Gintaras Mikšiūnas. Kategoriškumas kaip „žema vibracija“

Gintaras Mikšiūnas

Pastaruoju metu dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie kažkodėl atrodo labai kategoriški. Kas gi per reiškinys tas kategoriškumas. Kaip apsiginti nuo kategoriškų žmonių išpuolių? Kaip atremti „viską žinančių“ argumentus, remiantis ezoterika bei kvantinės fizikos žiniomis. Ar apskritai tai reikia daryti? Keli sakiniai apie tai.

Kategorišku žmogumi vadinu tokį, kuris prisiima sau Dievo arba Jo advokato vaidmenį ir mano, jog visais klausimais gali teisti bei mokyti gyventi kitus. Kitaip dar šis reiškinys, apie kurį kalbėsime, vadinamas nelankstumu arba sustabarėjimu. Mus domina kraštutinės jo formos. Žvengiant iš ezoterinės pusės, kategoriškumas visada yra „žemos vibracijos“ ženklas. Tai reiškia, kad žmogaus gyvybinės energijos potencialas yra labai žemas. Vadinasi tokie žmonės yra nelaimingi ir galimai kenčia nuo rimtų susirgimų. Dažniausiai ir pati liga lemia energijos netektį.

Tokie teiginiai taip pat atrodo ketegoriški? Tačiau neskubėkime daryti skubių išvadų. Yra žmonės, kurie pagal savo charakterį yra kategoriški ir dėl to jaučiasi gerai. Jie turi savo įsitikinimų sistemą ir ją gina, lyg kokią realią terotoriją ar nuosavybę. Jie turi tokią teisę. Kiti tiesiog nemėgsta neprofesionalumo atskirose gyvenimo srityse, kur jų kompetencija, savo pačių akyse bei aplinkinių nuomone yra neginčyjama. Tačiau jie leidžia šalia savęs egzistuoti įvairiems, ir netgi jo sistemos atžvilgiu neteisingiems reiškiniams ar koncepcijoms. Tokie žmonės atviri, jie visda gali tobulinti savo sistemą, nes yra pasirengę naujovėms ir visada mokosi. Tai ir yra tikrasis supratimas bei meilė.

Būtent tai yra „aukšta vibracija“. Tuo tarpu „žema vibracija“ reiškiasi tada kai galvoje dominuoja dualinė logika juoda-balta kažkurios sistemos atžvilgiu. Ją išpažįstantys žmonės kitokią koncepciją priima kaip nedovanotiną klaidą, kurią nedelsiant būtina likviduoti. Šis reiškinys atima daug gyvybinės energijos tiems, kurie įsivelia į ginčus su kategorišku žmogumi. Žmonės įsivelia į tuščius, niekam nereikalingus ginčus, kurie griauna sveikatą. Ginčiuose niekada negimsta tiesa. Ginčai provokuojami tam, kad būtų galima lengviau valdyti. Tai paprasta, nes žmonės lengvai išsiprovokuoja, nes nori atrodyti aplinkinių ir savo akyse teisūs, vadinasi – saugūs ir laimingi. Tačiau nesusimąsto, jog tai – iliuzija.

Kaip tvarkytis su tokiu reiškiniu, neprarandant energijos ir sveikatos?

Pirmas dalykas, kuris gali mums padėti, tai gilesnis, ezoterinis problemos suvokimas. Kvantinė fizika mus išmokė, jog objektyvios tikrovės, vadinasi ir tiesios Visatoje nėra. Viską lemia individualios energijų interpretacijos, modeliai ir projekcijos. Todėl kategoriškumas pagal principą joda-balta suteikia Dievo vaidmenį, nes žmogus vieną iš modelių, gal būt savo sugalvotą vadina teisingesiu už kitus ir pagal tai „matuoja“ pasaulį. Jis kuria tikrovę pagal save. Tuo tarpu ir kiti žmonės daro tą patį, tačiau, skirtingai nuo kategoriškų žmonių, jie šalia savo „pasaulio modelio“, leidžia egzistuoti ir kitokiems, o svarbiausiais klausimais – susitaria.

Viena iš Ervino Šriodingerio lygties (tai yra viena iš pagrindinių kvantinės fizikos lygčių) versijų skatina manyti, jog pasaulis susideda iš nenuskaičiuojamo kiekio asmeninių pasaulių.

Kitaip tariant, kiekvienas kuriame savo individualią tikrovę, o kokeltyvinė yra tik proto iliuzija. Tam, kad tarp savęs galėtume susikalbėti ir nesusimuštume dėl to, kurio asmeninė visata yra teisingensė, kad galų gale galėtume susitarti kas yra sąlyginai tikra, o kas netikra, kad būtų patogiau, naudojame modelius arba koncepcijas. Modeliai arba koncepcijos – žmogaus kūryba. Tačiau jokiu būdu ne Dievo, ne gamtos ar visatos duotybė. Kalbame apie modelius tikrovei pažinti. Tačiau tie modeliai neatspindi giluminės tikrovės, nes jos paprasčiausiai gamtoje nėra. Modeliai yra reliatyvūs ir naudotini pagal poreikį, esant tam tikrai sutuacijai, laikmečiui, aplinkybėms, tam tikroms užduotims spręsti. Tačiau susitarus dėl modelių ar koncepcijų, po kiek laiko, mes pamirštame, jog tai buvo TIK susitatimas. Prabėga laikas, gyvenimas pasikeičia, o mes liekame prie prie senų modelių, arba prie senos patirties, kuri tampa neįgali padėti spręsti naujus iššūkius. Tada tampame nervingi, nes seni varikliai neveža. Štai tie, kurie lieka prie senų, nuvertėjusių modelių, prie kurių priprato ir juos aklai gina ir yra kategoriški, matantys juodai-baldą pasaulį. Jei kas neatitinka modelio – juoda, o kas atitinka – balta. Balta – yra gėris, o juoda yra blogis, su kuriuo būtina kariauti.

Nesakyčiau, kad kategoriški žmonės yra pikti, kad jie širdyse neturi meilės, tačiau jų ketinimuose jaučiasi labai daug nepriėmimo arba pretenzijos Dievui. Ne-priėmimas, ne-leidimas būti kitokiam yra arogancijos arba puikybės išraiška, kylanti grynai dėl subjektyvių motyvų, tokių kaip baimė, valdžia, įtaka, pripratimas, patogumas ir t.t. Pas Sergejų Lazarevą yra toks terminas „zacepka“ (prisikabinimas). „Zacepkos“ gali būti įvairios: nuo prisirišimo prie labai žemiškų ir materialių dalykų iki dvasinių. „Žacepkos“ lemia ligų atsiradimą, nes krenta žmogaus energetika. Nelankstus žmogus gyvybinės energijos išteklius naudoja išskirtinai savo prisirišimams aptarnauti. Todėl sveikatos kokybę lemia dualinės, juodai baltos mąstysenos bei prisirišimų atsisakymas. Tai nėra lengva, bei ir nėra sunku.

Pretenzija Dievui pasireiškia įvairiomis keistomis replikomis ir tvyrančiu fariziejišku tikrumu savo paties žiniomis, kurios suprantamos kaip tiesa paskutinėje instancijoje. Tie žmonės tiki, jog yra toli pažengę ir turi moralinę teisę taisyti visų kitų klaidas, mokyti, provokuoti, manipuliuoti, o kartais net tiesiogiai daryti įtaką tiems, kurie, anot jų, yra „žemesniame lygyje“, suprask, elgiasi neteisingai.

Taigi, pakalbėkime apie tuos, kurie „toli pažengę“ ir jaučiasi esą objektyvūs ekspertai visų kitų atžvilgiu. Klausimas kur jie yra toli pažengę? Kartais būna taip, kad žmonės „meta“ valgyti mėsą, „išsivalo organizmą“, „teisingai medituoja“. Tačiau kai susiduria su eiliniais mėsos valgytojais, jų atžvilgiu tampa pikti. Tai vienas iš atvejų, bet jų yra šimtai. Diplomų ir sertifikatų kiekis dar nieko nereiškia. Aš tikrai pažįstu ne vieną išsilavinusį, turtingą, dvasiškai tvirtą žmogų, kuris vien tik savo buvimu, savo darbais skleidžia begalinę meilę. Tačiau iš jų lūpų niekada neišgirsi nė vienos pagyrūniškos replikos savo atžvilgiu, jog „daug lankė kursų“, „praėjo 5 ar 7 pakopas“ ir yra „toli pažengę“, „nubudę“, „išsivalę“ ir t.t. Priešingai – mes tuose žmonėse pamatysime daug kuklumo ir nesusireikšminimo. Jie niekada neištars nė vieno kritikos žodžio, nė vienos pretenzijos tiems, kurie neva „žemesniuose dvasiniuose laipteliuose“. Tokie žmonės dažniausiai valgo mėsą. Tai jiems netrukdo skleisti meilę, viltį ir tikėjimą.

Ne-dualumas

„Kvantinės magijos“ pagrindinė filosofinė idėja yra ne-dualumas. Tai nėra aklas dualumo neigimas. Dualumo pagrindu yra pastatyti žemesnieji koherentiški fizinių formų pasauliai. Žmogus, kuris suvokia save ir pasaulį tik kaip medžiaginę fiziką, turi aklai tikėti kažkokiu modeliu, tol, kol jo supratimas apie save ir pasaulį yra materialus. Jis turi rasti saugius turėklus, nes yra aklas amžinybės atžvilgiu. Kitaip neišgyvens, kitaip jis susirgs šizofrenija. Ne-dualumas arba vedų tradicijoje žinoma Advaitos mokykla, kaip ir kvantinės fizikos Kopenhagos (Nilso Boro) interpretacia skatina neprisirišti prie modelių (netgi nuo genetinių modelių), nes jie yra maja (iliuzija), žmogaus proto sugalvota konstrukcija.

Krikščionybė sako: „Neturėk kitų Dievų tik mane Vieną“. Šis posakis reiškia, jog nevalia sudievinti, sureikšminti to, ką žmogaus protas ir rankos sukūrė, nes tai laikina. Turime orientuotis į nemirtingąji Visatos planą, kuris nėra laikinas, kuris amžinas. Negalime meslsis ikonai, nes ji laikina, bet reikia melstis Gyvam Dievui, nes jis amžinas. Siela yra amžina, kūnas – laikinas. Kūnas su jo poreikiais ir kūryba – yra laikini dalykai.

Kai prisiriši prie laikinų dalykų ir juos sudievini, jie staiga gali dingti ir liks netekties skausmas. Todėl žmonės iki mirties kaunasi dėl laikinų dalykų, kad jie būtų kuo ilgesni ir, žinoima, visada pralaimi. Koncepcijos ir modeliai – žmogaus kūriniai. Jie laikini. Taigi prisirišti prie jų – kvaila. Prisirišant prie jų – negrįžtamai dingsta gyvybinė energija ir žmogus suserga.

Bet tai nėra kategoriška nuostata pačio dualumo atžvilgiu. Mes kalbame apie ne-dualumą irgi kaip apie tam tikrą modelį, siekiant pereiti prie kitokio pasaulio suvokimo, kuriame lakinieji modeliai egzistuoja, tačiau nėra priešpriešų, o tik informaciniai-energetiniai lygmenys. Kvantinė magija projektuoja smegenis į nepriešiškumą, neprieraišumą ir reliatyvią taiką, kurioje tvyro natūralūs savireguliaciniai ir evoliuciniai procesai tarp sistemų ir modelių, kurie vienas kitą papildo ir išnyksta. Mes žinom, kad viskas laikina. Todėl ramu. Kovoti nebereikia. Tačiau materinei sąmonei, kuri gyvena laikinų kūniškų formų pasaulyje tokia taika neįmanoma. Kūnas genetiškai siekia psisirišti prie savo paties (ar kitų žmonių) kūrybos. Ir tai sėkmingai daro, užmerkdamas sielai akis į amžinybę. Tada siela užmiega, o žmogus tampa funkcijas atliekančiu biologiniu robotu, kuris 100 proc. priklauso tik nuo išorės faktorių. Todėl Vladimitas Iljičius Leninas savo veikale „Materializmas ir empiriokriticizmas“ programavo darbo liaudį nulenkti galvas prieš visada galingesnius išorės faktorius. Ši idėja šiandien skleidžiama iš kapitalistinių Vakarų, kaip ekonominiu požiūriu perspektyvus požiūris.

Reliatyvi taika kūniškame lygmenyje neduoda vystymosi tiems, kurių evoliucijos laiptelis leidžia tik vienintelę pramogą – efektyvų nardymą euklidinėje erdvėje. Jiems reikia patirti gundymų pamoką ir išgerti nusivylimų taurę iki galo. Todėl žmogus nuo pat vystyklų susiduria su gundymais priimti vienintelį teisingą modelį ir manyti jog tai užbaigta bei neginčijama sistema, jei apie tai kalba autoritetingas šaltinis.

Sistema kovoja dėl kiekvieno naujagimio smegenų, nes tai jos biznis. Jeigu tam „šaltiniui“ davė žinias kitas „šaltinis“, iš „anapus“ per čenelingą, jo autentiškumo patikrinti neįmanoma. Abejoti Dievo žodžiu negalima. Šiandien „Dievo žodžio“ vaidmenį užima valstybė su savo nesuskaičiuojamais smegenų plovimo institutais. Tai sąlygoja kategoriškumo atsiradimą ir kovą tarp konkuruojančių koncepcijų, kurios gali būti teisingos tik tam tikrame kontekste, tačiau ne absoliučiai. Gal būt atskiri tautų lyderiai girdėjo „Dievo balsą“ skirtingais laikais, gal jų protinis išsivystymas JO neleido suvokti vienodai. Taip atsirado trintis tarp pakankamai giminingų konfesijų. Iš vienos pusės tai neturi prasmės, o iš kitos pusės – skatina progresą. Taip atsiranda vystymasis ir tobulėjimas, nes po aršios kovos teoriškai turi ateiti supratimas, jog pasaulis nėra dualus tame lygmenyje, į kurį patenka abi kovojančios pusės po neišvengiamos Pyro pergalės.

Ir vis dėl to, ne-dualumas, kurį skleidžiame, mano supratimu, yra meilės atitikmuo, nes į priešą su nežinoma koncepcija galvoje nebežiūrima, kaip į mintiną pavojų. Tiesiog priešui leidžiama egzistuoti, lygiai taip pat, kaip ir priešas tau leidžia egzistuoti, nes pasaulis susideda iš daugybės darniai sąveikaujančių koncepcijų. Tai skirtingi informaciniai lygiai ir tiek. Gal būt tavo priešas, kuris sprendžia tik jam būdingas egzistencines užduotis, susijusias su geografine padėtimi, kultūriniais ar ekonominiais ypatumais, vartoja koncepcijas, kurios tau atrodo mintinai svetimos. Tačiau tu sprendi savas problemas, naudodamas savo koncepcijas, kurios „erzina“ priešą. Riba peržengiama tada, koncepcijos importuojamos arba „piarinamos“ į išorę, sprendžiant visas be išimties problemas visuose įmanomuose pasaulio taškuose pagal vieną modelį. Tai atsiranda globali diktatūra ir nematomas žmonių karas su pačiais savimi. Taip atsirado fašismas, komunizmas, demokratija ir t.t. Pavyzdžiui, politiniai režimai tam tikrose pasaulio dalyse mums atrodo ne demokratiški ir smerktini.

Tačiau atsižvelgus į daugelį kitų kriterijų autoritariniai ar pusiau komunistiniai režimai kai kurioms tautoms – vienintelė teisinga išeitis siekiant užtikrinti valstybingumą ir ekonominį konkurencingumą. Arabams ir rusams atrodo, kad Europa su savo laisvėmis yra išprotėjusi. Ir dabar prasidėjo niekam neskelbtas karas, siunčiant į senąjį kontinentą minias pabėgėlių – kurio tikslas Jungtiniai Europos Emitarai. Gal būt arabiškas-islamiškas koloritas Europai suteiks naują dvasinį šuolį. Kas žino? Pagyvensim, pamatysim.

Pakilti virš dualumo

Kvantinė fizika mums moko pakilti virš dualumo, pamatyti reliatyvų tikrovės peizažą ir leisti viskam egzistuoti be jokių pretenzijų. Mes nesiruošiame pagal save keisti pasaulio. Mes matome kaip jis pats keičiasi ir tai suteikia daug džiaugsmo. Mes nesiruošiame keisti nei vieno žmogaus be jo laisvos valios. Mums gražu matyti, kai žmonės “atsivalgo” netekties skausmo dėl prisirišimų ir tampa laisvi, mus viskas tenkina, nes matome ne reiškinius, bet procesus, kurie nežinia kada prasidėjo ir neaišku kada baigsis. Be to mes nežinome kas visa tai sugalvojo ir tokia to prasmė?

Mes turime savo sistemą, kad ir nelabai tobulą. Šalia egzistuoja begalės kitų. Ir mes sugebame draugauti bei nuolat keistis. Bet neesame teisūs ir to visiškai nesiekiame. Mes stebime gyvenimą, kaip vaizdo registratoriai automobilių kelią ir jo nevertiname, nes neturime pagal ką jį vertinti. Keliai gali būti visokie, priklausomai nuo to, kur važiuoji. Mes galime sakyti: „praėjome etapą ir išmokome, o dabar atėjo kitas etapas su kitomis pamokomis sielai. Visi etapai vienodai svarbūs“. Kiekviena siela sprendžia savas problemas, pagal savo asmeninį tempą ir juda į priekį tik jai būdinga likimo trajektorija.

Klaidų gyvenime nebūna. Yra tik patirtys. Jei kalbame apie klaidas, tai turime atsakyti ir į kitą klausimą: “kokios sistemos ir kokių taisyklių atžvilgiu tai yra klaida”? Turi būti įvardinama konkrečiais punktais, bet ne per nutylėjimą. Kaltinimai sau ar kitiems per nutylėjimą yra tuščias reikalas, arba turgaus lygio bobiška manipuliacija.

Mes galime padėti vieni kitiems spręsti fizinio pasaulio problemas, tačiau sielos problemų sprendimas – individualios sielos reikalas. Tai požiūris, bet ne dogma.

Blogį mes suprantame, ne kaip „svetimą“ ar „kitokį“, bei kaip pagundas dėl kurių mes priversti suktis tuose pačiuose sisteminiuose, tų pačių koncepcijų ratuose, kol neatsivalgome netekčių skausmo. Tuo tarpu mes turėtume suktis spirale ir nuolat plėstis, su visa Visata kartu. Netgi tie, kurie dėl pagundų ir silpnybių sukasi savuose ratuose (Vedų tradicija tai vadina sansaros ratu), vis viena plečiasi ir evoliucionuoja. Tačiau tai jiems vyksta prievartiniu būdu per netektis, ligas ir nelaimes.

Taigi, kategoriškumas visada atveda prie skausmingų permainų, kurias žmonės dažnai vadina paprasčiausiomis nelaimėmis. Tuo tarpu atvirumas, reliatyvumas bei pratekamumas leidžia vystytis dar didesniu pagreičiu. Kategoriškumas – tai vystymasis per nelaimes ir prievartą, reliatyvumas – vystymasis per neprieraišią meilę. Abiem atvejais tai yra vystymasis, tačiau antruoju atveju jis reikalauja mažiau energijos atidavimo svetimiems astraliniams pasauliams. Tai judėjimas su optimaliomis energijos sąnaudomis. Vadinasi toliau, patogiau, pigiau ir ilgiau.

Neprisiimkime sunkios naštos

Ketegoriškumas ir atvirumas – tai dvi jėgos, kurios viena be kitos negali. Žemų vibracijų trimatis pasaulis yra ta vieta, kur labiausiai reiškiasi duališkumas bei kategoriškumas. Žmonės prisiima sunkią naštą ir atsakomybę auklėti ir save, ir kitus dogmatiškais įsitikinimais, kurie buvo aktualūs vakar, o šiandien jau niekam tikę. Tačiau daugelis mūsų niekaip nenori prarasti savo, nes vadovaujasi kai kuriomis įsišaknijusiomis dogmomis, tikėjimais į laikinus blizgučius, aklai tikint, jog jie – amžini. Pabandykime įvardinti kelias iš jų, gal būt dažniausiai pasitaikančias.

1. Amžinosios vertybės. Mitas, į kurį neretai remiasi kategoriški ir nelankstūs žmonės, siekiantis teisti visą pasaulį už tai, kad jis toli pabėgo ir tapo nesuprantamu. Kadangi jis nesuprantamas, vadinasi klaidingas. Reikia neva daryti viską, kad grįžtų amžinosios vertybės. Jei kalbėsime apie amžinas vertybes, tai reiktų išskirti nebent dvi – meilė ir laisva valia. Štai ant šitų dviejų banginių viskas pastatyta. Meilė yra laisvė bei atvirumas. Kategoriškumas ir užsispyrimas yra šių dviejų dalykų nepriėmimas, pasireiškiantis, kaip giluminė pretenzija Dievui. „Zacepka“. Visos kitos „amžinosios“ vertybės nėra jokios amžinos. Tai yra nebent anksčiau gyvenusių žmonių patirtis, kuri šiandien nebegalioja.

2. Visatos tvarka. Kitas labai populiarus kategoriškų žmonių atsikalbinėjimas – tai apeliavimas į kažkokią „Visatos tvarką“. Iš tikrųjų nėra jokios pamatinės „Visatos tvarkos“ ir nėra žemėje nei vieno gyvo ar mirusio, kuris tą tvarką matė gyvai, išmanė, išmano ir perdavė iš kartos į kartą. Jeigu kalbame apie tvarką, tai ją žino visi: „nedaryk nieko kitam, ko pats nenorėtum gauti, arba daryk kitiems tai, ką pats norėtum gauti“. Jokios kitos nėra. „Visatos tvarka“ neretai dangstomos asmeninės pretenzijos bei manipuliaciniai interesai. Pamatinė visatos tvarka yra ta pati, kaip ir amžinosios vertybės: meilė ir laisva valia. Ir nieko daugiau.

3. Jaučia Dievo mintį. Dar yra kategorija žmonių, kurie dadasi žiną visas Dievo mintis ir viską gyvenime yra krupščiai bei teisingai padarę. Jie yra įvykdę visas taisykles nuo A iki Z. Todėl žino kaip viskas yra. Tokiems visi kiti atrodo kaip praščiokai, nevykėliai, einantys ne ten, kur reikia. Tada toks žmogus puola gelbėti padėti tokiems praklydėliams, griebia juos mokyti ir auklėti. Tarp tokių dažnai pasitaiko įvairūs religiniai fanatikai, ekstremistai ir dvasiniai prokurorai, be jokio gailesčio siekiantys atvesti į doros kelią paklydusias aveles. Dėl tokio elgesio dažniausiai suserga kokia nors nepagydoma liga.

4. Sveikas protas. Dar vienas dalykas, kurio niekas nematė ir nečiupinėjo, bet apie tai galime perskaityti klasikinėje filosofijoje, teisės aktuose, kurie beje, turėtų remtis pamatuojamais dalykais, tačiau ne tokiomis filosofinėmis kategorijomis, kaip sveikas protas. Gerai, kai žmogus turi sveiką protą ir sveiką nuovoką. Tačiau mes kalbame apie kraštutinius atvejus, kai žmogus iš vidaus jaučiasi gyvenąs sveiku protu, tačiau visus iš eilės teisia už akių ir akyse, dėl esą pažeistų kokių nors tik jam vienam suvokiamų sveiko proto kriterijų. Jei kalbame apie sveiką protą, tai jis turi būti sveikas, be marazmų, lengvas ir pratekantis.

5. Neįkainojama patirtis. Dažnai mes girdime, jog štai tas ar anas žmogus turi daug neįkainojamos patirties, todėl jo patarimų reikia privalomai klausyti. Niekas nesako. Kartais reikia. Tačiau reikia vengti tokių, kurie mėgsta pamokslauti ir krauti kitiems savo projekcijas, pasaulio suvokimą bei taip vadinamą neįkainojamą patirtį. Iš tikrųjų, jei kalbame apie konkrečia profesinę sritį, tai į patirtį turinčių profesionalų patarimus būtina įsiklausyti, tačiau galutinis sprendimas darytinas atsižvelgiant į konkrečias situacijas, bet ne į autoriteto ar senolio patirtį. Dažnai vyresnio amžiaus žmonės būna kategoriški jaunimo atžvilgiu. Mes vėl kalbame apie kraštutinius atvejus, kai turimas modelis kraunamas a-priori viskam, neva anais laikais viskas buvo gerai, o dabar pasaulis ritasi į bedugnę. Tai ir yra kategoriškumas, kaip gyvybinės energijos neturėjimas ir labai žema vibracija.

6. Moralė ir etika. Kai apie tai kalbama, tai pirmiausia turi būti įvardinama kuo remiasi ta moralė ir etika. Negalima reikalauti laikyti moralės per nutylėjimą. Turime žinoti apie ką kalbame. Turi būti išvardinti konkretūs punktai ir teiginiai, nes supratimas apie tai pas kiekvieną socialinę grupę ir net žmogų gali būti skirtingi. Dažnai tie, kurie apeliuoja į moralę ir etiką ir tuo pagrindu auklėja nevykėlius, siekia ne ko kito, o siaurų manipuliatyvių tikslų. Vienas tokių – asmeninis patogumas – aplinkinius žmones matyti tokius pačius, nuspėjamus, vadinasi valdomus.

7. Sąžinė. Apeliuoti į sąžinę dažnai mėgsta tie, kurie patys jos neturi. Kai kalbame apie sąžinę, lygiai taip pat, kaip ir apie moralę ar etiką, turime aiškiai suvokti apie ką kalbame. Žodis są-žinė susiseda iš dviejų dalių. Sangražos dalelytė „są-„ „san-„ reiškia bendrumą. „-žinė“ kilo iš žodžio „žina“. Kitaip tariant, žodis sąžinė reiškia agregorą, kai žmonės apjungiami pagal kažkokį vieną, nediskutuotiną informacinį modelį arba sistemą. Pavyzdžiui žodis „sąveika“ reiškia, jog veikiama bendrai, sinchroniškai. Jei elgiesi nesąžiningai, vadinasi elgiesi ne pagal sistemą, į kurią a-priori esi įtrauktas, arba kurioje buvai, bet tau staiga atsibodo, nes suvokei, jog šitą klasę jau išmokai ir siela toliau netobulėja. Tu su kolektyvu dalinaisi atsakomybės suvokimo ribas ir štai dėl niekam nežinomų priežasčių jo narių akyse pradėjai elgtis keistai. Sielos poreikių prasme nesąžiningumas kartais atrodo kaip komplimentas, nes žmogus išėjo iš dualumo ir jo galvoje bendrai išpažįstamų taisyklių rinkiniai tampa beprasmiai, nes priešina jį su kitomis grupėmis, kurios išpažįsta kitokią sąžinę. Kitaip tariant, žmogus pradeda matyti visumą, o prisirišimas prie agregoro pradeda trukdyti. Jei jis išauklėtas, padorus – jam blogiau. Po tokių atradimų gali susirgti arba pulti į depresiją, nes vidus reikalaus pokyčių, o protas ir padorumas lieps ir toliau laikyti sąžinės.

Kaip atsispirti kategoriškumui?

Jeigu girdite jūsų adresu kategoriškas natas apeliuojant aukščiau paminėtus monstrus, nestovėkite lyg stabo ištikti. Išklausykite tokio žmogaus ramiai, be streso ir smurto. Po to darykite savo. Jei nežinote ką atsakyti, į vieną ausį įsileiskite informaciją, pro kitą – išleiskite. Paimkite iš viso to informacinio srauto tik tai, kas jums atrodo racionaliai panaudotina. Jei pulsite teisintis ar ginčytis, “mokytojas” to tik ir laukia. Jis laukia jūsų kaltės, nusižeminimo, rango susimažinimo, vadinasi – energijos. Jis nori pasirodyti teisus, jaučiasi hierarchijos laipteliu aukščiau ir prisiima “atsakomybę” tvarkyti svetimus gyvenimus pagal savo modelį. Taip jis jaučiasi saugesnis. Kietesnis.

Kartą teko girdėti tokį dialogą. Vienas toks visas Dievo mintis žinantis žmogus jaunesniam sako “privalai gyventi taip arba anaip”. Tas jaunesnis su šypsena veide atsako: “gerai, gyvensiu kaip sakai, bet atsakomybė už pasekmes prisiimsi tu”. Tas žmogus išradingai pasielgė, nes iš tikrųjų, jeigu reguliuoji kito žmogaus smegenis, turi prisiimti atsakomybę už pasekmes. Kitaip tariant, reguliuodamas eismą kitoje planetoje, turi prisiimti ir jos karmą.

Visada verta suabejoti autoritetais, kurie elgiasi kategoriškai. Tikėtina, kad jie – silpni, o žinios, kurios duoda jiems stiprybės, abejotinos, vadinasi norima ginti savo teritoriją jėga, nes ji yra pažeidžiama. Tuo momentu tu esi jo teritorijoje, net nežinodamas. Patikrinkite, kuo pagrįstas jo pasitikėjimas savimi. Gal būt tai mitai arba dogmos.

Nepriimkite jų į save. Neprisiimkite to, ko niekada nepadarėte. Nieko nežadėkite. Įjunkite reliatyvų mąstymą, taip vadinamą modelio agosticizmą. Apie tai daug kartų rašėme svetainės puslapiuose. Tai ką sako oponentas – viso labo emocinė-lingvistinė konstrukcija, kuri niekada neatspindi giluminės tiesos. Vadinasi – man neprivaloma. Išklausau ir paleidžiu. Leiskite jam išsirėkti, išsikalbėti, išsiverkti, netgi tegul trenkia fiziškai iki leistinos ribos. Jei perlipa fizinio kontakto ribas, ginkitės, bet nesužeiskite ir neužmuškite. Tik tokiu būdu jam galite padėti „paleisti“ tam tikras nuostatas, pagal kurias jis matuoja pasaulį, o pastaruoju metu – fatališkai nesiseka. Šypsokitės, jo argumentus komentuokite anekdotais ir bajeriais. Atrodykite nerimtai. Neprisiimkite atsakomybės už tai, jog gal būt jūs jį nervinat. Netgi tuo atveju, kai „auklėtojas“ apie tai jums praneša garsiai. Jo sveikata – jo problemos. Saugokit save, gyvenkite savais dvasiniais interesais.

Sistema – tai kalėjimas sielai ir laisvė kūnui. Prisiriškime laisvai.

Aš taip pat turiu tam tikrų kategoriškumų, tačiau suprantu, jog turi teisę egzistuoti ir prokurorai, ir teisėjai, kurie atstovauja tam tikros dogmos interesams. Agregoras nori išgyventi ir jis ginasi. Mano kategoriškumai pasireiškia tuo, jog atsisakau matyti pasaulį „juodai-baltą“, „dvipolį“, „gerą-blogą“. Nes mano „kategoriška“ sistema remiasi meile ir laisva valia. Meilė leidžia priimti ir ne-laisvę ir ne-meilę, kaip dugną, euklidinį pasaulį, nuo kurio siela, atsivalgiusi netekčių, atsispiria šuoliui į laisvę. Matricinė sistema, kurios pagrindinis atributas yra valstybė, stengiasi neišleisti sielos eiti namo per viešų pagundų sistemą, įsprausdama tave į kokį nors dar vieną juodai-baltą scenarijų tik tam, kad gautų tavo dėmesį, vadinasi gyvybinę energiją, kaip kurą pačios tolesniam egzistavimui.

Valstybė, kaip sistema, kaip labai didelis ir galingas agregoras tokiu būdu sprendžia savo išlikimo užduotis, kurios yra svetimos sielos poreikiams grįžti į vienybę. Dar labiau supaprastintai – valstybinė sistema yra kalėjimas sielai, tačiau kūnui tai yra apsauga ir būtinybė. Pasaulis grįstas paradoksais. Tie, kurie gyvena sielos poreikiais dažniausiai eina į konfliktą su sistema, paneigdami jos pagrindinį fundamentą – dualumą, kaip įrankį žmogui užkabinti ir valdyti per silpnybes. Ginklu ir prievarta sistemos nenugalėsi. Stojant vienas prieš vieną – ji yra stipresnė. Ji yra visada stipresnė ten, kur kalbama apie kūną ir materiją. Tačiau ten, kur kalbama apie sielą, valstybinio reguliavimo kompetencija ir jurisdikcija baidiasi. Kūniškas pasaulis yra dualus, o sielos – vientisas ir neskaidomas. Sielos lygmenyje valdymo ir manipuliavimo poreikiai atkrenta savaime.

Tarpe karegoriškų žmonių tenka gyventi kasdien. Jų yra visur. Tu esi jų akimis kitoks, balta varna, nesilaikantis kažkokių tik jiems suvokiamų standartų, kurius, kaip jie mano, davė pats Dievas. Dievo valią jie supranta kaip taisyklių rinkinį, kurių privaloma laikytis net ir tuo atveju, kai jautiesi dvasiškai subrendęs tolesniam šuoliui. Savo laisva siela tu skaudini aplinkinius, nes jų pastabos, kaip žirniai į sieną. Jie dėl tavęs stengiasi. Eikvoja lėšas ir laiką. O tu nedėkingas. Jie atsisėda kaip žemaičių rūpintojėliai ir verkia dėl prasto pasaulio, kurį jie patys ir suprojektavo. Kartais puola muštis. Silpnesni griebiasi taurelės. Ir viskas, jų nuomone, per tave. Vidinis jų skausmas labai gilus. Bet tu nieko negali padaryti. Nusiristi į juodai baltą pasaulį, kuriame jie jaučiasi gerai – tau yra per didelė prabanga. Tu negali iš 6 klasės grįžti į trečią. Tu matai jų dualizmą, egoizmą ir užsispyrimą. Tu suvoki jų tragikomišką likimą. Bet jeigu iš gailsčio nusileidi vieną kartą, kitą, ir žiūrėk velnias tau užnėrė kilpą. Pakliuvai balandėli. Ištrūkti sunku, juk bijai vėl įskaudinti gležną dievišką būtybę. Tai gali būti ir vyras, ir moteris, jokios skirtumo.

Siela „rėmams“ gailesčio neturi

Kategoriškų žmonių neišauklėsi. Bet jų nereikia nei mokyti, nei gailėti. Jų ir nereikia auklėti. Duok kvailiui kelią. Svarbiausia būti savimi.

Ir nesvarbu, kokias scenas ar vaidybas regztų šalia esantys dėl neva neišprususio tavo elgesio. Meilė ir laisva valia talpina viską. Net ir šalia dėl visų pasaulio ydų verkiantį rūpintojėjį. Tegul verkia. Paverks, nustos. Gal kažko išmoks? Juk jam tai irgi pamoka.

Jeigu pats pasijauti kategorišku, reikia sunerimti dėl savo fizinio kūno sveikatos. Kategoriškumas visada reiškia energijos trūkumą, kuri nuteka „aniems pasauliams“ todėl, kad jie įvėlė tave į kokią nors kvailą intrigą dėl absoliučiai nereikalingų dalykų, kurie globaliu mastu neturi nei reikšmės, nei prasmės. Kategoriškus žmones dar dar galima skirstyti į kelis demoniškus archetipus: prokurorus, teisėjus ir inkvizitorius. Prokurorai renka medžiagą ir dėlioja į lentinėles, tačiau patys retai kada puola. Jie dažniausiai kasa kitiems duobę, į kurią patys ir įkrenta. Teisėjai – teisia, dažniausiai be jokių įrodymų pagal tik jiems patiems suvokiamą „teisinę sistemą“, kurią a-priori privalo žinoti visi. Nežinojimas neapleidžia nuo atsakomybės. Inkvizitoriai be gailesčio baudžia, net negirdėdami jokių pasiteisinimų. Jiems svarbus pats faktas, kad teisiniesi. Jei teisiniesi, vadinasi kaltas. Apsidairykime, pasižiūrėkime, koks tipažas gyvena arčiausiai mūsų? Pasižiūrėkime, gal vienas iš šių demonų gyvena ir mumyse. Jei taip, tai yra ženklas, gal gyvybinė energija neteka laisvai. Ji yra nusiurbiama į tamsos pasaulius.

Kaip jau sakiau, kategoriškumo įveikti neįmanoma, kol dauguma žmonių gyvena juoda-balta formato pasauliuose. Neįmanoma kariauti su tuo, kuris primeta tau savas žaidimo taisykles, tačiau pats jų nesilaiko. Gal būt neįmanoma išrauti pamatinio akmens, ant kurio pastatyta globali kūniška valsybinė sistema – juodai-baltos matricos. Vienintelis man kol kas žinomas būdas išlipti sausam iš vandens – gyventi tikraisiais sielos poreikiais, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes.

Siela nemato dualumo. Ji viską mato vienybėje ir reliatyvioje perspektyvoje. Ji išpažįsta tik meilę ir laisvą valią. Rėmai reigalingi tik protui, kuris gyvena kūniškais interesais. Juos glogoja, tenkina ir reguliuoja valstybinė sistema. Todėl valstybė suinteresuota, kad žmonės visada turėtų kūniškų interesų. Jie yra skatinami, reklamuojami ir provokuojami.

Kūno interesais lengva manipuliuoti, nes jis nori maisto ir saugumo. Saugumo iliuziją duoda įvairios “teisingo gyvenimo” koncepcijos, kurias į smegenis imprintuoja valstybė ir visokios bažnyčios. Vieniems duodama viena koncepcija, o kitiems – kita. Vėliau tos koncepcijos dirbtinai supriešinamos. Žmonės kovoja tarp savęs dėl kvailų iliuzijų. Tokiu būdu valstybės sprendžia savo išlikimo problemas, o ekonomika auga. Sielai tai nėra paranku. Tačiau paradoksas tame, jog tai, ko gero, vienintelis būdas pačiai sielai ko nors išmokti ir pakilti į kitą klasę.

Gintaras Mikšiūnas, kvantinemagija.lt