Ragana – tokia, kokia ji yra

Jūs vaikštote gatvėmis? Reiškia, jūs matote jas. Tai yra mus. Mūsų daug. Mes aplink jus. Mes nelinkime blogo. Mes laikomės neutraliteto. Mums jūs neegzistuojate kitaip, nei mus supančio pasaulio dalis arba kliūtis kelyje. Bet šias kliūtis mes apeiname, jų neliesdami. Mes mylime mus supantį pasaulį ir nekenkiame gamtos kūriniams tol, kol tai nėra būtina. Kam jums mus žinoti? Kad netaptumėte tomis pačiomis kliūtimis tame pačiame kelyje.
Kas mes.

Jūs vadinate mus „raganomis“, „kerėtojomis“. Tegul bus taip. Mes ir pačios taip save vadiname. Tie, kurie mūsų nekenčia ir tie, kurie mus myli – būtent taip apie mus ir kalba. Tikriausiai tai tiesa. Bet tiek pat teisus ir tas, kuris bet kokį gyvūną vadina „gyvūnu“, nematydami kad tai – katė, o tai – šikšnosparnis, o tai – balos rupūžė. Mes moterys. Mes raganos. Tai nereiškia, kad kiekvienos mūsų užantyje ryšulys iš pelių uodegų, o ne!

Paprasčiausiai kiekvienoje mūsų – Jėga. Ir jeigu visuose žmonėse ji snaudžia, tai pas mus ji atsibudus… ar tuoj tuoj atsibus. Ir kada ji atsibunda, ragana jau neturi nei jėgų, nei noro stabdyti ją. Patikėkite, būna silpnumo minučių, kada mes jums pavydim, nes kur kas paprasčiau miegoti nekaltu miegu, nei matyti, kaip viskas yra iš tikrųjų.

Ko mes netekome

1. .Mes negalime apgaudinėti savęs. Mes pasmerktos žinoti tiesą. Daugelis iš mūsų žino savo mirties datą ir priežastį. Kažkas žino, kad pergyvens savo artimuosius, kažkas – kad niekada neužbaigs savo reikalų. Ir sunkiausia tada – eiti toliau. Ir toliau daryti tai, ką darai. Kartais mums pasiseka nuslėpti tiesą nuo pačių savęs, bet neilgai…

2. Mes negalime mylėti. Tas jausmas, kuris paprastai suprantamas tuo žodžiu, mums nepasiekiamas. Pirmasis susižavėjimas žmogum, viltis, neaiški trauka, stulbinanti mus pačius… kaip įmanoma visa tai, jeigu tu girdi kitą žmogų? Kada būdama jo glėbyje, tu matai vaizdus, pralekiančius jo mintyse? Tai, ką mes vadiname „meile“ – tai tam tikras aukštesnis ištikimybės laiptelis… susisaistymas su kitu. Todėl mūsų santykiai su paprastais žmonėmis retai būna laimingi, dažnai jie mirtini pastariesiems, bet ir niekada jie jų negalės nepamiršti… Jeigu gi mums pasiseks susitikti „savąjį“, tai nėra gilesnės pagarbos ir tvirtesnio ryšio, negu tas. Ir niekas pasaulyje negali pasibaigti blogiau, nes du skaito knygą, kurios pabaiga žinoma abiem. Reikalinga didžiulė jėga, kad nepažiūrėtum į paskutinį puslapį.

3. Mes negalime „daryti visko“. Mes negalime eiti prieš gamtos dėsnius, prieš teisingumo taisykles. Kartais mes darome bloga, žinodamos, kad už tai ateis atlygis. Iš mūsų atimta vagies palaima, kuri yra vakare po vagystės, kada jis nežino, kad sekantį rytą jį areštuos. Bet nukreipti nuo savęs ar artimųjų visą blogį mes negalim.

4. Mes negalime apie save kalbėti atvirai. Jūs bijotės mūsų. Jūs niekinate mus. Kažkas iš mūsų jus gydo, o jūs padegate jiems naktį duris. Jeigu būtų galimybė, aš žinau, jūs sudegintumėte mus. Jūs net negalite atlaikyti mūsų žvilgsnio ir dėl to net drebėti imate. Mūsų vaikai negali paprastai pasakyti: „mano mama – ragana“. Jūs sugebate vienu metu ir netikėti mumis, ir stingti iš siaubo vien nuo minties apie mus. Jūs darote mums niekšybes nesigėdydami, bet atimate mums teisę keršyti, nes netinka stipriam lygintis su silpnu. Net serialuose, kuriuos jūs apie mus filmuojate, „teisingos“ raganos nenaudoja savo jėgos ir gyvena „kaip visi“.

5. Mums atimtas įsigijimo džiaugsmas. Vertybės, daiktai nevaidina mums jokio vaidmens. Taip, mums lengviau negu kitiems gyventi skurde… Bet mes negalime džiaugtis turtais, pirktais daiktais.

6. Mes visada vienos. Taip yra duota. Pačioje draugiškiausioje ir triukšmingiausioje kompanijoje, pačioje gausiausioje šeimoje mes būsime nuošalyje. Mūsų nuoširdžios nuomonės, pasakytos garsiai, geriausiu atveju, net nepastebės. Blogiausiu – ji iššauks agresiją. Nes tiesa nepatinka niekam.

7. Mes negalime meluoti. Daugiausia – nesakyti visos tiesos. Todėl, kad kiekvienas melo žodis atima iš mūsų Jėgą, o tai vienintelis turtas, kuris mums turi vertę.

Ką gi mes gavome už visą tai?

Mes vaikštome atsimerkusios. Mes matome savo Kelią. Mes žinome, kur einame. Mūsų ėjimas ne betikslis. Mes nejaučiame baimės dėl ateities: mums ji susimaišiusi su praeitimi ir egzistuoja dabartyje. Viskas, ką mes daroma – mūsų sąmoningas pasirinkimas.

Šaltinis: http://blackmagic.2x2forum.com ir Fb: Mėnesiena: Būrimas kortomis