Altruistiška medicina – pagal Dalai Lama

Tibete sakoma, kad daugelį ligų gali išgydyti vien meilė bei gailestis. Šios savybės yra didžiausias žmogiškosios laimės šaltinis, o jų poreikis priklauso nuo to, ką mes laikome vertybėmis. Deja, per ilgai, per daug socialinės sąveikos sričių meilė ir gailestis buvo praleisti. Paprastai jie apsiriboja šeimoje ir namuose, jų praktika viešajame gyvenime yra netinkama ir netgi naiva. Tai tragiška. Mano nuomone, gailestingumo praktika nėra tik nerealus idealizmo simbolis, bet pats veiksmingiausias būdas siekti kitų ir mūsų pačių geriausių interesų. Kuo daugiau mes, kaip tauta, grupė ar kaip individai, priklausomi nuo kitų, tuo labiau mes siekiame gerovės sau bei jiems.

 

Ar gali užuojauta išgydyti?

 

Altruizmo praktikavimas yra tikrasis kompromiso ir bendradarbiavimo šaltinis; vien tik pripažinti poreikį harmonijai nepakanka. Gailestingumas, yra kaip perpildytas rezervuaras, nuolatinis energijos šaltinis. Tai yra kaip sėkla; kai auginama, atsiranda daugybė kitų gerų savybių, tokių kaip atleidimas, tolerancija, vidinė jėga ir pasitikėjimas, kad įveiktų baimę ir nesaugumą. Gailestingas protas yra kaip eliksyras; jis sugeba paversti blogas situacijas naudingomis. Todėl mes neturėtume apriboti mūsų meilės ir gailesčio išraiškos savo šeimai ir draugams. Gailestingumas nėra tik dvasininkų, sveikatos priežiūros specialistų ir socialinių darbuotojų atsakomybė. Tai reikalinga veikla visose žmonių bendruomenės dalyse.

 

Daugelį ligų gali išgydyti meilė bei užuojauta

 

Nesvarbu, ar konfliktas yra politikos, verslo ar religijos srityje, dažnai būtent gailestingumas yra vienintelis būdas išspręsti bėdą. Kartais pačios sąvokos, kurias naudojame pykdami, yra didžioji problemos priežastis. Tuo metu, kai problemos sprendimas atrodo neįmanomas, abi pusės turėtų prisiminti pagrindinę žmogaus prigimtį, kuri juos sujungia. Tai padėtų įveikti aklavietę ir ilgainiui palengvintų kiekvieno asmens siekį. Nors nė viena iš šių pusių negali būti visiškai patenkinta, jei abu siekia kompromiso, bent jau bus išvengta tolesnio konflikto pavojaus. Visi žinome, kad ši kompromiso forma yra efektyviausias būdas spręsti problemas, kodėl nenaudojame to dažniau

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Kai manau, kad trūksta bendradarbiavimo žmonių visuomenėje, galiu tik padaryti išvadą, kad tai kyla dėl mūsų tarpusavio priklausomybės pobūdžio nežinojimo. Dažnai mane perkelia įkvėpia mažų vabzdžių pavyzdys, pvz., Bitės. Gamtos įstatymai diktuoja, kad bitės dirba kartu, kad išgyventų. Dėl to jie turi instinktyvios socialinės atsakomybės jausmą. Jos neturi konstitucijos, įstatymų, policijos, religijos ar moralinio mokymo, tačiau dėl išlikimo, santarvės jos sąžiningai dirba. Kartais bitės gali ir kovoti, bet apskritai visa kolonija išgyvena bendradarbiavimu. Kita vertus, žmonės turi konstitucijas, dideles teisines sistemas ir policijos pajėgas; turime religiją, neįtikėtiną intelektą ir širdį, turinčią daug meilės galimybių. Tačiau nepaisant daugybės neįprastų savybių, praktiškai mes atsiliekame nuo tų mažų vabzdžių; retkarčiais manau, kad mes esame prastesni nei bitės.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Pavyzdžiui, milijonai žmonių gyvena kartu dideliuose miestuose visame pasaulyje, tačiau, nepaisant šio artumo, daugelis yra vieniši. Kai kurie neranda net vienintelio žmogaus, su kuriuo gali dalintis savo giliausiais jausmais, ir gyventi nuolatinėje bendradarbiavimo būsenoje. Tai labai liūdna. Mes nesame vieniši gyvūnai, kurie susieti tik poravimuisi. Jei mes būtume, kodėl mes statome tokius didelius miestus ir miestelius? Ar kalta mūsų socialinė struktūra? Ar tai mūsų pačių išoriniai įrenginiai – mūsų mašinos, mokslas ir technologijos? Aš taip nemanau.

 

Manau, kad, nepaisant sparčios šio amžiaus civilizacijos pažangos, akivaizdžiausia mūsų dabartinės dilemos priežastis yra nepagrįstas dėmesys vien materialiniam vystymuisi. Mes esame tokie entuziastingi, kad, net nežinodami, mes neatsižvelgėme į pagrindinius žmogaus meilės, gerumo, bendradarbiavimo ir rūpestingumo poreikius. Jei mes nepažįstame ar nerandame kitos priežasties, dėl kurios jausmas nesusijęs su konkrečiu asmeniu ar grupe, mes tiesiog ignoruojame juos. Bet žmonijos visuomenės vystymasis visiškai grindžiamas žmonėmis, padedančiais vieni kitiems. Koks būtų tikslas siekti materialinių vertybių jei neliktų žmonijos?

 

Man akivaizdu: tikras atsakomybės jausmas gali atsirasti tik tuo atveju, jei mes išsiugdysime užuojautą. Tik spontaniškas empatijos jausmas kitiems gali mus motyvuoti padėti.

 


Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.


2500

Taip pat skaitykite