Renavo dvaro apylinkėse rasta kuršių šventvietė

© Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotrauka
Šaltinis: ve.lt

Šiaurės Žemaitijoje, Mažeikių rajone esančio Renavo dvaro apylinkėse, aptiktas mokslo pasauliui nežinomas kuršių genties laikus menantis aukuras.

 

Apeiginis akmuo su prieš šimtus metų iškaltu aukojimų dubeniu nuo seno traukė vietos žmonių dėmesį, tačiau tik dabar apie jį pranešta Kultūros paveldo departamentui (KPD). „Apie aukurą sužinojęs iš vietinio žmogaus, nuskubėjau patikrinti pateiktą informaciją, ji pasitvirtino. Tai jau bus antras netoli dvaro rastas dubeniuotasis akmuo. Pirmąjį aukurą nuo sunaikinimo išgelbėjo žmonės dar sovietmečiu, kai buvo melioruojamos pievos. Šis reliktas dabar stūkso dvaro kieme. O naujai aptiktasis – dar vertingesnis, nes jis greičiausiai yra pirminėje savo vietoje, kuršių šventvietėje“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo Renavo dvaro sodybos direktorius Deividas Makavičius.

 

Archeologų tikinimu, šiais laikais aptikti mokslo paraštėse buvusį aukurą ir dar nesuniokotoje šventvietėje yra tikrai džiugi naujiena.

 

Neįvertino reikšmės

 

Mažeikių rajone, netoli Sedos miestelio, esantis XIX amžiaus išpuoselėtas Renavo dvaras bene labiausiai išgarsėjo, kai jame 2010 metais buvo filmuojamas režisieriaus Donato Ulvydo filmas „Tadas Blinda. Pradžia“.

 

O dabar Renavo apylinkės prikaustė jau baltiškojo pasaulio tyrinėtojus. „Šalia dvaro oficinos stūkso gražus apeiginis akmuo su iškaltu dubeniu. Jis buvo atgabentas iš vietovės, vietinių lig šiol vadinamos Gyvatyne. Tai buvo šlapios pievos, kurias sovietmečiu melioruojant ir buvo aptiktas aukuras. Jį būtų suskaldę, jei ne sąmoningi vietos žmonės. Vienas jų prasitarė žinantis kitą tokį panašų, ritinio formos akmenį, kuris yra netoliese. Žinome, kad šios vietovės kadaise buvo apgyventos kuršių, yra išlikęs Renavo piliakalnis, todėl informacija suintrigavo“, – pasakojo D. Makavičius. Nuvykęs į nurodytą gojų, dvaro sodybos direktorius išties aptiko rausvo granito aukurą su dubeniu. Aplankius kuršių reliktą šio rašinio autoriui akmuo buvo išmatuotas, aprašytas, o informacija išsiųsta į KPD.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Apeiginį akmenį nurodęs vietos gyventojas pasakojo, kad keistą kūlį (taip žemaičiai vadina akmenis) jis atsimena dar nuo vaikystės. „Diedukas į tokį miškelį mane vesdavosi grybauti. Tai buvo apie 1967 metus. Matėme į girnas panašų, ritinio formos akmenį, bet nei senolis apie jį ką nors pasakojo, nei kiti artimiausio kaimo gyventojai. Taip ir užmiršau apie jį, kol prasitariau D. Makavičiui. Paaiškėjus, kas tai, supratau, kad mes dar tiek daug nežinome apie savo krašto, protėvių istoriją“, – „Lietuvos žinioms“ kalbėjo jis.

 

D. Makavičiaus teigimu, kai dubeniuotasis akmuo bus įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, jam suteikta teisinė apsauga, norėtųsi kuršių aukurą parodyti ir dvaro lankytojams. „Svarstysime kreiptis į atitinkamas institucijas dėl archeologinių tyrimų finansavimo. Kai mokslininkai atliks savo darbą, leidus KPD, aukurą galbūt pavyktų iškelti (dabar jis gilokai susmegęs į žemę), parodyti šventvietės aplinką. Tą vietą galima paversti nauju lankytinu objektu“, – mintimis dalijosi Renavo dvaro sodybos direktorius.

 

Vykintas Vaitkevičius: „Šis atvejis rodo, kad mūsų žemė tikrai dar slepia ne vieną iki šiol mokslo pasauliui nežinomą žilos praeities liudytoją.“

 

Dubuo – skysčiams

 

Savo pirminėse vietose slūgsančių dubeniuotųjų akmenų aplinkos archeologiniai tyrimai leidžia suvokti, kokios prieš tūkstantį ir daugiau metų buvo baltiškos šventvietės. Itin lankoma ir gerai žinoma yra Skuodo rajone, netoli Mosėdžio, esanti Šilalės kulto vieta. Sovietmečiu sausinant pelkę melioratoriai rado į duobę šonu pavirtusį dubeniuotąjį akmenį. Atsitiktinai toje vietoje apsilankęs Kretingos kraštotyrininkų patriarchas Ignas Jablonskis 70 cm gylio duobėje aptiko anglių ir šukių.

 

Vėliau, atlikus archeologinius tyrimus, paaiškėjo, kad greta akmens būta apeiginio židinio, ugniavietės. Jos duobės dugno pakraštys buvo apjuostas akmenų vainikėliu, o šlaitai grįsti stambesniais kūliais. Iš židinyje rastų anglių nustatyta, kad per apeigas buvo deginamas ąžuolas, beržas, kadagys, pušis. Taip pat rasta susilydžiusio gintaro ir pušų sakų. Kitų šventviečių ugniavietėse randama ir puodų šukių. Taigi greta dubeniuotųjų akmenų paprastai būna ir ugnies apeigų vieta, o aukuruose (pavadinimas kilęs nuo žodžių „auka“, „aukoti“) iškalti dubenys skirti skysčiams. Manoma, kad į juos būdavo pilamas per apeigas paaukoto gyvūno kraujas, taip pat alus, midus, bet niekada nebūdavo kūrenama ugnis, nes ji sunaikintų dubenį ir patį akmenį. Remiantis Šilalės apeiginio akmens ir kitais Vakarų Lietuvoje ištirtais atvejais, dubeniuotieji akmenys turėję pastovus: iš mažesnių akmenų sukrautus paaukštinimus, ant kurių būdavo statomi ritinio formos tašyti aukurai.

 

Vakarų Lietuvoje dubeniuotųjų akmenų išlikę daugiausia, tačiau dar daugiau jų buvę prieš melioraciją. Sovietmečiu sausinant pelkes, pievas rasti apeiginiai akmenys būdavo suskaldomi, nemažai jų tiesiog dingo ir galbūt stūkso kieno nors privačiose sodybose. Nukentėjo aukurai ir po krikščionybės įvedimo, kai taip pat būdavo naikinami.

 

Papildys žinias

 

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius patikino, kad radinys prie Renavo dvaro išties įspūdingas.

 

„Šis atvejis rodo, kad mūsų žemė tikrai dar slepia ne vieną iki šiol mokslo pasauliui nežinomą žilos praeities liudytoją. Naujai atrastas Renavo dvaro apylinkių akmuo dėl pailgos, palyginti nedidelio skersmens dubens formos yra itin įdomus. Dažniausiai tie dubenys būdavę apvalūs ir didesnio skersmens, tad naujasis aukuras suteiks papildomos informacijos šventviečių tyrinėtojams“, – „Lietuvos žinioms“ sakė dr. V. Vaitkevičius.

 

Jis tikino, kad profesionalūs ir detalūs archeologiniai tyrimai leistų sužinoti ir visą kontekstą. „Jei tas aukuras išties yra pirminėje savo vietoje, šventvietėje, turėtų būti ir apeiginė ugniavietė, o joje – daugybė informacijos. Pasinaudojus šiuolaikiniais laboratoriniais tyrimų metodais, ištyrus žiedadulkes, atlikus makrobotaninius, radiokarbono tyrimus labai daug sužinotume. Materialių vertybių šventvietėse nebūna, jose nerasi nei papuošalų, nei pinigų, tačiau moksliniu atžvilgiu aukuro aplinkos medžiaga yra neįkainojama. Todėl surastas dubeniuotasis akmuo turi būti įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, išsaugotas. Negalima liesti jo aplinkos ir judinti žemės“, – teigė archeologas.

 

Mokslininkas patikino, kad ateityje reliktas gali būti lankytinas objektas, nes žmonėms patinka mitologiniai akmenys. „Senovės žmonių rankomis apdoroti, tašyti apeiginiai akmenys daro didžiulį įspūdį, mat liudija apie protėvių rankų prisilietimą“, – sakė V. Vaitkevičius

 

Nežinomų piliakalnių Lietuvoje kasmet atrandama po keletą ar net keliolika, tačiau dubeniuotųjų akmenų – nepalyginti rečiau.

 

Šaltinis: http://www.ve.lt

 


2500