Kaip išgyventi artimo žmogaus netektį: psichoterapeutės patarimai

Visose kultūrose priimta, kad po netekties gedulas trunka apie metus, tačiau kartais tai užsitęsia – žmogus gali net rimtai susirgti, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Klauskite daktaro“ sako psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė. Be to, priduria ji, nors visada patiriame visuomenės spaudimą būti linksmais, sėkmingais, pasitempusiais, besišypsančiais, patyrus netektį svarbu neskubėti gyventi įprasto, normalaus gyvenimo.

 

„Patį didžiausią stresą patiriame netekę artimo žmogaus. Ypač, kai tai įvyksta netikėtai. Tai didžiulis smūgis visoms mūsų organizmo sistemoms. Jos nebedirba tinkamai. Ir kartais tai tęsiasi metų metus, žmogus nebegali iš jo išsivaduoti. Streso neigiami padariniai sumuojasi“, – laidoje sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Alvydas Unikauskas.

 

Pasak jo, stresas susijęs su dideliu kortizolio kiekiu: „Didelis ir ilgiau trunkantis kortizolio kiekis veikia mūsų imuninę sistemą – slopina limfocitus, didina trombų riziką, didėja atsparumas insulinui, didėja neutrofilų kiekis kraujyje, o tai uždegimai mūsų kūne, kyla kraujo spaudimas, „išjungiamas“ žarnynas.“

 

Be to, ilgai patiriant stresą, sako gydytojas, sutrinka virškinimas, miegas, gali atsirasti įvairios alergijos ar net autoimuniniai susirgimai. „Apie netektis kalbėti sunkiausia, bet kalbėti reikia. Didelis blogis, kuris gali mus aplankyti po artimojo mirties, yra neturėjimas su kuo pasikalbėti. Negydoma arba blogai gydoma žaizda gali baigtis infekcija, sepsiu ir mirtimi. Kas nutinka tuomet, jei leidžiame išbujoti psichologinei žaizdai – netekties gedului?“, – svarsto A.Unikauskas.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Jis pataria su netektį patyrusiu žmogumi praleisti daugiau laiko:

 

– būti kartu ir klausyti;
– leisti verkti, pykti, lieti jausmus, neskubėti guosti ir raminti;
– nevengti tokių žodžių, kaip mirtis, mirė. Jie padeda sumažinti netekties neigimą;
– apsiimti drauge atlikti kasdienes užduotis, darbus, pasirūpinti mažų vaikų priežiūra, apmokėti sąskaitas. Padėti gedinčiam žmogui neiškristi iš kasdienės rutinos;
– neišsigąsti gedinčio žmogaus depresijos, tačiau jei manote, kad simptomai pernelyg intensyvūs, suraskite specialistų kontaktų, pasidalykite su gedinčiuoju, pakalbinkite kreiptis pagalbos.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Psichoterapeutė A.Kirvaitienė sako, kad su artimo žmogaus netektimi susitaikyti sunku kiekvienam, todėl ir aplankančių emocijų vengti ir bijoti nereikia.

 

Kai kurie jausmai, kaip sielvartas, skausmas, liūdesys, mums kelia sunkumus, nes negalime jų atvirai parodyti. Patiriame visuomenės spaudimą būti linksmais, sėkmingais, pasitempusiais, besišypsančiais. Kai ištinka netektys, nelaimės, esame linkę užsidaryti savyje. Nepriimtina būti prislėgtu. O bėgimas pas būrėjus siejasi su noru paneigti netekties faktą, įgauti galių kontroliuoti situaciją“, – sako specialistė.

 

„Sielvartas yra procesas – po netekties mūsų vidus turi atlikti šį darbą, bet jam tikrai reikia laiko. Nutikus netekčiai visose kultūrose priimta, kad gedulas trunka apie metus, tačiau kartais tai užsitęsia – žmogus gali net rimtai susirgti“, – įspėja A.Kirvaitienė.

 

Pasak jos, svarbiausia pripažinti netektį: „Pasakykite sau, kad teko didelis gyvenimo išbandymas, kad tai didelis krūvis, kurį teks išgyventi ir reikia tam skirti laiko ir jėgų. Svarbu neskubėti gyventi įprasto, normalaus gyvenimo. Jeigu galite, kažkiek paatostogaukite, priimkite artimų žmonių paramą – nepasilikite vieni su visu skausmu. Jeigu galite, neiškriskite iš įprastos rutinos – tvarkykitės, stenkitės pavalgyti, miegokite.“

 

Be to, svarbu bendrauti su artimais žmonėmis: „Bendravimas yra lemiantis – gyvenime kartais ištinka tokie sunkūs jausmai, kad sunku su jais išbūti vieniems ir būtinai reikia artimo ryšio, draugo, bendruomenės, kurie būtų su mumis ir padėtų ištverti. Tai sveika ir normalu.“

 

Kunigas Ričardas Doveika, anksti patyręs tėčio ir mamos netektį, sako išmokęs svarbių pamokų: „Į amžinybę išėjusį žmogų mes lydime savo atmintimi, pagarba, malda, jei esame tikintys. Žmogiškasis santykis mane per 20 kunigystės metų išmokė atsisakyti vienos „privilegijos“ – pasakymo, kad suprantu, kaip jūs jaučiatės.

 

Nesuteikiu sau teisės pasakyti šio sakinio, ne šis teiginys toks intymus, asmeniškas, kad vietoje jo sakau kitą dalyką – bandau suprasti, kaip jums dabar sudėtinga. Jeigu į visą netekties skausmą galime įsileisti ir tikėjimą, tai tas gedėjimo laikas tampa didelės išminties laikotarpiu.“

 


2500