Kai svajonės ima ir išblėsta

Viena draugė ištisus metus ruošėsi prie jūros. Planavo, svajingai dūsavo, įsivaizduodama, kaip lepinsis saulutėje, kvėpuos pušimis kvepiančiu oru ir plaukios vėsiame jūros vandenėlyje.

 

Vasaros viduryje niekaip nesigavo su pinigais, o rugpjūčio pabaigoje susirgo vaikai. Ir štai ji nusprendžia važiuoti rugsėjo antrąją. Buvo nebuvo! Nuves vaikus į mokyklą ir pirmyn prie jūros!

 

-Na kaip, tu jau pajūryje? – skambinu rugsėjo antrosios 9-ą ryto.

 

-Ne. Žinai, persigalvojau. Mokykla, namų darbai… Ir vėsoka jau rytais darosi… Na, ir išdegė kažkaip viskas, daugiau nebenoriu prie jūros.

 

Ištisus metus svajojo apie jūrą! O vakare prieš kelionę iškrovė lagaminą ir ryte nuėjo į darbą. Kodėl?!

 

Išdegė? Perdegė? Kodėl?

 

Svajonės – kaip realybės pakaitalas

 

Patirti pasitenkinimą galima visiškai nieko nedarant. Tiesiog fantazuojant, svajojant, įsivaizduojant. Čia labai gerai tinka palyginimas su seksualiniu pasitenkinimu. Turint gerą, treniruotą fantaziją, galima pasitenkinti ir be partnerio ar kokių nors savų veiksmų. Visas veiksmas įvyksta galvoje ir žmogus lieka patenkintas – „Ir vilkas sotus, ir avys sveikos“. O iki soties prisisvajojus, įsivaizdavus ir prisiplanavus gali atsirasti pojūtis, jog visa tai jau atsitiko. Buvo ir jūra, ir paplūdimys, ir kelionė.

 

Viskam savo laikas

 

Prie jūros norisi per karščius, sekso norisi – kai norisi, į tualetą – kai prispiria, o gerti ir valgyti – kai ištrokšti ir išalksti. Tačiau žmogus – socialinė būtybė, mes mokomės kontroliuoti, tramdyti savo troškimus ir laukti tinkamo momento. Bet jeigu noras slopinamas pernelyg ilgai, jis užblokuojamas, t.y. mes nustojame jį jausti. Turbūt visiems pasitaikė – norėjau į tualetą ir staiga nebenoriu. Ne ta prasme, kad į kelnes, o ta, kad noras kažkodėl pradingo. Noras nustojamas jausti. O tuo metu prasideda pokyčiai šlapimo pūslėje. Labai negeri pokyčiai.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Norėjau ir jau nebenoriu

 

„Labai svajojau apie savo namus, tačiau kažkuriuo momentu supratau, kad tai neįmanoma, kad niekada jų neturėsiu. Ir įteigiau sau, kad man vis vien, kad man taip patinka: kraustymasis iš buto į butą, pastovūs pokyčiai, nauji žmonės aplinkui, naujos vietos…“

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

„Daug metų tikėjausi, kad vyras sugrįš. O paskui uždraudžiau sau galvoti apie jį. Nereikalingas jis nei man, nei vaikams! Pati susitvarkysiu! Man apskritai daugiau niekas nereikalingas!“

 

„Svajojau apie vaiką, žvilgčiodavau į vežimėlius, netgi pradėjau pamažu krauti kraitelį – įvairiausius drabužėlius ir visa kita, didžiulę dėžę pririnkau… Tačiau pagimdyti taip ir nesigavo. Jau susitariau dėl įvaikinimo, atėjau pasižiūrėti to vaiko, mažučio naujagimio – pamačiau ir supratau, kad nieko nenoriu. Jau nieko nebejaučiu“.

 

Nelabai ir norėjosi

 

Jeigu noras dar ne iki galo užblokuotas ir vyksta vidinė kova, tuomet sugalvojame begalę priežasčių, kodėl jau ne laikas, ne dabar, nebereikia ir tai ne man.

 

Atsisakymo nuo svajonių priežastis

 

Visi atsisakymo atvejai turi pagrindinę priežastį – „kodėl?“ Kodėl paaiškėjo, kad nebereikia namų, vyro, vaiko ar jūros. Ir ar tikrai nebereikia? Suradę priežastį ir pripažinę poreikį, kuris niekur nedingo, suteiksime sau šansą padaryti tai, ko iš tiesų norisi.

 

Suteikite sau šansą. Po ilgo laukimo, o paskui po atvėsimo labai sunku vėl leistis į kelią. Ypač, jei turime negatyvios patirties: „Taip norėjau, taip svajojau ir nieko nesigavo“. Svarbu duoti sau šansą ir iškart žengti į priekį visiškai nauju keliu. Peržengti šį slenkstį ir eiti į naują gyvenimo etapą. Kad ir koks jis bebūtų. Be lūkesčių, tačiau su viltimi, kad viskas bus gerai.

 

Beje, mano draugė visgi važiuoja prie jūros.

 

Šaltinis: http://seimairnamai.eu


2500