Tikroji žmogaus kūno pomirtinio gyvenimo pradžia: mokslininkai žingsnis po žingsnio aiškinasi, kas vyksta po mirties ir kaip užgimsta nauja gyvybė (Video)

Nepriklausomai nuo pasiektų aukštumų politinėje, religinėje, verslo ar bet kurios kitos srities karjeroje, kiekvieno žmogaus gyvenime nutinka įvykis, dėl kurio mes tampame visiškai lygūs su kitais panašaus likimo žmonėmis: tai yra mirtis.

 

Ir nors ganėtinai religingoje visuomenėje į negyvus kūnus (kažkodėl tik žmogaus, bet jokiu būdu ne kokios nors karvės ar kiaulės) esame pratę žiūrėti pagarbiai bei su liūdesiu, iš tikrųjų po mirties kūnas toli gražu nėra miręs – jis tampa tikrų tikriausia mikroorganizmų karalyste, kurioje prasideda kelias savaites ar net mėnesius trunkanti fiesta, nuolatinis judėjimas ir natūralūs cheminiai bei biologiniai procesai, kurių nei matyti, nei užuosti nebūna smagu. Tačiau žinoti apie tai – verta.

 

Mokslinės žinios apie žmogaus kūno irimą – ribotos

Daugybė mokslininkų yrantį kūną vertina kaip milžiniškos, didžiule įvairove pasižyminčios ekosistemos, kuri susikuria netrukus po mirties bei klesti viso irimo laikotarpiu, kertinį akmenį.

 

Kaip bebūtų keista, mūsų mokslinės žinios apie žmogaus irimą yra labai ribotos, tačiau žinių spragas padeda užpildyti vadinamosios „kūnų fermos“, kuriose teismo medicinos ekspertai fiksuoja kūnų irimo procesą įvairiomis sąlygomis, taip sistemindami žinias, galinčias padėti atskleisti įvairius smurtinius nusikaltimus. Pavyzdžiui, dabar teismo medicinos ekspertai gali tiksliau nustatyti mirties laiką, be to, sukurtos priemonės, leidžiančios surasti kūnus, užkastus slaptuose kapuose.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Pomirtinio gyvenimo pradžia

Žmogaus kūno irimas prasideda praėjus vos kelioms minutėms po mirties. Jis prasideda nuo autolizės (savęs virškinimo). Bemaž iškart po to, kai liaujasi plakti širdis, ląstelėms pristinga širdies pernešamo deguonies, ląstelių viduje toliau tęsiantis tam tikroms cheminėms reakcijoms kaupiasi šalutiniai tų reakcijų produktai ir kyla ląstelių rūgštingumas. Fermentai pradeda ardyti ląstelių sieneles ir, šias ląsteles suardę, išteka į aplinką. Pirmiausia tokie procesai prasideda kepenyse, kur fermentų koncentracija yra itin didelė, ir smegenyse, kurių didelę dalį sudaro vanduo, tačiau ilgainiui panašiu būdu pradeda irti visi organai bei audiniai. Iš kraujagyslių išsiveržia pažeistos kraujo ląstelės ir, veikiamos gravitacijos, jos nusėda į smulkiuosius kapiliarus bei venas – dėl to pagal kūno padėtį žemės atžvilgiu viršutinė jo pusė išblykšta, o toje vietoje, kur kūnas liečiasi prie apatinio paviršiaus, matomos tamsios, rudai mėlynos lavondėmės.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Pradeda kristi kūno temperatūra – jos kritimas sustoja tik tada, kai susivienodina su aplinkos temperatūra. Tuomet prasideda procesas, vadinamas rigor mortis – pomirtinis raumenų sustingimas. Raumenys pradeda stingti nuo akių vokų, žandikaulių ir kaklo raumenų, vėliau sąstingis leidžiasi į liemenį ir tuomet pasiekia galūnes. Žmogui esant gyvam, raumenų ląstelės susitraukia ir atsipalaiduoja tarsi teleskopinės meškerės segmentams sąveikaujant dviem raumenų baltymams – aktinui ir miozinui, kurie juda vienas kito atžvilgiu. Po mirties šiose ląstelėse nebelieka energijos, todėl baltymų judėjimas vienas kito atžvilgiu tampa nebeįmanomu. Dėl to raumenys sustingsta, sąnariai užsifiksuoja.

 

„Norint pakeisti kūno padėtį tenka panaudoti šiek tiek jėgos. Paprastai kuo mažiau laiko būna praėję po mirties, tuo lengviau su kūnu dirbti“, – sakė laidojimo biuro darbuotoja Holly Williams.

 

„Dauguma į mūsų bendrovę atgabenamų kūnų atvežami iš slaugos namų. Tačiau kartais gauname žmonių, kurie miršta nuo šautinių žaizdų ar eismo įvykiuose. Kartais gauname kvietimą pasiimti kūną žmogaus, kuris mirė vienas ir po mirties buvo nesurastas kelias dienas ar savaites ir jau būna pradėjęs intensyviai irti. Darbas su tokiais kūnais būna gerokai sunkesnis“, – sakė ji.

 

Trilijonai bakterijų

Pačiuose pirmuosiuose kūno irimo etapuose lavono ekosistema daugiausiai būna sudaryta iš bakterijų, kurios ir taip gyvavo kūno viduje ar ant odos. Mūsų kūnuose esančių bakterijų kiekis yra milžiniškas – didžioji jų dalis tūno žarnynuose, kur galima rasti trilijonus bakterijų, priklausančių šimtams ar net tūkstančiams skirtingų rūšių.

 

Vadinamasis žarnyno mikrobiomas šiais laikais yra viena įdomiausių, aktyviausiai biologų tyrinėjamų sričių. Kai kurie mokslininkai įsitikinę, kad žarnyno bakterijos yra esminis žmogaus sveikatos bei ligų veiksnys, tačiau kol kas apie savo gyvenimo pakeleivius, gyvenančius žarnyne, žinome labai nedaug – dar mažiau žinome apie tai, kaip jos veikia mūsų fiziologines funkcijas.

 

Bet net ir tai atrodo daug, lyginant su mūsų žiniomis apie tai, kas mikrobiome vyksta po žmogaus mirties. Nors per kelis pastaruosius metus publikuota keletas didelės svarbos tyrimų, nušvietusių šią pagal mūsų turimas žinias tamsią sritį.

 

Mums esant gyviems didesniojoje dalyje mūsų vidaus organų jokių bakterijų nėra. Tačiau bemaž iškart po mirties išsijungia mūsų imuninė sistema, todėl nebelieka sargo, apsaugančio nuo bakterijų išplitimo į absoliučiai visas kūno kerteles, kur bakterijos gali rasti kuo misti. Paprastai šis plitimas prasideda nuo žarnyno, toje vietoje, kur plonoji žarna tampa storąja. Imuninės sistemos nekontroliuojamos bakterijos pradeda virškinti žarnas iš vidaus, o tuomet patenka į artimiausius organus ir plinta iš vidaus link išorės. Maitinasi bakterijos cheminių junginių kokteiliu, išsiskiriančiu iš yrančių ląstelių. Tuomet bakterijos įsibrauna į virškinimo sistemos kapiliarus, į limfmagzius, kepenis bei blužnį. Dar vėliau bakterijas sudomina smegenys ir širdis.

 

Moksliniai tyrimai atvėrė akis

Itin svarbų tyrimą apie tanatomikrobiomą (graik. thanatos – mirtis) 2014 m. publikavo Alabamos valstijos universiteto (JAV) mokslininkė Gulnaz Javan su kolegomis. Visus mėginius ji su kolegomis rinko iš asmenų, mirusių smurtinėmis mirtimis – po savižudybių, žmogžudysčių, narkotikų perdozavimų, eismo nelaimių. Sunkiausia šiame procese buvo tai, kad leidimą paimti mėginį turėjo pasirašyti gedintys mirusiojo artimieji.

 

G.Javan su kolegomis paėmė 11 lavonų kepenų, blužnies, smegenų, širdies ir kraujo mėginius po mirties praėjus nuo 20 iki 240 valandų, o tuomet pačiais moderniausiais DNR sekoskaitos metodais, derinant juos su bioinformatikos pasiekimais, analizavo ir lygino kiekvieno mėginio bakterinę sudėtį.

 

Išaiškėjo, kad bakterinis organų, paimtų iš to paties kūno, turinys buvo labai panašus, tačiau smarkiai skyrėsi nuo kitų kūnų bakterinio turinio. Gali būti, jog taip yra dėl individualių mikrobiomo sudėties skirtumų iki mirties, bet gali būti, jog skirtumų priežastis buvo skirtingas laikas, praėjęs nuo mirties.

 

Ankstesnis su nugaišusiomis pelėmis vykdytas tyrimas parodė, kad nors bėgant laikui kūno mikrobiomas drastiškai kinta, jis kinta stabiliai bei išmatuojamai, tad mokslininkai pagal bakterinį kūno turinį galėjo gana patikimai nustatyti mirties laiką nuo 3 dienų iki beveik 2 mėnesių trukmės laikotarpiais.

 

G.Javan tyrimo rezultatai parodė, kad toks „mikrobinis mirties laikrodis“ veikiausiai po mirties pradeda tiksėti ir žmonių kūnuose. Pirmosios mokslininkų aptiktos bakterijos buvo gautos iš kepenų mėginio, paimto iš prieš 20 val. mirusio žmogaus kūno, tačiau ankstyviausias laikas, kai bakterijų buvo surasta visuose imtų mėginių tipuose, buvo 58 valandos po mirties. Taigi, po mūsų mirties bakterijos organizme turėtų plisti ganėtinai prognozuojamu būdu ir laikas, kai jos infiltruojasi į pirmą vidaus organą, o vėliau į antrą, turėtų padėti teismo medikams patikslinti, kada mirė tiriamasis.

 

„Suirimo lygis skiriasi ne tik tarp skirtingų asmenų, bet ir tarp skirtingų organų. Blužnis, žarnynas, skrandis ir nėščiosios gimda pradeda irti anksčiau nei inkstai, širdis ir kaulai“, – sakė mokslininkė.

 

Tačiau aiškėja ir tai, kad skirtinguose irimo etapuose skirtingus vaidmenis atlieka atskiros lavono bakterijų rūšys.

 

Kai tik prasideda kūno autolizė ir bakterijos pradeda skverbtis iš žarnyno, prasideda puvimas. Tai yra mirtis molekuliniame lygmenyje – minkštieji audiniai skyla į smulkiausius komponentus, iki dujų, skysčių ir druskų. Toks procesas prasideda jau pačiuose ankstyviausiuose irimo etapuose, tačiau įsibėgėja tik po to, kai darbo imasi anaerobinės bakterijos.

 

Puvimas yra siejamas su aiškiu poslinkiu nuo aerobinių prie anaerobinių bakterijų aktyvumo. Aerobinėms bakterijoms, jų gyvybinei veiklai yra reikalingas deguonis – anaerobinės bakterijos išgyvena ir be jo. Šios anaerobinės bakterijos maitinasi organizmo audiniais, fermentuoja juose esančius angliavandenius ir išskiria tokius šalutinius produktus, kaip metanas, vandenilio sulfidas bei amoniakas, kurie kaupiasi organizmo viduje ir išpučia pilvą, o kartais ir kitas kūno dalis.

 

Dėl to kūno spalva dar labiau kinta. Iš yrančių kraujagyslių ir toliau išbėginėja jų turinys, o anaerobinės bakterijos deguonį kadaise pernešinėjusias hemoglobino ląsteles, konvertuoja į sulfhemoglobiną. Šios molekulės atsiradimas sustirusioje odoje suteikia kūnui žalsvai juodą, marmurą primenantį dažymą.

 

Didėjant dujų slėgiui organizmo viduje pradeda pūslėti odos paviršius, vėliau šios pūslės susilieja, o oda atsiskiria nuo silpstančios vidinės organizmo struktūros. Ilgainiui dujos ir suskystėję audiniai išsiskiria iš kūno – dažniausiai jie tam suranda išeinamąją ir kitas kūno angas, taip pat įvairius odos pažeidimus. Pasitaiko atvejų, kad sujos ir skysčiai neranda išėjimo, tada dujų slėgis kūno viduje išauga tiek, jog sprogsta lavono pilvas.

 

Vėlyvasis irimas

Pilvo išsipūtimas dažnai vertinamas kaip ženklas, jog vyksta perėjimas tarp ankstyvųjų ir vėlyvųjų kūno irimo etapų. Kitas ganėtinai neseniai atliktas tyrimas rodo, kad dar vienas ryškus šio perėjimo ženklas yra lavono bakterinio turinio pasikeitimas.

 

Tyrimas buvo atliktas Hantsvilyje (JAV), Pietryčių Teksaso taikomųjų teismo medicinos mokslų įstaigoje. 2009 metais atidaryta mokslo įstaiga turi aptvertą 100 hektarų nacionalinio miško plotą, priklausantį universitetui. Šiame plote 3 metrų aukščio vieline tvora papildomai atskirta tankiai medžiais apaugusi 3,5 hektarų teritorija, kuri yra suskirstyta į mažesnius plotelius.

 

Šiuose ploteliuose, tarp pušų yra apie pustuzinį žmonių lavonų įvairiose irimo stadijose. Dviejų „naujausių“ kūnų žaliai melsva oda vis dar nesutrūkinėjusi, tačiau jų krūtinės ląstos ir dubens kaulai jau aiškiai kyšo iš po lėtai yrančių audinių. Už kelių metrų – kitas lavonas, iš kurio belikęs tik skeletas, prie kurio tarsi lateksinis kostiumas prilipę pajuodę sukietėjusios odos gabalėliai. Dar toliau – plėšriųjų paukščių ištampytos skeleto liekanos. O uždarame, nuo paukščių apsaugotame narve – kūnas, kurio irimo ciklas jau praktiškai pasibaigė: jis iš dalis mumifikuotas, o toje vietoje, kur kadaise buvo pilvas, auga keli dideli, rudi grybai.

 

2011 m. pabaigoje šio tyrimų centro mokslininkai Sibyl Bucheli ir Aaronas Lynne’as šiuose plotuose, irti atvirame ore, paliko dar du „šviežius“ kūnus, o tuomet, nuo pūtimosi etapo pradžios iki pabaigos, vienodais intervalais ėmė bakterinius šių kūnų mėginius. Iš mėginių buvo išskirt bakterijų DNR, atlikta sekoskaita ir nustatyta, jog būtent pūtimosi metu įvyksta aiškus perėjimas nuo aerobinių prie anaerobinių bakterijų dominavimo.

 

Entomologė S.Bucheli domėjosi ir kiek kitais dalykais – vabzdžiais, kurie lavonuose atranda namus savo palikuonims. Ji lavonus vertina kaip specializuotas įvairių nekrofaginių (lavonais mintančių) vabzdžių rūšių buveines. Kai kurių iš šių rūšių ištisi gyvenimo ciklai vyksta negyvame kūne arba šalia jo.

 

Kai iš yrančio kūno pasišalina skysčiai ir dujos, jis tampa visiškai atviru aplinkos poveikiui. Būtent tada jame bakterinis ir vabzdžių aktyvumas pasiekia viršūnę, o lavono ekosistema atsiveria ne tik vabzdžiams bei mikrobams, tačiau ir maitėdoms.

 

Su lavonų irimu glaudžiai susijusios yra mėsinės musės ir jų lervos. Lavonai skleidžia aštrų, nemalonų šleikščiai saldų kvapą, kurį sudaro lakiųjų junginių kokteilis, kurio sudėtis kinta bėgant laikui. Mėsinės musės šį kvapą užfiksuoja specializuotais uoslės jutimo organais, nusileidžia ant lavono ir padeda savo kiaušinėlius į surandamas kūno angas bei atvirose žaizdose.

 

Kiekviena musė padeda apie 250 kiaušinėlių, kurie išsirita per 24 valandas – atsiranda mažos pirmosios kartos lervos. Jos maitinasi pūvančia mėsa, išsineria į didesnes lervas, kurios savo ruožtus dar kelias valandas maitinasi, o po to išsineria dar kartą. Vėl pasimaitinusios, dar labiau išaugusios ir nutukusios, šios lervos nuropoja tolyn nuo lavono, virsta lėliukėmis, iš kurių išsirita suaugusios musės, o tuomet ciklas kartojasi tol, kol lavone nebelieka jokių lervų mitybai tinkamų medžiagų.

 

Esant tinkamoms sąlygoms ant intensyviai yrančio kūno bus didelis kiekis trečios kartos lervų. Ši „lervų masė“ išskiria daug šilumos – temperatūra kūno viduje pakyla daugiau nei 10 ºC lyginant su aplinkos temperatūra. Tarsi besiglaudžiantys pingvinai, individualios lervos tokioje masėje be paliovos juda nuo centro į išorę. Tačiau jeigu pingvinai juda tam, kad sušiltų, tai lervos juda tam, kad atvėstų.

 

 

Grįžusi į savo laboratoriją S.Bucheli aiškina: „Tai yra tarsi dviašmenis kardas: jei nuolat būsi pakraštyje, tai tave gali sulesti paukštis, jei visada būsi viduje, gali perkaisti. Todėl lervos be paliovos juda nuo centro į pakraštį ir atgal. Tai yra tarsi išsiveržimas.“

 

Mėsinės musės prie lavono traukia ir plėšrūnus: kailiavabalius, erkes, skruzdes, vapsvas ir vorus, kurie minta kiaušinėliais bei lervomis arba juos parazituoja. Prie kūno galima pastebėti ir maitėdų paukščių bei kitų stambesnių gyvūnų.

 

Bet jeigu plėšrūnų neatsiranda, tuomet visa atsakomybė už minkštųjų audinių suvartojimą atitenka musėms ir jų lervoms. Rūšių įvardinimo sistemą sukūręs mokslininkas Carlas Linnaeusas dar 1767 metais pastebėjo, kad „trys musės arklio gaišeną gali sudoroti taip pat greitai, kaip liūtas“. Trečios kartos lervos, dažnai tuo pačiu keliu, nuropoja toliau nuo lavono. Jų judėjimas yra toks intensyvus, kad ropojimo takus galima įžiūrėti net tada, kai kūno irimas jau pasibaigia – nuo kūno tarsi spinduliai nusitiesia nedideli grioveliai.

 

Įvertinus tai, kaip nedaug žmogaus kūno irimo tyrimų atliekama, tenka pripažinti, kad apie lavonus kolonizuojančias vabzdžių rūšis žinome labai nedaug. Tačiau naujausias S.Bucheli laboratorijos darbas verčia manyti, kad ši įvairovė yra kur kas didesnė, nei galėjome įsivaizduoti anksčiau.

 

Šiam tyrimui vadovavo buvusi S.Bucheli doktorantė Natalie Lindgren, kuri Hantsvilio kūnų fermoje savo tyrimo tikslais 2009 metais paliko keturis lavonus ir stebėjo juos ištisus metus – per tą laiką ji kiekvieną dieną po keturis kartus ateidavo prie kūnų nurinkti vabzdžių. Kiekvieną kartą ji rasdavo įprastinių vabzdžių, tačiau tarp jų pasitaikė ir kelios iki tol niekada nematytos vabzdžio-lavono sąveikos: skorpionmusė maitinosi smegenų skysčiais per skylę galvoje, kuri liko atlikus autopsiją, o išdžiūvusia oda ties kojų nagais maitinosi kirminas, kuris anksčiau būdavo pastebimas tik ant supuvusių medžių.

 

Teisminė entomologija

Vabzdžiai lavonus kolonizuoja pakaitinėmis bangomis, kurių kiekviena pasižymi savo unikaliu gyvenimo ciklu. Todėl šios bangos taip pat yra naudingos apytiksliai nustatant mirties laiką bei mirties aplinkybes. Dėl tokių tyrimų itin sustiprėjo teisminės entomologijos sritis. „Pirmosios musės prie lavono atskris beveik tučtuojau. Tik padedame kūną, ir jau po trijų sekundžių jos deda savo kiaušinėlius nosyje“, – apie savo darbo ypatumus pasakojo S.Bucheli.

 

Todėl teoriškai patyręs teismo entomologas, atvykęs į nusikaltimo vietą, kur rastas smarkiai apiręs kūnas, pagal savo žinias apie vabzdžių gyvenimo ciklus gali pasakyti, kada žmogus mirė. O kadangi daugelis musių rūšių pasižymi ribotu geografiniu paplitimu, konkreti vabzdžio rūšis gali leisti susieti kūną su tam tikra vieta arba parodyti, kad kūnas po mirties buvo perkeltas.

 

Tačiau praktiškai žinių apie vabzdžius panaudojimas nėra toks jau paprastas. Mirties laiko nustatymas pagal mėsinių musių lervas grindžiamas prielaida, kad pirmosios musės prie lavono atskrido iškart po jo mirties, nors realiai taip būna ne visą laiką – užkasus kūną jo musės gali ir apskritai nerasti, be to, musėms gali trukdyti ir ekstremali temperatūra.

 

Ankstesnis N.Lindgren tyrimas parodė dar vieną neįprastą būdą, kuriuo galima sutrukdyti mėsinėms musėms apnikti lavoną. „Padarėme kelias pomirtines žaizdas paaukoto kūno pilvo srityje, tuomet pusiau užkasėme jį negiliame kape. Tačiau ugninės skruzdėlės iš purvo suformavo nedideles kempinėles, kuriomis užkimšo žaizdas ir taip sustabdė skysčių ištekėjimą per jas. Daugiau nei savaitę skruzdės buvo monopolizavusios žaizdą, tačiau tuomet palijo ir kempinės buvo nuplautos. Kūnas pradėjo pūstis, o kai jis sprogo, jį galėjo laisvai kolonizuoti musės“, – aiškino mokslininkė.

 

Net jeigu musės kūną kolonizuoja iškart po mirties, bandymas įvertinti mirties laiką pagal vabzdžių amžių gali būti netikslus dėl kitos priežasties: vabzdžiai yra šaltakraujai, todėl jų augimo greitis labiau priklauso nuo aplinkos temperatūros, o ne nuo skaičių kalendoriuje. „Bandant pagal vabzdžius nustatyti pomirtinį intervalą mes iš tiesų vertiname lervų amžių ir pagal jį atliekame ekstrapoliacijas. Matuojame vabzdžių gimimo dažnį pagal sukauptas laipsnines valandas (vidutinės valandinės oro temperatūros sumą), taigi, jeigu yra žinoma oro temperatūra ir musės augimo ciklas, lervos amžių galima nustatyti vienos-dviejų valandų tikslumu“, – tvirtino N.Lindgren.

 

Bet jeigu temperatūra nėra žinoma, bandymas nustatyti mirties laiką pagal vabzdžių kolonizaciją gali būti labai netikslus ir netgi klaidinantis. Visgi S.Bucheli įsitikinusi, kad vabzdžių ir mikkrobiologinių duomenų derinimas padės pateikti kriminalistams tikslesnius duomenis bei suteiks kitos naudingos informacijos apie mirties aplinkybes.

 

Kiekviena prie lavono apsilankanti rūšis turi labai aiškų savo žarnyno mikrobų rinkinį, be to, skirtinguose dirvos tipuose gali būti skirtingas bakterinis turinys, kurį gali lemti tokie veiksniai, kaip temperatūra, drėgmė, dirvos tipas bei rūgštingumas, tekstūra.

 

Visi šie mikrobai gali pereiti ir į lavono ekosistemą. Musės, nusileidusios ant lavono, ne tik padės kiaušinėlius, bet ir pasiims kelias ant kūno buvusias bakterijas bei paliks kelias savo. O skysčiai, ištekantys iš kūno, sudarys galimybę lavonui keistis bakterijomis su dirva.

 

Mokslininkai, imantys mėginius iš lavonų, gali nustatyti, kurios bakterijos mėginyje yra nuo odos bei iš žarnyno, o kurias atnešė musės bei maitėdos, kurios atkeliavo iš dirvos. „Kai iš kūno išteka skysčiai, žarnyno bakterijos taip pat pasklinda į išorę, todėl netoli kūno galima rasti didesnę jų proporciją“, – sakė A.Lynne’as.

 

Labai tikėtina, kad kiekvieno kūno mikrobiologinis parašas yra unikalus, tarsi piršto atspaudas. Tik kad šis atspaudas kinta bėgant laikui ir priklausomai nuo sąlygų mirties bei lavono buvimo vietoje. Todėl vienas iš būdų padėti kriminalistams – tyrinėti, kaip bakterijų kolonijos sąveikauja tarpusavyje bei su lavonais, kaip jos veikia irimo procesus.

 

Pavyzdžiui, susiejus DNR sekas, priklausančias organizmams, kurie būdingi tik tam tikriems dirvos tipams, kriminalistams galima būtų pateikti išvadą, jog nužudymo auka po mirties yra buvusi konkrečioje geografinėje vietovėje. Arba gana didelėje vietoje tokiais tyrimais galima būtų susiaurinti paieškos lauką.

 

„Teismuose buvo keletas bylų, kai teisminė entomologija iš tiesų parodė savo galimybes bei pateikė itin svarbių žinių bylai spręsti. Bakterijos gali pateikti papildomos informacijos ir tapti dar vienu įrankiu tikslinti mirties laiką. Tikiuosi, kad netrukus teismuose jau galėsime panaudoti bakterijų duomenis“, – vylėsi S.Bucheli.

 

Ką skleidžia kūnas?

Yrantis kūnas smarkiai pakeičia po juo esančio grunto sudėtį – šiuos pokyčius galima fiksuoti net kelerius metus po lavono suirimo. Išsiskyrus kūno skysčiams didelė dalis lervų migracijos persikelia į platesnę aplinką ir ilgainiui susidaro „lavono irimo sala“ – labai koncentruotas žemės plotas, smarkiai praturtintas organinėmis medžiagomis. Lavonas ne tik pats į aplinką išleidžia mitybines medžiagas, bet pritraukia kitas organines medžiagas: negyvus vabzdžius, stambesnių gyvūnų išmatas.

 

Vieno paskaičiavimo duomenimis, žmogaus kūną sudaro 50–75 proc. vandens, o kiekvienas sauso kūno kilogramas ilgainiui į dirvą išskiria 32 gramus azoto, 10 g fosforo, 4 g kalio, 1 g magnio. Iš pat pradžių dalis augmenijos, buvusios po lavonu ir prie pat jos nunyksta – galbūt dėl azoto pertekliaus, galbūt dėl kūne prisikaupusių antibiotikų, kuriuos vėliau išskiria lavonu besimaitinančios lervos.

 

Tačiau ilgainiui kūno irimas pradeda teikti naudą artimiausiai aplinkai – mikrobų biomasė yrančio lavono saloje būna didesnė nei tokiame pačiame plote už salos ribų, aplink lavoną padaugėja kirminų nematodų, padidėja augalijos įvairovė. Tolesni tyrimai, parodantys, kaip yrantis kūnas veikia aplinkos ekologiją, taip pat gali padėti surasti negiliai užkastas žmogžudysčių aukas.

 

Tiesą sakant, užkastų lavonų gali būti ieškoma netgi bepilotėmis skraidyklėmis – tokį planą vysto Teksaso valstybinio universiteto San Markose (JAV) Teisminės antropologijos centro direktorius Danielis Wescottas. „Atliekant stebėjimus artimajame infraraudonajame spektre pastebėta, kad plotai, kuriuose gausu organinių medžiagų, yra tamsesni už kitus“, – sakė jis.

 

„Ieškome skysčio, ištekančio iš yrančio kūno. Pamaniau, kad jeigu jau ūkininkai gali taip ieškoti laukų, kuriuose gausu organinių medžiagų, tai gal ir mūsų maža skraidyklė gali surasti salas, kur pūva lavonai“, – sakė mokslininkas.

 

Dirvos sudėties tyrimai, beje, taip pat gali padėti patikslinti mirties laiką. 2008 metais atliktas dirvos sudėties pokyčių aplink lavonus tyrimas parodė, kad fosfolipidų koncentracija dirvoje netoli kūno savo maksimumą pasiekia 40 dienų po mirties, o azoto ir fosforo koncentracijos būna didžiausios praėjus 72 ir 100 dienų po mirties, atitinkamai. Šiuos metodus išgryninę mokslininkai gebės tiksliai pasakyti, prieš kiek dienų mirė žmogus, kurį kriminalistai suranda kape.

 

Tiesa, šių metodų taikymą realiose situacijose apsunkina tai, kad kai kurie irimo procesai nebūtinai vyksta vienas po kito paeiliui – jie gali vykti ir kartu, be to, cheminių irimo procesų greitis iš dalies priklauso nuo aplinkos temperatūros.

 

Pabaigos pabaiga

Pasibaigus lervų migracijai prasideda paskutinis lavono irimo etapas, kuomet iš lavono lieka tik kaulai – ir galbūt šiek tiek odos. Šie paskutiniai irimo etapai – ir riba tarp jų – yra sunkiai identifikuojami, nes aiškiai stebimų pokyčių vyksta mažiau, nei ankstesniuose etapuose.

 

Be to, sauso ir karšto klimato zonose – pavyzdžiui, kaip Teksase – gryname ore paliktas lavonas labiau mumifikuosis, nei supūs iki kaulelių. Tokioje aplinkoje lavono oda greitai netenka visos drėgmės ir, pasibaigus irimo procesui, prikimba prie kaulų.

 

Cheminių procesų greitis dvigubėja temperatūrai pakilus 10 laipsnių, taigi, lavonas vėlyvąjį irimo etapą gali pasiekti per 16 dienų, jeigu vidutinė aplinkos temperatūra yra 25 ºC, arba po 80 dienų, kai vidutinė paros temperatūra yra 5 ºC.

 

Tą žinojo jau senovės egiptiečiai. Ikidinastiniame periode jie savo mirusiuosius suvyniodavo į lino audeklą ir užkasdavo smėlyje. Kaitra slopindavo mikrobų aktyvumą, užkasto kūno nepasiekdavo vabzdžiai, tad jie itin ilgai ir gerai išsilaikydavo. Vėliau egiptiečiai pradėjo statyti vis įmantresnius kapus, kad jų pomirtinis gyvenimas būtų kuo patogesnis, tačiau efektas buvo priešingas, nei tikėtasi: kūnai labiau puvo nei mumifikavosi, todėl situaciją teko taisyti sugalvojus balzamavimo procesą.

 


Egiptietiški balzamavimo metodai

Iki šių dienų ritualinių paslaugų teikėjai studijuoja egiptietiškų balzamavimo metodų paslaptis. Iš pradžių balzamuotojas apiplaudavo kūną palmių vynu ir Nilo vandeniu, po to per nedidelį įpjovimą iš kairės pusės pašalindavo visus vidaus organus ir vietoj jų krūtinės ląstą bei pilvą prikimšdavo natrono – natūralaus druskų mišinio, kurio gausu Nilo slėnyje. Be to, ilgu kabliu per šnerves buvo gabaliukais ištraukiamos smegenys, o visas kūnas apiberiamas natronu ir paliekamas džiūti 40 dienų.

 

Iš pradžių išdžiovinti vidaus organai būdavo sudedami į ritualinius indus, kurie būdavo užkasami kartu su kūnu, tačiau vėliau vėliau jie būdavo suvyniojami į lininį audinį ir sukišami atgal į kūną. Galų gale laidojimui paruoštas kūnas buvo apvyniojamas keliais sluoksniais audeklo.

 

Tačiau ilgainiui suyra net ir balzamuoti kūnai – kaip greitai tai nutinka priklauso nuo naudoto balzamavimo proceso ir aplinkos, kurioje yra kūnas, sąlygų. Mat mūsų kūnai, kad ir kokių dvasinių savybių jiems bepriskirtume, iš tiesų tėra tam tikra energijos forma, įkalinta medžiagoje ir laukianti, kol vėl galės pasklisti po plačią aplinką. Gyvenimo metu mūsų kūnai sunaudoja daugybę energijos, kad palaikytų tvarkingą organizmo atomų konfigūraciją.

 

Tačiau, nepaisant milžiniškos technologinės žmonių civilizacijos pažangos, termodinamikos dėsnių mes dar negalime įveikti. Šie dėsniai byloja, kad energija negali būti nei sukurta, nei sunaikinta – tik viena energijos forma gali virsti kita, o laisvosios energijos kiekis (entropija ir chaosas) negrįžtamai didėja. Kitaip tariant, kūnai yra, pūva ir dūla bei savo energiją atiduoda aplinkai. Irimas yra paskutinis priminimas mums, kad visatoje viskas paklūsta neįveikiamiems termodinamikos dėsniams, kurie mus suskaido ir grąžina kūno pusiausvyrą su aplinka.

 


2500
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
paprika [aitrioji]

tokie tyrimai labai reikalingi kriminalistams, bet kas toki darba gali dirbti? kaip save reik “uzkonservuot“, kad galetum kasdien po kelis kartus imti is kuno meginius, apziurinet ir , kas siaubingiausia, visa tai uzuost… kiek uz toki darba algos moka, o gal is idejos dirba.. o ne, proto man nepakanka visa tai suprasti…

trollolol

Kaip tik katletosavus su kecupu ir bulviu kose valgau. Smagiai skaitosi mhhh