Pamąstymai apie kontaktą su nežemiška civilizacija

Kiekvienas kas domisi ufologija svajoja patirti vienokį ar kitokį kontaktą su nežemiška gyvybės forma. Žinoma tai retai kam pavyksta. Dažnesni yra NSO (neatažintas skraidantis objektas) regėjimai. Jų pilnas youtubas.

Taip sakant skraidančių lėkščiu bet kokiam skoniui pakanka. Štai su ufonautais kita problema, jų nepavyksta nufilmuoti. Visi vaizdo įrašai nepatikimi arba akivaizdžios klastotės. Tai gi belieka laukti arba ieškoti.

Ufonautų paieškos visada glaudžiai susijusios su ufologiniais tyrimais, kai renkami duomenys apie NSO ar žmonių kontaktus su nežemiška gyvybės forma, kuri ne va apsilankė mūsų planetoje. Tik deja patikimų duomenų kolkas taip ir nėra gauta. Yra begelės liudijimų, begalės nuotraukų, begalės vaizdo įrašų, tačiau protas kažkodėl tokius įrodymus atmeta kaip nepatikimus. Gal būt todėl, kad šio laikmečio žmogus linkęs tikėti tik tuo ką pats pamato, ką pačiupinėja savomis rankomis. Gal būt yra kita priežastis ir žmonės pamatę begalę apgaulių, nebetiki nieko, įsijungia visagalis neigėjas skepsis.

Šiame straipsnyje norisi pamąstyti apie nežemiškos protingos gyvybės paieškas. Tai nebus eilinis ufologinis straipsnis apie faktus kuriais žmonės nepasitiki. Tiesiog loginiai pasvarstymai apie tai ar įmanomas kontaktas su nežemiška civilizacija.

Mažai kam žinomas faktas tai jog nežemiškų gyvybių paieškos užgimė dar XVII amžiuje. Žinoma tuo metu vienintelės prieinamos tyrimo priemonės buvo ištikimas astronomo palydovas teleskopas ir racionalusis protas. Mokslo vyrai diskutavo, vedė mokslinius disputus, rašė knygas. Žinoma tūlo piliečio žinios apie nežemiškas civilizacijas paprastai apsiriboja ufologiniais tyrimais ir žinojimu jog egzistuoja tokia SETI programa. Tačiau ne vien SETI užsiima nežemiškųjų gyvybės formų paieška. Štai Rusijoje tokie tyrimai buvo vykdomi nuo 1964 metų, gerokai anksčiau nei atsirado SETI programa.

Šiuo metu taip pat gausu mokslininkų astronomų kurie stengiasi atrasti egzoplanetas, tinkamas gyvybei. Iš to išsivystė hipotetinio mokslo sritis egzobiologija, bandanti nuspėti kokios gyvybės formos galėtų egzistuoti kitose planetose. Artimiausias dangaus kūnas į kurį dedama daug vilčių yra Jupiterio palydovas Europa. Manoma jog po jos paviršiniu ledo sluoksniu yra vandenynas, o logiškai mąstant, ten kur vanduo ten ir gyvybė.

Ufonautų paieškos kolkas be rezultatų

Pirmosios nežemiškų protingų gyvybės formų paieškos naudojantis pažngusiomis technologijomis pradėtos JAV. Šiuos tyrimus pradėjo radioastronomas Frenkas Dreikas su savo projektu „OSMA“. Porjektas bandė susekti dirbtinius signalus iš Banginio Tau ir Eridano Epsilon, kurios nuo žemės nutolusios per maždaug 11 šviesmečių. Deja projektas jokių rezultatų nedavė, dirbtinių signalų nebuvo aptikta ir projektas buvo uždarytas.

Tarybų sąjunga neatsiliko nuo amerikiečių ir 1964 metais įsteigė mokslo skyrių „Nežemiškų civilizacijų signalų paieška“. Ši iniciatyva tęsėsi praktiškai iki Tarybų sąjungos žlugimo iki 1987 metų. Vėliau veikla deja nebuvo atnaujinta.

SETI programa oficialiai veikianti kaip NASA programa egzistuoja nuo 1971 metų, tačiau jos šaknys yra visu dešimtmečiu ankstesnės. Nuo 1959 metų vykdomi matematiniai skaičiavimai, kurie buvo atliekami tik teoriškai. SETI programą perėmus NASA’i imtasi praktinių veiksmų. SETI programos nariai mano, jog bet kuri labiau pažengusi civilizacija anksčiau ar vėliau turi pasiekti tokį išsivystymo lygį, kai bus imti naudoti prietaisai skleidžiantys radijo ir televizijos signalus.

Tačiau apsiribojama sekimu žvaigždžių kurios nėra nutolusios daugiau nei per 100 šviesmečių, nes po šios ribos radiosignalai pavirsta į kosminį triukšmą ir jų atskirti darosi nebeįmanoma. Šiuo metu SETI programa yra ištyrusi maždaug 1 procentą įmanomų kandidatų, dar 99 procentai laukia savo eilės. Deja programa dėl savo neefektyvumo patiria finansavimo krizę ir gali būti bet kada uždaryta. Šiuo metu SETI praktiškai laikosi ant privačių asmenų paramos. Būtų gaila jei ši daug žadanti programa būtų uždaryta.

Visko gali būti, jei kažkur egzistuoja technlogiškai pažengusi civilizacija, ji taip pat gali ieškoti ryšio su kitomis civilizacijomis. Logiškai mąstant jei mūsų ieško analogišku radiobangų paieškos metodu kitos civilizacijos, tai jos neturėtų būti nutolusios labiau nei per maždaug 70 šviesmečių nuo mūsų, kad mus aptiktų, nes būtent maždaug prieš 70 metų žemė pradėjo naudoti radijosignalus galinčius pasiekti tolimąjį kosmosą.

Tai gi mes tiesiogine to žodžio prasme jau 70 metų tiesiog rėkiame: ŠTAI MES, KONTAKTUOKITE SU MUMIS. Žinoma tai labai drąsu iš mūsų pusės, nes jei atsirastu priešiška mums civilizacija, tai mes jau seniai būtume išsidavę apie savo buvimo vietą. O kas jei ta civilizacija gerokai technologiškai pažangesnė už mūsų? Bet apie tai pastatyta daug fantastinių filmų ir rzultatus galime įsivaizduoti be papildomo nupasakojimo.

Skeptikai tokias paieškas bando kritikuoti teigdami, jog jei ir egzistuoja kokios nors civilizacijos kosmose, tai jos viena nuo kitos taip toli nutolusios, jog mūsų keliai tiesiog neturi galimybės susikirsti, nes visatos atstumai per dideli, tam kad vienoje galaktikoje galėtų egzistuoti kelios kosminių skrydžių lygį pasiekusios civilizacijos.

Kosmose privalo egzistuoti gyvybė

Visa mūsų mokslinė patirtis tiesiogiai kalba, jog gyvybė kitose planetose gali ir turi egzistuoti, tik kyla klausimas ar egzistuoja protinga, mąstanti gyvybė? Ko gero gyvybė labai palitęs reiškinys kosmose, net galima sakyti banalus reiškinys. Kodėl banalus? Nes jis per daug natūralus, kad nebūtų banalus. Mūsų žvaigždė Saulė, yra viena iš dešimčių miliardo tokio tipo geltonųjų nykštukų mūsų galaktikoje. Kalbant astronominiais terminai tai būtų G2 ryškio žvaigždė.

Mokslininkai vis dažniau atranda naujas planetas, dalis jų randasi panašiame nuolyje nuo savo žvaigždės kaip žemė, vadinasi joje gali egzistuoti vanduo skystame pavidale, o ten kur vanduo ten ir gyvybė, teigia dabartinis gammtamokslis.

Tokia padėtis atvedė prie išvados, kad G2 tipo žvaigždės gali turėti savo planetines sistemas, panašias į mūsų. Vadinasi atsiranda daug kandidatų į apgyvendintų planetų sąrašus. Tokią idėją dar 1916 metais iškėlė astronomas Eduardas Bernardas.

Egzoplanetų atradimas yra pirmasis žingsnis į nežemiškų civilizacijų atradimą. Antrasis žingsnis buvo žemės tipo planetų atradimas, o tokių planetų atrandama vis dažniau.

Taigi žemės unikalumo sostas susvyravo galutinai. Beliko padaryti tris žingsnius tam, kad aptiktume nežemiškas civilizacijas: rasti egzoplanetas su deguonine atmosfera; atrasti planetas su gyvybe; aptikti nežemišką civilizaciją.

Pėdsakai

Kolkas jokių įtikinamų svetimų civilizacijų pėdsakų mokslas nerado. Žinoma, tokie pseudomokslininkai kaip Erikas fon Denikenas ims prieštarauti, jog ateiviai reiškėsi žemėje dar prieš žmonijos civilizacijos atsiradimą ir žinoma pateiks begalę „įrodymų“ kurie bus abejotinos vertės.

Tokia ufologijos sritis vadinama Paleokontaktais. Pagrindinė paleokontaktų teorijos idėja yra ta, kad ateiviai iš kosmoso dažnai pasirodydavo ar darydavo įtaką įvairiais žmonijos vystymosi etapais. Tam pateikiami įvairaus pobūdžio įrodymai, nuo freskų olose iki paaiškinimų kaip ateiviai padėjo statyti piramides. Keliamos hipotezės, bandoma pateikti tai per moksliškumo prizmę, tačiau tokio pobūdžio tyrėjai yra dažnai pagaunami meluojant, falsifikuojant duomenis ir faktus. Tai gi paleokontaktai mums negali pasakyti nieko aiškau apie ateivių pėdsakus Žemėje.

Kita pozicija yra tradicinė ufologija. Čia padėtis kiek skaidresnė, nors kolkas taip ir nesugebėta įrodyti jog ufonautai tikrai lankosi Žemėje. Yra begalė abejotinos vertės įrodymų, jog žemėje lankėsi kitos civilizacijos atstovai: vaizdo įrašai, ratilai javų laukuose, NSO nutūpimo pėdsakai, žmonių grobimai. Tačiau kaip bebūtų gaila, dar nei vienas toks atvejis tvirtai neįrodė jog egzistuoja nežemiškos civilizacijos.

Vienintelis moksliškai parįstas pėdsakų paieškos variantas lieka pėdsakų paieška kosmose. Ir čia nekalbama apie kokius nors artefaktus. Nors žinoma būtų nuostabu jei tokie artefaktai būtų rasti kokiame Marse. Tai būtų akivaizdus įrodymas. Taigi reikia ištirti visą Saulės sistemą ir išsiaiškinti kokie reiškiniai joje yra natūralūs. Tada ieškoti anomalijų.Rastos anomalijos, pilnai gali būti paliktos kitų civilizacijų.

Ar bus karas su kosminėmis civilizacijomis?

Ši tema pamėgta fašytojų fantastų ir ufologų. Viskas žinoma prasidėjo nuo Herberto Velso romano „Pasaulių karas“, kuriame į Žemę atskrenda marsiečiai ir ketina užimti mūsų planetą. Jie technologiškai labiau pažengę, jų neima jokie to meto ginklai, o pribaigia visiškai nekaltas virusas, kuris ir išgelbėja planetą nuo užgrobimo. Šiuo metu net sunku suskaičiuoti kiek šia tema pastatyta filmų ir parašyta knygų.
Deja kolkas toks karas įmanomas tik mokslinės fantastikos žanre, nes dabartinis kosmoso suvokimas nepateikia jokių įmanomų karo apraiškų.

Žinoma, karo klausimas gali kilti jei žemiečiai nuspręstų kolonizuoti jau apgyvendintą kokios nors mąstančios civilizacijos planetą. Tačiau toks karas netruktų ilgai, nes atstumai iki karinių resursų per daug tolimi, kad turimomis priemonėmis galima būtų atlikti tinkamus karo veiksmus.

Žinoma, fantastai mums pateikia galimybę keliauti viršviesiniu greičiu, arba pasinaudojant kirmgraužmis ar hipererdve. Tačiau kolkas tokios kelionės tebelieka fantastika.

Ufologai pateikia savo versijas. Kosminės civilizacijos taip toli pažengusios, jog geba keliauti tarp žvaigždių, kosminiais mąstais žiūrint akimirksniu. Taip pat keliamos sąmokslo teorijos apie tai jog žemiečių vyriausybės jau yra sudariusios nepuolimo sutartis su ufonautais. Kiti teigia, jog dėl Žemės jau vyksta karas ir kad dėl mūsų teritorijos kaunasi bent jau kelios civilizacijos. Tad ufologų nuomone tik laiko klausimas kada mes būsime užkariauti.

Tačiau yra patikimiau yra remtis grynuoju mokslu. Tam kad vyktų karas, civilizacijos turi būti daugiau mažiau panašaus išsivystymo lygio, nes kitaip jokio karo nebus, bus elementarus teritorijos užėmimas, praktiškai be pasipriešinimo. Mokslininkai mano jog jokio karo greičiausiai nebus, nes geriausiu atveju ko mes galime sulaukti tai bendravio su kitomis civilizacijomis per atstumą. Čia remiamasi per daug dideliais atstumais mūsų galaktikoje. Tad jei įsivyraus konfliktui, greičiausiai viskas baigsis elementariu telekomunikacijų primonių atjungimu.

Ką mums duotų kontaktas su nežemiška civilizacija?

Ufologai moko, jog kosminės civilizacijos yra labiau pažengusios, dvasiškai tobulesnės, jos nori būti mūsų mokytojais ir panašiai. Religijotyrininkai į tai atsako: žmogus tiesiog laukia mesianistinės eros, todėl atsiranda mitinio gelbėtojo prototipas technologizuotoje visuomenėje. Visose kultūrose visais laikais būta mitų apie asmenis ar mitines būtybes kurios atneš aukso amžių į pasaulį. Tai gal tiesiog toks požiūris į ateivius tėra technologinio pasaulio mitologija?

Tačiau jei mąstyti logiškai, tokia pažengusi supercivilizacija naudosis tokiais artefaktais kurie žmogui bus nesuvokiami. Bus nesuvokiamas pats jo veikimo principas. Čia tas pats kas duoti išmanujį telefoną afrikos bušmėnui. Jis paprasčiausiai nesupras iš kurios pusės tą daiktą laikyti.

Gal mums santykio su kita civilizacija reikia tam kad suvoktume save kaip vienetą. Žinoma dabar pasaulis globalizuojasi, bet vistiek vyksta karai tarp nacijų, valstybių, tautų. Gal santykis su kita civilizacija padėtų suprasti, kad mes neesame vienas kitam priešai. Gal tai troškimas utopinio pasaulio, kurio mes negalime pasiekti savomis jėgomis?

Taip pat užmegztas kontaktas su kitomis civilizacijomis pagaliau atsakytų į klausimą: ar tikrai esame vieniši šiame pasaulyje?

Žinoma, jei įvyktų ne tik radijokontaktas, tada žmonija gautų galimybę pasisemti išminties iš proto brolių, o taip pat ppasidalinti savo išminties lobynu. Įvyktu abipusiai intelektualiniai mainai. Gal tai keistų požiūrį į gyvenimą, gal į religiją. Tačiau mes neprivalome galvoti, jog labiau pažengusioji technologiškai civilizacija, bus ir dvasiškai labiau pažengusi. Visko gali būti, kad kita civilizacija gyvens pagal visai kitokias moralines nuostatas ir pasaulėžiūra taip kardinaliai skirsis, kad mes paprasčiausiai nesusikalbėsime. Tokių pavyzdžių būta ir žemėje.

Kartą misijonieriai nuvyko į vieną Afrikos gentį skelbti krikščioniško mokymo. Misijonieriai labai nustebo, kai papasakojus Evangelinius įvykius, gentis puolė garbinti Judą Iskariotą. Paaiškėjo jog genties moralinėje sampratoje išdavystė yra aukščiausia dorybė. Judas ir buvo pradėtas garbinti kaip didis šventasis. Visai įmanoma analogiška situacija ir kontakto su nežemiška civilizacija metu.

Žinoma, įvairios ufologinio pobūdžio sektos, ateivius iš kosmoso laiko labiau dvasiškai pažengusiomis asmenybėmis, tai pasakoja ir gausūs liudytojų parodymai, bet kaip ten yra iš tiesų, parodys tik laikas.

Straipsnio autorius: Gabrielius E. Klimenka, paragraf 78

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.