Augalai jaučia skausmą: net pjaunama žolė “šaukia pagalbos”

Minutėlei prisiminkite šviežiai nupjautos vasarinės žolės kvapą. Daugeliui žmonių šis kvapas sako apie tai, jog oras lauke pakankamai malonus ir, kad galima pasivaikščioti, tęsti poilsį, atsipalaiduoti ir t.t. Žolei gi, šis kvapas signalizuoja visai ką kitą, teigia straipsnio autorius Ilja Chell, rašo infa.lt.

Šviežiai nupjautos žolės kvapas iš tiesų chemiškai signalizuoja apie katastrofišką padėtį. Jis naudojamas augalų kaip prašymas-pranešimas arčiau esančioms būtybėms išgelbėti juos nuo užpuolimo (įprastai nuo vabzdžių, bet minimu atveju – nuo žaliapjovės peilių). Galų gale, kai ištinka pavojingas momentas, ar tai būtų žolės pjovimo įranga ar alkanas vikšras, – augalas negali ištraukti savo šaknų ir pabėgti. Jis turi kovoti už vietą kurioje auga.

Kad apgintų save augalai įjungia grandinėlę molekulinių atsakymų. Šie cheminiai ryšiai gali būti naudojami tam, kad apnuodyti priešą, įspėti aplinkinius augalus apie potencialų pavojų arba prisišaukti naudingus vabzdžius visiškai konkrečiu tikslu.

Kartais molekulinė apsauga vykdo dvigubą funkciją. Pavyzdžiui, augalai, gaminantys kofeiną, naudoja šią cheminę medžiagą savigynai, o taip pat bičių svaiginimui. Bitės vėl ir vėl atskrenda prie šių augalų, kaip į kavinę atsigerti kavos, ir vietoje užmokesčio kaskart juos apdulkindamos

Akivaizdu, augalai gali bendrauti. Bet ar jie jaučia skausmą? Vegetarams bus visai nepaprasta pjaustyti salotas, žinant, kad pas jas gali būti jausmai. O ir ką jiems tada valgyti apskritai?

Vokietijos taikomosios fizikos instituto Bonos Universiteto mokslininkų nuomone, augalai skleidžia dujas kaip skausmo ašarų ekvivalentą. Pasinaudodami lazeriniu mikrofonu, mokslininkai pagavo garso bangas, kurias skleidžia augalai, išleisdami dujas, kai juos pjauna ar laužo. Nors žmogaus ausiai šie garsai negirdimi, paslaptingas augalų balsas parodė, jog agurkai šaukia, kai yra pjaunami, o gėlės inkščia, kai yra plėšomi jų lapai.

Taip pat yra liudijimai to, kad augalai gali girdėti, kai kažkas iš jų giminės yra valgomas. Mokslininkai iš Misūrio-Kolumbijos universiteto aptiko, jog augalai supranta ir reaguoja į vikšro sėdinčio ant jų ir ėdančio, garsus. Kai augalas girdi šiuos garsus, jis aktyvuoja apsauginį mechanizmą.

Kai kuriems mokslininkams tokių sudėtingų ryšio sistemų liudijimas – garso išleidžiant dujas nelaimės atveju – sako apie tai, jog augalai jaučia skausmą. Kiti tvirtina, kad negali būti skausmo, jei nėra smegenų registruojančių jausmus. Kaip bebūtų, mokslininkai neatmeta galimybės, kad augalai gali išreikšti protingą elgesį ir neturėdami smegenų ar sąmonės.

Augdami augalai gali keisti savo augimo trajektoriją, kad išvengtų kliūčių ir rastų atramą savo ūgliams. Ši veika susijusi su kompleksiniu biologiniu tinklu, paskirstytu šaknyse, lapuose ir augalų kamienuose. Ji padeda augalams plėstis, augti ir išgyventi. Pavyzdžiui, medžiai miške, gali įspėti savo artimus apie vabzdžių atakas.

Vienas mokslininkas įterpė į medį radioaktyvius anglies izotopus ir pamatė, kad keletą dienų anglis buvo perduodama nuo medžio prie medžio, kol visas, 30-metrų miško plotas buvo sujungtas. Mokslininkas sužinojo, kad brandūs medžiai „susijungė“ į tinklą, kad pasidalintų maitinamąsias medžiagas šaknų sistemoje ir pamaitintų artimiausius sodinukus, kol jie netaps pakankamai aukštais, kad gautų šviesą ir maisto medžiagas savarankiškai.

Inf. šaltinis: infa.lt