siekiant rasti miesto griuvėsius ir pamėginti įrodyti, kad G. Farinio papasakota istorija teisinga. Tačiau visos paieškos buvo bergždžios, o pasakojimas virto mitu.

 

Profesorius A. J. Clemente‘as pamėgino ištirti G. Farinio teoriją ir padarė išvadą, kad keliautojas niekada nebuvo pasiekęs Kalahario dykumos, o keliavo kitu keliu, kur ir rado natūralius uolienų darinius iš dolerito, kurie dėl erozijos gali atrodyti kaip dirbtiniai.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

2016 m. buvo organizuota dar viena ekspedicija į Kalaharį, ir mokslininkams pagaliau pavyko rasti sienas ir uolas, atitinkančias pirminį G. Farinio apibūdinimą. Tačiau iki šiol lieka neaišku, ar šios struktūros natūraliai suformuotos gamtos, ar yra dirbtinės.

 

2. Loreto koplyčios sraigtiniai laiptai

 

JAV, Naujasis Meksikas

 

1870-ųjų metų pabaigoje JAV Santa Fė mieste esančios Loreto koplyčios architektas statybų metu netikėtai mirė. Didžioji dalis bažnyčios jau buvo baigta. Ir tik tada statybininkai suprato, kad pastate nesuplanuota nė vienų laiptų į chorams ir vargonams skirtus balkonus. Įrengti standartinių laiptų nebuvo įmanoma, nes koplyčios plotas buvo nedidelis, ir statybininkai nebežinojo, kaip išsisukti iš keblios padėties. Tada vienuolės bažnyčioje ėmė melstis šventajam Juozapui – jos meldėsi devynias dienas iš eilės.

 

Dešimtą dieną koplyčios tarpdury išdygo keistai atrodantis vyriškis. Jis pasakė vienuolėms, kad gali įrengti laiptus, kurie tilps koplyčioje, bet visą laiką, kol bus vykdoma ši užduotis, jos turinčios jam užtikrinti visišką konfidencialumą. Vyriškis koplyčioje tris mėnesius dirbo vienas, naudodamas paprasčiausius įrankius ir medžiagas, kuriuos atsinešė: pjūklą, kampą, šiltą vandenį ir medieną.

 

Kai laiptai buvo baigti, žmogus dingo, niekam nepasakęs net savo vardo. Sraigtinių laiptų aukštis siekė 6,7 metro, jie buvo dukart užsisukę. Įdomiausia tai, kad laiptai buvo pastatyti be vinių ir net be centrinės laikančiosios kolonos, todėl pagal visus dėsnius jie turėjo neišlaikyti kopiančių žmonių svorio.

 

Praėjus dešimčiai metų po šio nepaaiškinamo incidento prie laiptų buvo pritvirtinti turėklai. Po to koplyčios prižiūrėtojas nusprendė patikrinti medieną, iš kurios buvo pagaminti laiptai, ir paaiškėjo, kad tai nežinomos rūšies eglė, kuri toje vietovėje neauga.

 

Vienuolės tais laikais tikėjo, kad laiptus pastatė pats šv. Juozapas, ir primygtinai reikalavo, kad jie būtų paskelbti stebuklu. Kas buvo tas žmogus, ir kaip jis sugebėjo naudodamasis paprasčiausiais įrankiais pastatyti funkcionalius laiptus, kurie pagal viską neturėtų išlaikyti žmonių svorio, iki šiol išlieka paslaptimi.

 

3. Kapas Pomorijėje

 

Bulgarija

 

Šalia Pomorijės miesto Bulgarijoje, tarp vynuogynų ir sodų galima rasti paslaptingą žmogaus kūrinį. Statinys, vadinamas Trakijos kapaviete arba Kupolo kapaviete, yra puscilindrio formos kupolas su tuščiavidure kolona viduryje. Kolona į viršų platėja ir galiausiai pereina į išorines sienas. Manoma, kad kapavietė buvo pastatyta tarp antrojo ir ketvirtojo mūsų eros amžiaus. Yra ženklų, parodančių, kad kolonos viduje kažkada buvę įrengti sraigtiniai laiptai.

 

Ekspertams nepavyko nustatyti, kaip iš tiesų vadinosi itin tikslus statinys, ir kaip jį sugebėjo pastatyti prieš kelis tūkstantmečius gyvenę žmonės.

 

XIX a. pabaigoje, kai statinys buvo pradėtas tirti, čekai archeologai, broliai Karelas ir Hermannas Škorpilai nupiešė kelis statinio eskizus ir jį aprašė. Jie, kaip ir dauguma istorikų, spėjo, kad ko gero buvo kapavietė. Vis dėlto keli tyrėjai mano, kad iš tiesų tai yra mauzoliejus, pastatytas tų laikų didvyrio garbei. Mokslininkai iki šiol tiria, kas pastatė šį statinį, ir kokia iš tiesų buvo jo paskirtis.

 

4. „Traub” motociklas

 

JAV, Ilinojus

 

1968 m. rekonstruojant gyvenamąjį namą Čikagoje santechnikas labai nustebo, kai išgriovęs vieną iš plytinių sienų, rado seną motociklą su užrašu „Traub“. Jis skubiai ėmė ieškoti pirmųjų namo savininkų, o šie pareiškė, kad jų sūnus pavogė motociklą iš pirmojo savininko, o tada išvyko į Pirmąjį pasaulinį karą. Jie taip pat pasakė, kad būtent sūnus ir paslėpė motociklą sienoje, o pats per karą žuvo, todėl motociklas ir liko užmūrytas, kol santechnikas jį rado.

 

Galiausiai motociklas buvo parduotas, pakeitė kelis savininkus, ir galų gale buvo įkurdintas „Wheels Through Time“ muziejuje.

 

Muziejaus įkūrėjas Dale‘as Walksleris iki šiol važinėja šiuo motociklu, stebėdamasis, kad šis vis dar puikiai veikia. Ekspertai sako, kad sudėtinga motociklo „Traub“ technika pranoksta visus klasikinius motociklus, kurie atsirado po jo, o jo atsarginės dalys nebuvo naudojamos jokiems kitiems motociklams.

 

„Traub“ variklis yra toks vienintelis, kaip ir stabdžių sistema. O didžiausia paslaptis yra tai, kas sukūrė „Traub“. Nors dauguma istorikų mano, kad tai buvo Gottliebas Richardas Traubas, nėra jokių svarių įrodymų, pagrindžiančių šį teiginį – tik laiškas, kurį G. Traubas 1907 m. parašė į žurnalą „Motorcycle Illustrated“, ir kuriame jis tvirtina, kad sukūrė keturių arklio galių motociklą.

 

Jis taip pat turėjo dviračių dalių parduotuvę ir anksčiau gyveno Čikagoje, šalia gyvenamojo namo, kuriame 1968 m. ir buvo rastas „Traub“ motociklas.

 

5. San Bernardo mumijos

 

Kolumbija

 

Andų apsuptyje esantis San Bernardo miestas Kolumbijoje išgarsėjo dėl savo keistos paslapties, kurios mokslininkai niekaip negali paaiškinti. 1957 m. vietos kapines išplovė vandens srovė, ir darbininkai perkėlė palaikus į naują vietą. Apžiūrinėdami palaikus jie be galo nustebo, kad dauguma jų nebuvo supuvę ar suirę, nors labai ilgai išgulėjo žemėje.

 

Vienas iš duobkasių, Eduardo Cifuntesas, pranešė apie tai vadovybei, ir palaikai buvo ištirti. Paaiškėjo, kad jie ne tik kažkokiu natūraliu, nepaaiškinamu būdu mumifikavosi, bet net jų drabužiai išliko nesuirę. Iš kitų kapinėse gulėjusių palaikų liko tik kaulai, bet šios kelios mumijos atrodė nepaliestos, nors nebuvo rasta jokių balzamavimo požymių.

 

Šis reiškinys aiškinamas įvairiausiomis teorijomis – nuo vietos gyventojų raciono, kuriame yra unikalių guatilos ir balu vaisių, iki aukštai kalnuose esančioje teritorijoje vyraujančio klimato.

 

Tačiau tai nepaaiškina, kodėl palaikų apdarai taip pat išliko geros būklės ir kodėl iš visų vietovės miestų mumijų rasta vieninteliame San Bernarde. Kai kurie iš šių palaikų dabar eksponuojami už stiklinių muziejaus vitrinų. Nors muziejuje nesudarytos jokios specialios sąlygos palaikų saugojimui, San Bernardo mumijos ir toliau neyra ir nepūva.

 

6. Dingę Makabiejų kapai

 

Izraelis

 

Prieš beveik 150 metų prasidėjo dingusių Makabiejų kapaviečių paieškos. Kapaviečių ieškojo mokslininkai, ekspertai, keliautojai ir kt., bet visos paieškos buvo bergždžios – kapų tebeieškoma iki šiol. 2015 m. archeologai pamanė, kad pagaliau rado kapavietes Horbat Ha-Gardi miestelyje netoli Moodino, tačiau paaiškėjo, kad jie klysta. Viso pasaulio ekspertų dėmesio sulaukusi šeima – tai šventikas Matatijas ir penki jo sūnūs, kurie sukilo prieš pagoniškos helenistinės Seleukidų imperijos dominavimą.

 

Kai šventikas mirė, kovai ėmė vadovauti jo sūnus Judas, kuris galiausiai išvadavo Judėją nuo seleukidų ir sugrąžino judėjams Jeruzalės šventyklą. Atstatant ar iš naujo šventinant šventyklą atsirado Chanukos šventė. Po to, kai šventykla buvo perstatyta, penki Matatijaus sūnūs ir toliau kovėsi už išvaduotosios teritorijos plėtrą, bet kiekvienas jų užkariavęs sostą mirė. Būtent jų kapaviečių iki šiol ir ieško archeologai.

 

7. 1882 m. Vinčesterio šautuvas

 

JAV, Nevada

 

2014 m. pabaigoje Didžiojo baseino nacionalinio parko, esančio JAV Nevados valstijoje, darbuotojai reguliarios parko patikros metu aptiko keistą radinį. Medyje kabėjo šautuvas, kuris net išoriškai atrodė toli gražu ne naujas. Darbuotojai dar labiau nustebo, kai vėliau paaiškėjo, kad šautuvui daugiau nei 130 metų. Buvo nustatyta, kad tai 1873 m. modelis, pagamintas 1882 m. Nuo 1873 iki 1919 m. buvo pagaminta daugiau nei 700 tūkst. tokių šautuvų.

 

Deja, visa ši informacija negalėjo paaiškinti to, kas šio šautuvo savininkas, arba kaip ir kodėl jis atsidūrė nacionaliniame parke. Yra teorija, kad šautuvas galbūt priklausė kaubojui arba aukso ieškotojui, kuris pakabino šautuvą ant medžio ir pamiršo. Bet tai reikštų, kad šautuvas iškabojo ant medžio daugiau nei 130 m., tad dauguma žmonių šią versija laiko neatitinkančia tikrovės. Ekspertų nuomone, labiau tikėtina, kad koks nors žmogus paveldėjo šautuvą ir dėl nežinomų priežasčių nusprendė palikti jį parke.

 

8. Sibiu rankraštis

 

Rumunija

 

1961 m. buvo rastas dokumentas, pavadintas „Sibiu rankraščiu“. Dokumentą sudaro 450 puslapiai, jis datuojamas apytikriai 1500 m. Ypač ekspertus sudomino tai, kad dokumente aprašyti techniniai duomenys, susiję su artilerija, balistika ir… daugiapakopėmis raketomis. Rankraštyje taip pat išsamiai aprašoma, kaip 1555 m., stebint daugybei liudininkų. Sibiu mieste buvo paleista daugiapakopė raketa.

 

Rankraščio autorius Conradas Haasas pateikė savo išrastos ir pagamintos raketos brėžinius. Manoma, kad Sibiu rankraštis yra pirmasis dokumentas, kuriame išsamiai aprašoma raketų gamyba. C. Haasas taip pat išsamiai papasakojo apie šiuolaikinius kosminius aparatus, raketų kurą, skystąjį kurą ir plačius trikampio formos sparnus. Paaiškėjo, kad raketos ir jų gamyba jau buvo tyrinėjami 400 metų prieš šios technologijos naudojimą XX a. Kas tai buvo, iki šiol yra paslaptis.

 

9. Čingischano kapas

 

Vidurio Azija

 

Vos tik Čingizchanas 1227 m., būdamas 65 m., išleido paskutinį kvapą, iškart gimė kelios legendos apie jo mirtį. Vieni spėjo, kad jis mirė nukritęs nuo žirgo arba mūšyje su kinais. Kiti manė, kad jis neišgyveno po plaučių uždegimo arba neteko per daug kraujo po to, kai buvo kastruotas (egzistuoja ir tokia legenda). Negana to, kad Čingizchano mirties priežastis nėra žinoma, pasirodo, iki šiol nėra rasta jo paskutinio poilsio vieta.

 

Čingizchanas nurodė jį palaidoti slaptoje vietoje, o tie, kurie jį laidojo, buvo nužudyti, kad niekam neišduotų paslapties. Ilgainiui šią paslaptį apipynė legendos. Pasakojama, kad buvo specialiai pakeista upės vaga, kad upė tekėtų virš didžio karvedžio kapo ir šio niekas negalėtų rasti.

 

Kita legenda byloja, kad per kapą pervarė tūkstantį žirgų, kurie sutrypė visus laidojimo ženklus, o tada ta vieta buvo apsodinta medžiais. Čingizchano kapo paieškos tęsiasi, nepaisant techninių kliūčių, tokių kaip menkai ištyrinėta vietovė ir didžiuliai dykynių plotai.

 

10. Raudonoji karalienė

 

Meksika

 

1994 metais archeologas Arnoldo Gonzalesas Cruzas ir jo komanda XIII Šventykloje, esančioje Palenkės mieste (Pietų Meksikoje), aptiko laidojimo salę. Joje jie rado sarkofagą ir nepažeistą kapą. Vienoje sarkofago pusėje gulėjo berniuko griaučiai, kitoje – trisdešimtetės moters griaučiai. Manoma, kad jie buvo paaukoti, kad lydėtų į pomirtinį gyvenimą moterį, kurios palaikai buvo rasti sarkofago viduje. Sarkofago viduje esantys griaučiai buvo padengti raudonomis dulkėmis, dėl to jie ir buvo pavadinti „Raudonąja karaliene“. Taip pat A. Cruzas ir jo komanda rado kolekciją daiktų iš nefrito ir perlų.

 

Kaukolė buvo padabinta diadema iš nefrito karoliukų, taip pat ant jos buvo rasta, kaip spėjama, laidojimo kaukės liekanų. Deja, nebuvo jokių užuominų apie moters asmenybę. Ištyrus palaikus paaiškėjo, kad moteriai buvo apie 60 metų, ir kad ji mėgo valgyti mėsą. Manoma, kad ji buvo svarbus asmuo, nes jos laidojimo kamera yra šalia Pakalio Didžiojo kapo. Palaikai buvo grąžinti į Palenkę, bet Raudonosios karalienės asmenybės iki šiol taip ir nepavyko nustatyti.

 

Šaltinis: https://www.delfi.lt/gyvenimas/


2500