Kodėl žmonių akys yra galvos priekyje, o ne šonuose?

Ar kada nors pastebėjote, kad daugumą zoologijos sodų gyvūnų galima priskirti vienai iš dviejų grupių? Vištų, karvių, arklių, zebrų akys yra galvos šonuose ir tuo pačiu metu žiūri į skirtingas puses, o beždžionių, tigrų, pelėdų, vilkų akys nukreiptos į priekį. Kuris gi variantas geresnis?

 

Kai abi akys yra galvos priekyje, kiekviena jų siunčia į smegenis informaciją iš savo regėjimo kampo, tačiau didžioji šios informacijos dalis persidengia. Toks regėjimas leidžia efektyviau suvokti erdvės gylį. Tuo tarpu, jei gyvūno akys nukreiptos į šonus, smegenys negali suvokti erdvinio vaizdo, tačiau akiratis tampa žymiai platesnis.

 

Kadangi skirtingi gyvūnai vystėsi skirtingomis kryptimis, tai ir jų regėjimas evoliucijos eigoje susiformavo toks, koks labiausiai atitinka tam tikros rūšies gyvenimo būdą bei elgesį (kai kuriems gyvūnams akių apskritai nereikia).

 

1922 m. britų oftalmologas Edward Tricher Collins rašė, kad ankstyviesiems primatams reikėjo tokio regėjimo, kuris leistų efektyviai nustatyti atstumus tarp medžių, kuriuose jie gyveno bei susirasti maisto. Taigi, jų abi į priekį žvelgiančios akys turėjo užtikrinti puikų erdvės suvokimą.

 

Per ateinančius dešimtmečius ši hipotezė buvo pakartotinai peržiūrėta ir patobulinta, tačiau jos esmė išliko nepakitusi ilgą laiką: evoliucijos procese mūsų protėvių akys atsidūrė priekyje tam, kad jie, šokinėdami iš medžio į medį, galėtų kuo tiksliai įvertinti atstumus tarp jų. Anais senais laikais tai išties buvo labai svarbu. Neteisingai apskaičiuoto atstumo pasekmė buvo kritimas iš keleto metrų aukščio, o tai galėjo baigtis sužalojimais, ar mirtimi plėšrūnų nasruose. Taip 1991 m. tvirtino vizualinės psichoterapijos specialistas Christopher Tyler.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Deja, ši hipotezė neatrodo tokia jau nepajudinama. Nemažai medžiuose gyvenančių gyvūnų (pavyzdžiui, voverys) turi į šonus nukreiptas akis, tačiau jiems tai nė kiek netrukdo šokinėti tarp šakų. 2005 m. Amerikiečių biologas ir antropologas Matt Cartmill pasiūlė kitą hipotezę, pagrįstą plėšrūnų regėjimo ypatumais (jų akys nukreiptos į priekį). Šiems gyvūnams atstumo nustatymas iki potencialios aukos taip pat yra labai reikšmingas. Anot Carmill, ankstyvieji primatai medžioklėje bei maisto ieškojime labiau pasitikėjo regėjimu, o ne uosle. Kuo labiau vystėsi ir tobulėjo rega, tuo labiau silpo uoslė (už uoslę atsakingos smegenų ląstelės užleido vietą regėjimo ląstelėms).

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Amerikiečių neurologas Johnas Allmanas pritarė Cartmill hipotezei ir ją patobulino, remdamasis informacija apie naktinius plėšrūnus. Jis tvirtino, jog katėms ir pelėdoms yra būtinos viena kryptimi į priekį nukreiptos akys tam, kad jos galėtų geriau orientuotis tamsoje. Tikėtina, jog ankstyvieji primatai taip pat buvo naktiniai medžiotojai. Taigi, jų akys “įsistatė” kaukolės priekyje, kad galėtų efektyviau susigaudyti prietemoje. Visi vėlesni jų palikuonys paveldėjo tai.

 

Amerikiečių neurologas teoretikas Markas Changizi turėjo kitokį paaiškinimą. 2008 m. jis paskelbė straipsnį apie teorinės biologijos žurnale (JAV), nurodydamas, kad į priekį nukreiptos akys leido miškuose gyvenusiems mūsų protėviams matyti kieurai per tankius lapus ir glaudžius šakų susipynimus.

 

Changizi pastebėjo tokį “rentgeninio matymo”fenomeną: laikant pirštą vertikaliai priešais save, akis fokusuodami į objektą, esantį už piršto, smegenys gaus dviejų skaidrių pirštų atvaizdus. Tokiu būdu galima “matyti kiaurai pirštą”.

 

Miško tankmė matymą apsunkina tik didesniems gyvūnams (tokiems, kaip mūsų protėviai), todėl jiems labai parankus papildomas sugebėjimas “matyti kiaurai”. Smulkesni gyvūnai, gebantys pralįsti pro nedidelius tarpus lapų ir šakų raizgalyne tokių regėjimo sunkumų nepatiria, todėl jiems užtenka akių, esančių galvos šonuose. Į šalis nukreipto žvilgsnio pakanka ir didesniems atvirose vietovėse gyvenantiems gyvūnams, kur akimis reikia aprėpti platesnę erdvę.

 

Kaip matote, paaiškinimų, kodėl mūsų akys yra nukreiptos į priekį, yra ne vienas. Bet kuris iš jų turi savo silpnąsias ir stipriąsias puses. Kol akivaizdu tik tai, jog toks “priekinis matymas” yra susijęs su mūsų protėvių gyvenimu tarp medžių.

 

Šaltinis: http://nashaplaneta.su


2500

Taip pat skaitykite