Daugelis atėjo su romantišką vizija, bet žiauriausias karas Suomijoje viską sustatė į vietas: „Po atakų juodavo kalnai žuvusiųjų, karo technikos, kritusių arklių – tai buvo panašu į pragarą žemėje.“


„Švedų dalinio kariai mūšiuose parodė tokį didvyriškumą, kokio buvo galima tikėtis tik iš suomių, ginančių savo tėvynę“ – knygoje „Stebuklas prie Talio ir Ihantalos: lemtingas Suomijos mūšis“ rašo Mika Kulju.

Joje pasakojama apie kruvinas 1944 m. birželio pabaigos–liepos pradžios kovas Karelijos sąsmaukoje, į šiaurės rytus nuo Vypurio (dab. Vyborgas). Ten buvo sprendžiamas Suomijos likimas.

Pateikiame ištrauką.

* * *

Per mišką traukė apie šimtas kareivių, nuovargio temdomais veidais ir akimis. Tai buvo saujelė švedų 13-ojo pėstininkų pulko 2-ojo bataliono karių, likusių gyvų po kovų šiaurinėje Talinmiuliu dalyje.

Nešvarūs kai kurių kareivių drabužiai buvo sudriskę, bet visi nešėsi po kokį nors ginklą. Nereikalingus daiktus nusikamavę vyrai pakeliui išmėtė, bet asmeninius ginklus saugojo iki pabaigos. Vienas iš jų pasvarstė, kad patikimiausi draugai – automatas ir peilis, nes niekada nepalieka bėdoje.

Kai kurie vyrai nešė neštuvus, ant jų gulėjo sunkiai sužeistieji, krauju persisunkusiais tvarsčiais. Jie neaikčiojo, nors neštuvai stukčiojo į žemę ir į medžius. Miške dar tykojo pavojus, todėl vyrai saugojosi išsiduoti.

Atrodė, kad jų jėgos jau visai išsekusios. Vyrai grįžo iš kruvino žygio, per kurį mėgino suvaryti dvi Raudonosios armijos divizijas motti apsuptin į šiaurę nuo Leitimojervio, kur kapitono Larso Laxéno batalionas palei miško kelią nuo Talio į Ihantalą kovėsi su tankų pastiprintais priešo daliniais. Laxéno batalionas atsitraukė, kovos lauke palikęs devynis sunaikintus priešo tankus.

(…)

Kitą istoriją galima papasakoti apie batalionui priklausiusią švedų kuopą. Savanorių kuopai vadovavo leitenantas Axelis Hårdas af Segerstadas, kuris, kaip visi jo tėvynainiai, beveik nesuprato ir nekalbėjo suomiškai. Švedai buvo iškalę sakinius: „Aš nemoku suomiškai. Aš esu švedas savanoris.“

Dėl kalbos barjero kartais nutikdavo ir juokų. Talinmiuliu mūšių metu vienas suomių karys paklausė, ar švedai turi panceršrekų (vok. tankų siaubas). Hårdas atsakė, kad jo vyrų nekamuoja siaubas ir apskritai jie nieko nebijo. Tik vertėjui patikslinus klausimą, Hårdas atsakė, kad jie neturi naujausio vokiško prieštankinio ginklo.

Hårdo pavaduotojas ir pulko jėgerių būrio vadas buvo leitenantas Orvaras Nilssonas. Abu leitenantai jau buvo perėję Žiemos karą, tad Suomijos bėda juodviem buvo suprantama. Beveik po šešiasdešimties metų Nilssonas atsiminimus sudėjo į knygą „När Finlands sak blev min“.

Knygoje aprašė, kaip gyveno švedų jaunuoliai, tarnavę Suomijos kariuomenėje. Šiaip jau švedų savanorių būrį sudarė saviti jaunuoliai, kai kurie iš jų – nepalaužiami idealistai.

Vienas toks buvo sanitaras kapralas Frankas Ramströmas, kuris dėl religinių įsitikinimų nesinešiojo ginklo. Bet vis tiek ėjo į priešakines linijas tiek per Netelės (Näätälä), tiek per Talinmiuliu kautynes. Kai kurie švedai atrodė kaip paaugliai, išėję ieškoti nepaprastų nuotykių. Pavyzdžiui, toks grafas Knutas Posse’ė, kuriam buvo vos aštuoniolika.

* * *

Švedakalbių batalionas į pirmą nuožmų mūšį pakliuvo birželio 20 d. Netelėje, į rytus nuo Vypurio. Kaplainmekio (Kaplainmäki) ir Vierumekio (Vierumäki) vietovėse vyras prieš vyrą kovėsi tris su puse paros. Vietos ten uolėtos ir akmeningos, tad apkasų išsikasti ne visur galėjo.

Batalionas patyrė didelių nuostolių, žuvo beveik pusė jo karių. Anot amžininkų, daugiau kaip keturiasdešimt, o likę gyvi buvo visiškai išsekę. Pasak Orvaro Nilssono, iš švedų kuopos gyvų liko 24, žuvo 27. Jų batalionas buvo pakeistas kitu, o švedai nuvežti į Ihantalą pailsėti – ir pailsėjo palapinėje vieną, nors ir ne visą naktį. Vyrams pamiegojus kelias valandas, prasidėjo kitas, dar nuožmesnis kautynių etapas.

Birželio 25 d. juos pabudino griausmingas dundesys Talio pusėje, liudijantis, kad rusai jau prasiveržė. Laxéno batalionas leidosi Talinmiuliu link, reikėjo susigrąžinti gynybos liniją. Po Netelės kautynių vyrai dar buvo taip išglebę, kad nepajėgė net nepasitenkinimo išreikšti. Laxéno batalionas Talinmiuliu kelio ruože kovėsi daugiau kaip tris paras.

Švedai savanoriai niekur nebuvo patyrę baisesnių dalykų nei per kautynes šiaurinėje Talinmiuliu pusėje. Galimas daiktas, kai kurie iš jų vyko į Suomiją, susikūrę romantiškus karo ir didvyriškumo vaizdinius, tik jie išsisklaidė vėliau per pragariškas Raudonosios armijos atakas ir jų pačių kontratakas.

Apšaudyti artilerijos, rusų pėstininkai pasileisdavo į miškus ir bėgdavo tiesiai į tratančius kulkosvaidžius, nesibaimindami mirties. Rusų buvo tiek daug, kad gynėjams akyse ribuliavo. Po atakų juodavo kalnai žuvusiųjų, karo technikos, numuštų arklių – tai buvo panašu į pragarą žemėje.

Per tris dienas švedams teko išgyventi visą karo jausmų skalę. Apėmus sėkmingos atakos ekstazei, adrenalinas kurstė užimti dar vieną kalvą ir persekioti priešą iki pat Sovietų Sąjungos. Po nepavykusios atakos apimdavo bejėgiškumas ir pėstininkams nesinorėjo judėti atsivėrusia laukyme pirmyn, ką jau kalbėti apie atsitraukimą.

Jiems teko išgyventi atpildo džiaugsmą, kai vokiečių „štukos“ taikliai atakavo rusų tankus. Švedai kartu su suomiais šaukė džiūgaudami, kai iš neapkenčiamų rusų smogiamųjų lėktuvų erdvę pagaliau perėmė vokiečiai. Visa smelkė nuovargis, dar labiau alinantis nuo nemigos, tarpais,iškilus pavojui, jis išsisklaidydavo kaip pelenai vėjyje, o ramią valandą dar labiau gniuždė.

Švedai matė ir daug pavienių žygdarbių. Eilinis Vilho’as Hämäläinenas iš 6-osios kuopos birželio 25-osios vakare prieštankiniu pabūklu pramušė didžiulį rusų ISU-152 savaeigį. Hämäläinenas buvo geležinių nervų: sykį sustabdė savaeigį pabūklą trečiuoju – paskutiniu – sviediniu. Du kartus jis nepataikė, tada kuopos vadas Lindbladas pribėgęs jį pamokė.

Lindbladas patarė Hämäläinenui prisileisti plieninę pabaisą taip arti, kad tikrai žinotų pataikysiąs. Paleidus sviedinį savaeigyje sprogo amunicija, o pusantro metro ilgio ir beveik metro pločio šarvaplokštė nulėkė už šimto metrų. Pasakojama, kad šarvaplokštė nukritusi tiesiai ant tuščio apkasėlio, o išradingi kareiviai ant jos paskui išsidžiovinę šlapius drabužius.

Švedai taip pat pamatė, kad nėra kada mokytis šaudyti naujaisiais vokiškais prieštankiniais ginklais. Kareiviai mokėsi mūšio lauke, gavę ginklus į rankas.

Pavyzdžiui, birželio 26 d. seržantas Veikko’as Tiippana nedideliu atstumu paleido prieštankinį granatsvaidį tiesiai į „Klimo Vorošilovo“ bokštelį, bet už tai sumokėjo gyvybe. Seržantas įsirėmė ginklą į krūtinę ir iš vamzdžio išsiveržė liepsna. Karys žuvo, nes nemokėjo naudotis ginklu.

Paskutinis Laxéno bataliono mūšis prie Talinmiuliu buvo nuožmus. Birželio 27 d. suomiai mėgino surengti didelę motti apsuptį į šiaurę nuo Leitimojervio, kur dvi rusų divizijos buvo suvarytos į „maišą“. 2-asis pasienio jėgerių batalionas mėgino ataka „užrišti maišą“ iš Nurmilampio pusės, Laxéno batalionui ir 14-ajam atskirajam batalionui puolant Talinmiuliu link.

Nuo Murokalijo mėgino supti sustiprinta jėgerių brigada. Buvo numatyta užrišus „maišą“ sunaikinti apsuptus rusus pabūklais ir bombonešiais. Rusai laukė puolimo, nes jų tankus saugojo vielų užtvaros. Savaeigių pabūklų sustiprinta ataka nepavyko, pasipriešinimas buvo neįveikiamas.

Suomiams nesunaikinus rusų motti apsuptyje, šie vėl mėgino prasilaužti, tad Laxéno batalionas galėjo pakliūti į apsiaustį. Paskiausiai pozicijas paliko sargybą ėjęs seržantas Larsas-Josefas Lindelöwas, kuris dviračiu vežė sužeistą suomį. Kelio ruože batalionui veržiantis Ihantalos link, giltinė pašėlo pjauti derlių.

Švedų dalinio kariai mūšiuose parodė tokį didvyriškumą, kokio buvo galima tikėtis tik iš suomių, ginančių savo tėvynę. Pavyzdžiui, jaunesnysis leitenantas Larsas-Erikas Thorbjörssonas žuvo skindamas savo kariams kelią iš rusų apsiausties. Per ankstesnius mūšius Vierumekyje jį buvo apėmusi panika, bet per paskutinį žygį vienas iš pirmųjų puolė kalvos link.

Jaunesniajam seržantui Hansui Ryde’ei per tą pačią ataką automatas suvarpė krūtinę. Eiliniam Erlingui Gustavssonui kulka pervėrė plaučius ir jis melste meldė ginklo brolių jo nepalikti. Netelės mūšiuose švedai buvo matę, kaip rusai žudo sužeistuosius. Jie suprato, kad savanoris gali tik kovoti arba žūti.

Greitai paaiškėjo, kad palei kelią Ihantalos link judėti neverta, nes nežinia, kiek rusų teks sutikti. Galiausiai Laxéno batalionui beliko per mišką traukti į rytus, klampoti per pelkę, o paskui sukti į šiaurę. Kelias buvo itin sunkus, nes devynias paras vyrai miegojo tik protarpiais.

Švedų kareivis Filipas Olssonas kautynių lauką paliko su pora užrašų knygelių, kuriose aprašinėjo praėjusių dienų įvykius. Tuos dienoraščius jis labai brangino. Kareivis manė, kad vieną dieną jie papasakos apie švedų savanorių likimą ir apie žuvusius ginklo brolius, gyvenimo kelią užbaigusius toli nuo namų, Karelijos sąsmaukoje.

Kareivis įsikišo dienoraščius į kišenę ir priėjo prie vienų neštuvų. Ant jų gulėjo sunkiai sužeistas švedas. Olssonas pasisiūlė pakeisti vieną nešiką. Tada kolona tęsė varganą kelionę pelnytos poilsio vietos link.

Vienas dalykas iš to vargano žygio visam gyvenimui įsirėžė Olssonui į atmintį. Karių gretoms sparčiai retėjant, jam teko perimti ir sanitaro pareigas. Kai Olssonas sustojo pagelbėti vienam sunkiai sužeistam eiliniam, prie jo priėjęs suomių kareivis paprašė sutvarstyti skeveldros perplėštą šlaunį. Olssonas tvarstė išsižiojusią žaizdą, bet kraujas be paliovos sruvo į batą.

Olssonas negalėjo atsistebėti suomių kariu, kuris nėmaž nesiskųsdamas žygiavo kartu su visais, nors skeveldra buvo išplėšusi gabalą raumens. Švedas paklausė suomio vardo, ir tas, toliau žingsniuodamas, atsakė esąs Hansas Askolinas. Olssoną apėmė pasididžiavimas, kad tapo tokių didvyrių ginklo broliu.

* * *

Po kelių dienų poilsio švedai sulaukė liūdnų žinių iš tėvynės. Jiems pranešė, kad kuopa nebus papildyta, nes vyriausybė ir parlamentas uždraudė verbuoti vyrus į Suomijos kariuomenę. Iš pradžių savanoriai tuo nepatikėjo, bet galop nurijo karčią tiesos piliulę. Vyrams atrodė, kad tai negeras žingsnis, kad oficialioji Švedija išdavė šiaurės bendruomenę.

Sužinojus apie Ryti’io–Ribbentropo susitarimą, švedų spaudą ir politinę vadovybę ištiko isterija, nes jie nesuvokė Suomijos padėties. Švedų spauda rašė, kad Suomija sudarė sąjungą su Vokietija, o tam neutralus vakarinis kaimynas nusiteikė nepritarti.

Švedai manė, kad Suomija turėjo skubiai, net žiauriausiomis sąlygomis, sudaryti su sovietais taiką. Spaudos antraštės skelbė, kad Ryti’io chunta užgrobė valdžią. Kai kurie Švedijos parlamento nariai net pareikalavo nutraukti santykius su Suomija, o premjeras Peras Albinas Hanssonas pareiškė, kad suomiai nepateisino jo pasitikėjimo.

Ta situacija pasinaudojo suomių taikingoji opozicija ir pradėjo regzti savotiškos pabėgėlių vyriausybės Stokholme planą. Vis dėlto 1944 m. vasarą Suomijai labiau reikėjo vokiškų ginklų nei švedų simpatijų.

Švedų savanoriai nepaprastai didžiavosi, kad buvo prijungti prie pulko jėgerių būrio. Paskutinis mūšis, kuriame jie dalyvavo, įvyko naktį į rugpjūčio 1-ąją ir per ataką trys švedai žuvo, o šeši buvo sužeisti. Jų tarnybos laikas baigėsi rugsėjo 26 d.

Po karo ūkininkas Olssonas išėjo mokslus ir tapo liaudies mokyklos mokytoju. Nuo 1961 m. jis žinomas kaip kūrėjas, rašantis daugiausia apie gimtąjį kraštą. Išleisdamas pirmąją knygą jis pasivadino Rytteråso pavarde.

1984 m. Filipas Rytteråsas, remdamasis dienoraščiais ir laiškais iš fronto, parašė knygą „Frivillig soldat“. Knygoje jis pasakoja ir apie tai, kokie jausmai kamavo švedus kovojant, jų pačių ir suomių supratimu, už visos Šiaurės laisvę. Knygoje F. Rytteråsas atskleidžia kautynių karštligę ir daugybę išmėginimų atlaikančią draugystės dvasią. Rytteråso knyga kaip tik ir įdomi dėl tokio asmeniško požiūrio.

Knygos pabaigoje Rytteråsas iškelia ir kai kurių švedų priešiškumą Tęstiniame kare kovojusiai savanorių kuopai. Į Žiemos karą ėję švedų savanoriai, be abejonių, buvo laikomi didvyriais, bet Tęstinį karą daugelis švedų laikė tik viena iš Vokietijos atakų prieš Sovietų Sąjungą.

Tęstiniame kare kovoję švedų savanoriai nebuvo taip vienareikšmiškai laikomi didvyriais, kaip tie, kurie grūmėsi su sovietais Žiemos kare, o Tęstinis karas lygintas veikiau su 1918 m. Suomijos pilietiniu karu.

Savanorius ypač koneveikė Švedijos kairieji. Sykį vienas savanoris, grįžęs atostogų į Stokholmą, ėjo gatve, vilkėdamas Suomijos kariuomenės uniforma, ir buvo palydėtas pašaipių komunistų šūksnių.

* * *

Mika Kulju. Stebuklas prie Talio ir Ihantalos: lemtingas Suomijos mūšis. Aida Krilavičienė. – Vilnius: Briedis [2018]. – 280 p. iliustr.

Šaltinis: Technologijos.lt

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!


2500