Kai į šventę kviečiami numirėliai: neįtikėtina vienos Indonezijos genties tradicija

Žmonija yra didelė ir spalvinga. Domėdamiesi svetimomis kultūromis, mes turime progą praplėsti savo akiratį.
 
Kiekviena šalis turi savas išskirtines tradicijas, kurios vieniems žmonėms atrodo įprastos ir priimtinos, o kitiems gali pasirodyti keistos ar net šokiruojančios.

Štai viena Indonezijos gentis 3 dienas švenčia vaikščiojančių numirėlių festivalį – Ma’nene šventę (Ma’nene verčiama kaip „palaikų valymo ceremonija“).

Ji vyksta kas 3 metus kalvotoje Sulavesio saloje. Nuostabą kelianti tradicija prasideda tuo, kad kaimelio gyventojai iš žemės iškasa savo giminių ir draugų palaikus. Šia proga iškasami net vaikų kūneliai.

Karstai atidaromi ir kurį laiką paliekami džiūti saulėje. Vėliau mumijos rūpestingai apiplaunamos, aprengiamos naujais drabužiais, papuošiamos įvairiais aksesuarais (tokiais kaip akiniai nuo saulės) ir „vedamos pasivaikščioti“ po kaimelį arba pastatomos matomoje vietoje. Jų karstai sutaisomi arba pakeičiami naujais.

Visą šį procesą lydi plačios šypsenos, nes gedėti ir verkti tiesiog nepriimtina. Kaip sako vienas iš kaimelio gyventojų: „Taip mes pagerbiame savo mirusius. Čia niekas negedi. Tai džiaugsmo akimirka, nes turime progą susitikti su savo mirusiais artimaisiais. Mes stengiamės juos pagerbti, o mainais tikimės gauti palaiminimą ir susilaukti gero derliaus“.

Ši keista tradicija prasidėjo Barupu kaimelyje ir tęsiasi daugiau kaip šimtmetį nuo tada, kai vienas medžiotojas rado paliktą po medžiu lavoną, aprengė jį savo marškiniais ir deramai palaidojo. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad dėl to jam gyvenime pradėjo sektis. Torajos gyventojai pritaikė šią istoriją sau ir sukūrė tradiciją, kurią dabar švenčia kartu su savo mirusiais.

Didžioji dalis iš 650 tūkstančių Torajos gyventojų yra krikščionys ir musulmonai, tačiau kita dalis ištikima protėvių tradicijoms vadinamoms „Aluk Todolo“.

Laidojimo ritualas yra vienas iš pačių svarbiausių ir brangiausių įvykių šioje bendruomenėje, tad neretai žmonės taupo visą savo gyvenimą, kad būtų deramai palaidoti. Tuo tarpu kiti nemenkai prasiskolina, kad galėtų sumokėti už geras giminaičio laidotuves ir ta skola juos taip pat savotiškai suartina.

Jei pinigų deramoms laidotuvėms nėra, mirusiojo kūnas laikomas akmeniniame urve, o pats mirusysis vadinamas „sergančiu“ ar „miegančiu“, nes jis nelaikomas mirusiu tol, kol deramai nepalaidojamas.

Atidaryti akmeninį urvą ir perlaidoti artimąjį leidžiama tik Ma’nene ritualo metu. Jei miršta vaikai, kuriems dar neišdygę dantys, jų kūneliai apvyniojami audeklu ir įdedami į išskaptuotą medžio kamieno ertmę. Žmonės tiki, kad vaikų dvasios toliau gyvena šiuose medžiuose.

Parengė: Giedrius Abugelis

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.