Smalsus gydytojas 1938 metais stebėjo mirties bausme nuteisto kalinio širdies ritmą – tai pakeitė supratimą apie mirtį ir egzekucijas

1938 metų spalio 31 dieną Johnas Deeringas stengėsi išlikti ramus. Neišvengiama jo gyvenimo baigtis jam atrodė banali, bet būtina. Tačiau po šaltakraujo žudiko fasadu slėpėsi baimė. Visgi Deeringas sutiko dalyvauti viename šiurpiausių tyrimų, todėl prieš pat egzekuciją prie jo riešų buvo pritvirtinti elektrodai. O tada ant krūtinės uždėtas taikinys.

Stephenas H. Besley norėjo pamatyti, kaip mirties bausmė sustabdo širdį ir ar žmogus kankinasi. Besley buvo kalėjimo gydytojas, todėl jam tokie įvykiai tikrai nebuvo naujiena. Ir Deeringo likimu jis per daug nesirūpino, nors nuteistas žmogžudys kalėjime ir elgėsi pavyzdingai. Prie riešo pritvirtinti elektrodai leido stebėti Deeringo širdies ritmą. Savaime aišku, nuteistajam prisėdus priešais šaulių būrį, pulsas šoktelėjo nuo 72 iki 180 dūžių per minutę – nuteistąjį kamavo baimė.

Deeringas norėjo išeiti vyriškai, todėl tarė paskutinius žodžius – „Viso gero ir sėkmės. Gerai, pirmyn!“ Prieš tai nuteistasi dar padėkojo kalėjimo sargams už gerą priežiūrą. Tuomet, maždaug 6:46 vietos laiku, į Deeringą paleisti šūviai. Elektrokardiograma parodė, kad iš kart po jų širdis įsitempė 4 sekundėms, tačiau po to vėl ėmė plakti normaliai. 15,6 sekundės po šūvių širdis sustojo – jokio pulso aptikti jau nebuvo įmanoma. Tačiau Deeringas dar buvo gyvas.

Aplinkiniai su siaubu stebėjo tarsi kitomis spalvomis dabar nutapytą vaizdą. Deeringas kvėpavo ir muistėsi. Jis akivaizdžiai kentėjo, tačiau tai nebuvo neįprasta. Iki šio tyrimo buvo manoma, kad širdis po šūvių dar plaka, o kai ji sustoja – ir nuteistasis nustoja judėjęs. Tačiau Deeringas sunkiai kvėpavo ir tarsi bandė atsikelti iš kėdės, prie kurios buvo pririštas. Viskas truko dar apie minutę, o tuomet Deeringas jau nebejudėjo ir buvo laikomas mirusiu.

Viena kulka pataikė tiesiai į širdį ir ši netruko sustoti. Tačiau ką daryti su tokiomis žiniomis? Besley kitą dieną pareiškė, kad Deeringas kovojo, o jo priešmirtinės kančios buvo tarsi besiveržiančios emocijos. Taip paaiškėjo, kad mirtis po širdies sustojimo aplanko tikrai ne iš karto. Deeringo veidas egzekucijos metu buvo uždengtas, todėl niekas negalėjos pasakyti, ar jis buvo sąmoningas. Mirties riba buvo tarsi pastumta pirmyn, tačiau tikrai ne paskutinį kartą. Dabar jau aišku, kad ir nemaža dalis smegenų ląstelių lieka gyvos praėjus keliolikai minučių po visų gyvybinių požymių išnykimo.

Deeringas, kaip pats sakė, norėjo „aukštos klasės išsilavinimo“, todėl paaukojo savo kūną Jutos Universitetui. Nuteistojo akys iš karto po egzekucijos buvo pašalintos ir sušaldytos – vėliau jos panaudotos ragenos persodinimui.

Šaltinis: Technologijos.lt