Kas dėjosi vikingų laikais ir kokie iš tikro buvo vikingai? 5 mitai, kuriais visi tiki, bet to niekada nebuvo tikrovėje


Vikingai buvo jūros keliautojai, kurių aukso amžiumi laikomas vėlyvasis VIII – ankstyvasis XI amžiai. Labiausiai jie pagarsėjo kaip kariai bei piratai, prekeiviai ir tyrinėtojai. Jie bent pusę tūkstantmečio anksčiau už Kolumbą atrado Ameriką, o rytuose pasiekė tolimus dabartinės Rusijos kampelius.

Ir nors dažniausiai šiuos žmones dauguma įsivaizduoja kaip laukinius, plėšusius tariamai labiau civilizuotas tautas, grobdami žmones ir turtus, iš tiesų jų motyvai ir pati kultūra buvo gerokai turtingesnė. Kartu su savo karine veikla vikingai nešė ir didelius pokyčius – pradedant karyba ir baigiant ekonomika.

Vikingų era
Ekspertai iki šiol tiksliai nesutaria, iš kur atsirado žodis „vikingas“. Vieni mano, kad terminas kildinamas iš senovės skandinavų kalbos žodžio „vik“, reiškiančio įlanką, tad pagal šią versiją „vikingas“ tiesiog reikštų „įlankos gyventoją“, ar žmogų, įlankoje laikantį savo laivą. Kiti mano, kad terminas kilęs iš „vikingr“, kas reiškia „piratą“ ar „plėšiką“. Egzistuoja skandinaviška frazė, kuri lietuviškai skambėtų daugmaž „eiti vikingan“ (panašiai kaip „eiti žvejybon“), kas tiesiogiai reiškia vykti į ekspediciją siekiant turtų ir garbės. Paprastai tai buvo daroma vasarą.

Ir nors dauguma mano, kad galiausiai visos tokios ekspedicijos neišvengiamai baigdavosi pakrančių miestų ir vienuolynų plėšimais, iš tiesų daugelio ekspedicijų tikslas būdavo prekyba arba parsisamdymas samdiniais užsienyje.

Pasak knygos „Viking Empires“ (Cambridge University Press, 2005) autorių Angelo Forte, Richardo D. Oramo ir Frederiko Pederse’o, vikingų amžius skaičiuojamas nuo 800 mūsų eros metų – t. y. poros metų nuo pirmojo istorijoje dokumentuoto antpuolio – iki penktojo XI amžiaus dešimtmečio, t. y. kelerių metų prieš vadinamąjį Normanų užkariavimą, kurį patyrė Anglija 1066-aisiais. Per šį laikotarpį Skandinavijos žmonės pasklido po visus šiaurės Europos kampelius, o jų plėšikavimą patyrė daugelio pakrančių valstybių. Teritoriškai tolimiausi įrašai apie vikingus siekia Bagdadą – rašoma, kad ten jie prekiavo kailiais, vėplių iltimis ir ruonių taukais.

Pačia vikingų eros pradžia laikomas Lindsfarmo vienuolių užpuolimas – vikingų ataka mažytėje šiaurės rytų Anglijos salelėje. Metai, kada tai nutiko – 793-ieji – laikomi vikingų migracijos pradžia.

Lindsfarmo vienuolynas buvo gerai žinomas moksline prasme – kontinente jis garsėjo savo biblioteka. Bet užpuolimo metu vienuoliai buvo nužudyti ir sumesti į jūrą ar išsigabenti kaip vergai (kartu su rastais bažnytiniais turtais), o biblioteka – sunaikinta. Vienintelis šis įvykis lėmė, kaip vikingai bus įsivaizduojami per visą vikingų erą: kaip laukiniai kariai, be jokios pagarbos religijai ar mokslui.

Žinoma, po šio antpuolio pakrantės kaimeliai, vienuolynai ar net miestai patyrė ir daugiau apgulčių, kurias vykdė jūra atklydę įsiveržėliai iš užsienio. Dažni antpuoliai iš jūros lėmė net fortifikacijų vystymąsi, sienomis įtvirtintus uostus ir į jūrą nukreiptas akmenines sienas – kas galiausiai visai neblogai pasiteisino.

Tačiau dėl visų šių puolimų priežasčių akademikai iki šiol ginčijasi – ir versijos apima tiek krikščionių persekiojimą ar prievartinį pagonių krikštijimą Skandinavijoje, tiek itin kritusius Skandinavijos žemės ūkio rezultatus. Bet kad ir kokios atšiaurios sąlygos buvo namuose, dauguma vikingų sezono pabaigoje grįždavo, ir žiemą ištverdavo su parsigabentais vergais, turtais ir kitu gėriu.

Vikingų laivai
Visa vikingų kultūra sukosi apie laivus. Šios išskirtinės transporto priemonės – dažniausiai langskipai, t.y. „ilgieji laivai“ – formavo jūromis keliaujančių šiauriečių gyvenimus, o taip pat ir Europos istoriją.

Tobulinti daugiau nei dešimtį amžių, šiauriečių laivų statymo įgūdžiai lėmė laivų įvairovę – nuo mažų žvejybinių valtelių ir storapilvių transportinių knarrų iki žaibiškai greitų drakarų, naudotų puolimuose. Bet nepriklausomai nuo dydžio, dauguma laivų buvo statomi siauri ir mažos grimzlės, todėl tiko kelionėms tiek jūra, tiek upėmis.

Aukščiausią laivybos technologijų kraštą vikingai pasiekė jau VII a., kai išrado kilį. Jis lėmė laivo greitį ir stabilumą, o taip pat pašalino nepageidaujamą judėjimą šonu. Kilis kartu su aukštu stiebu ir burėmis suteikė ilgų kelionių per Šiaurės Atlantą galimybę. Šiais laikais į tuos laivus žiūrima kaip į tuometinio dizaino ir technologijų stebuklą.

Laivo statybų proceso pradžioje vikingai sukaldavo pleištus į šviežiai nukirstą medį, kad šis suskiltų išilgai. Vienam laivui tekdavo nukirsti apie 20 ąžuolų. Mediena buvo formuojama ir rūšiuojama taip, kad laivo konstrukcijoje lentos viena ant kitos gultų idealiai ir persidengtų tarsi vėduoklė – dabar tai vadinama klinkerine konstrukcija. Iš pradžių buvo formuojama laivo išorė, o tik tada dedamas vidinis rėmas. Laivo sandarinimui buvo naudojami degute išmirkytas gyvūnų kailis, vilna ar samanos, visa konstrukcija buvo stabilizuojama geležinėmis kniedėmis. Rezultatas – neįtikėtinai greitas ir lankstus laivas, kurio niekas negalėdavo pavyti.

Laivo „varikliu“ buvo irklai ir burė, pagaminta greičiausiai iš vilnos. Vairuojama buvo vairalente (vairavimo irklu), įtaisyta dešiniajame porte laivagalyje.

Grobikiškosios ekspedicijos didžiausią pagreitį įgavo IX a., kai Skandinavijos regione išplito pasakojai apie nesunkiai prieinamus Europos turtus. Šiauriečių kaimeliai ir bendruomenės kooperuodavosi ir kartu statydavosi laivus, tikėdamiesi pagerinti savo gyvenimą plėšimais. 842-aisiais vikingai be gailesčio užpuolė Nanto miestą Prancūzijos pakrantėje, o kadangi galėjo manevruoti ir upėmis, jie prasiveržė net ir iki Paryžiaus, Limožo, Orleano, Tūro ir Nimo.

Vikingai nemažai dėmesio kreipė ne tik į meistrystę, bet ir į meniškumą. Langskipų priekiai įprastai būdavo puošiami drožinėtomis drakonų galvomis – buvo tikima, kad jos atbaido piktas dvasias. Ilgainiui drakono galva ir kvadratinė raudonai dryžuota burė tapo „firminiu“ vikingų ženklu, europiečiams kėlusiu siaubą ištisus tris šimtmečius.

Ekspedicijos į Naująjį Pasaulį
X amžiuje vikingai vakarinėje Grenlandijos pakrantėje kūrė kolonijas. Vikingų sagos (eiliuotos poemos) pasakoja apie keliones, kurios iš šių kolonijų būdavo vykdomos į Naująjį pasaulį. Sagose minimos tokios vietovės, kaip Hellulandas (greičiausiai Bafino Žemė), Marklandas (greičiausiai Labradoras) ir Vinlandas (mistiškesnė vieta, bet kai kurie archeologai teigia, kad tai galėtų būti Niufaundlendas).

Šiuo metu vienintelė moksliškai patvirtinta vikingų gyvenvietė Naujajame pasaulyje yra Medūzų Įlankoje (angl.-pranc. L’Anse aux Meadows) šiauriniame Niufaundlende – vietovė buvo kasinėjama šeštajame dešimtmetyje. Tačiau egzistuoja ir dar trys archeologų atkastos tikėtinos vikingų stovyklavietės Kanadoje. Dvi iš jų yra Niufaundlendo provincijoje, o viena – Bafino Žemėje arktinėje Kanados dalyje.

Vienoje iš tikėtinų stovyklų pietiniame Niufaundlende – Rosee iškyšulyje – archeologai aptiko greičiausiai židinį, skirtą pelkių rūdos apdirbimui. Šalia dar buvo rasti ir statinio iš durpių likučiai. Kitoje – Sop’s arm – aptiktos kelios vilkduobės, kurios greičiausiai buvo naudojamos tokių stambių gyvūnų kaip karibu elniai gaudymui. Šios vilkduobės įrengtos tiesia linija ir archeologai mano, kad vikingai varydavo gyvūnų kaimenę link duobių, į kurias dalis gyvūnų įkrisdavo ir būdavo užmušami. Trečioje vietovėje – Nanook – Bafino žemėje mokslininkai aptiko artefaktus, kurie greičiausiai buvo naudojami metalo gamybai ir greičiausiai vikingų statinio liekanas.

Mitai apie vikingus
Didelę šiuolaikinio vikingų įvaizdžio dalį lėmė katalikiškoji propaganda. Natūralu, kad keliskart išplėšus keletą krikščioniškų objektų, o Bažnyčiai praradus nesuskaičiuojamus reliktus ir kitus turtus, krikščioniškosios religijos pasekėjai ir vadovai matė ir skelbė vikingus kaip nužmogintus ir žiaurius barbarus. Toks įvaizdis išsilaikė ilgus šimtmečius – iki pat karalienės Viktorijos valdymo (XIX a.) laikų. Tačiau XIX ir XX įvykęs pokytis irgi buvo hiperbolizuotas – dabar vikingai jau imti laikyti kilniais laukiniais su raguotais šalmais – išdidžia kultūra, bebaime mūšiuose.

Tad su visa pagarba populiariajai kultūrai, štai penki dalykai, kurie, kaip moksliškai įrodyta, realybėje neegzistavo.

1. Vikingai dėvėjo raguotus šalmus

Tiesą sakant, vikingai į mūšį eidavo arba vienplaukiai, arba dėvėdavo paprastus odinius šalmus su apsauga nosiai ar viršutinei veido daliai. Iš tiesų ragai ant vikingų šalmų atsirado tik XIX a., kai operos kostiumininkas Carlas Emilis Doepleris gavo užduotį kažkaip vizualiai išskirti skandinaviškus personažus statomoje Wagnerio operoje „Nibelungų žiedas“. Be abejo, tokie kostiumai atrodė didingai ir atitiko romantizmo dvasią, tačiau neturėjo jokio istorinio pagrindo.

2. Vikingai buvo purvini barbarai

Archeologai rado krūvas šukų, šaukštelių ir kitų kūno priežiūros įrankių. Kai kurie mokslininkai teigia, kad vikingai tais laikais buvo viena švariausių Europos tautų – išlikę pasakojimai atskleidžia, kad, pavyzdžiui, frankai vikingus laikė nenormaliais, nes į pirtį šie eidavo kiekvieną šeštadienį. Maža to, vikingų vyrai buvo kuo tikriausi dabitos – itin mėgdavo pasipuošti, turėdavo ne po vienerias šukas (skirtingas plaukams ir barzdoms) ir net tuometinėje Europos aukštuomenėje garsėjo kaip karšti, bet pakankamai rafinuoti mergišiai.

3. Vikingai vien plėšė ir kariavo

Nors užpuolimai pasirodė ir besantis pats efektyviausias praturtėjimo būdas, dauguma vikingų namuose turėjo savo ūkius, kuriuos jiems išvykus prižiūrėdavo žmonos. Kai vyrai sugrįždavo į šeimas, ten gyvendavo įprastą ūkininko gyvenimą.

4. Vikingai buvo viena bendra jėga

Dėl sudėtingų geografinių aplinkybių, norėdami išlaikyti ūkius, Skandinavijos žmonės gyveno smarkiai išsibarstę. Be to, besiskverbianti krikščionybė dar papildomai skaldė žmones, kurių vieni tebegarbino tradicinius Šiaurės dievus, o kiti perėjo prie naujo dievo.

5. Jie buvo dideli ir raumeningi

Dėl trumpų vasarų javų auginimas buvo problematiškas, ir gyvenimas Skandinavijoje nebuvo sotus. To pasekmė – dauguma žmonių buvo gerokai smulkesni, nei vėliau įsivaizduota. Be to, veikė ir psichologinis momentas – juk daug lengviau įtikėti, kad tave nugalėjo raumeningas milžinas, o ne toks pats ūkininkas, kaip ir tu.

Kadangi gyvenimo sąlygos Skandinavijoje buvo atšiaurios, dauguma vikingų kentėjo nuo resursų stygiaus – žmonės, ieškodami derlingesnių žemių, kūrėsi toliau vieni nuo kitų, todėl nebuvo ir kažkokios rimtos vienijančios valdžios. Vikingų eroje skandinavai lėmė didelį postūmį išoriniam pasauliui – ir nors dalis pasirinko greito ir žiauraus praturtėjimo kelią, daugelis su aplinkinėmis tautomis nusprendė laikytis ir taikių ekonomika pagrįstų santykių.

Vikingų era taip pat nesibaigė kažkokiu drastišku įvykiu – skandinavai ilgainiui buvo įtraukti ir integruoti į bendrus Europos reikalus brandžiaisiais viduramžiais.

Parengta pagal „Live Science“ ir Philippa Wingate/ Dr.Anne Millard – „Viking World“.

Šaltinis: Technologijos.lt ir Lrytas.lt

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!


2500