Vaikai prisimena ankstesnius gyvenimus
Kerolė Boumen gyvena Midijoje, netoli Filadelfijos. Daug metų ji dirbo advokatų kontoroje, neįtardama, kad vieną gražią dieną ji parašys knygą, kuri išgarsins ją visame pasaulyje.
Prieš dešimt metų
Kerolė Boumen negalėjo suprasti, kodėl jos penkiametis sūnus bijo stipraus garso, jam siaubą kelia fejerverkų sprogimai, jis krūpčioja nuo kalėdinių petardų traškėjimo…
Kartą Boumanų namuose svečiavosi senas Kerolės draugas, hipnozės terapeutas Normanas Ingė, ir moteris jam papasakojo apie keistą sūnaus elgesį. Normanas pasiūlė padaryti nedidelį eksperimentą – be jokių hipnozės triukų, tiesiog jam buvo smalsu. Berniuką jis pasodino motinai ant kelių, liepė jam stipriai užsimerkti, susikaupti ir papasakoti suaugusiems, ką jis mato, kai girdi sprogimą, šaudymą, triukšmą…
Ir štai be jokių hipnozės triukų penkiametis Čeisas pradėjo pasakoti apie seniai pasibaigusį karą: “Aš stoviu ir slepiuosi už didelio akmens. Rankoje turiu didelį ginklą su panašiu į kardą antgaliu…”. Berniukas niekada nematęs kino filmų apie karą, vengiantis net žaislinių šautuvų ir kareivėlių, dvidešimt minučių detaliai pasakojo apie kareivių uniformas ir karinius pabūklus, apie 1861 metų Amerikos pilietinio karo kautynes. Ir kalbėjo jis visai ne kaip vaikas.
Ši Kerolės sūnaus išpažintis pakeitė jos tolesnį gyvenimą. Ji pradėjo tyrinėti vaikų atminties ypatumus, vėliau apie tai parašė knygą “Ankstesni vaikų gyvenimai”, kurie išgarsino moterį visame pasaulyje. Šių tyrimų rezultatas – visiškas mažojo Čeiso išgijimas – jis jau nebebijo sprogimų, šaudymo, stiprių garsų. Šiandien penkiolikmetis Čeisas muša būgnus mokyklos orkestre! Maža to, jo nebekankina egzema. Ji išnyko prieš devynerius metus po vadinamojo “Past regression” – savo ankstesnio gyvenimo prisiminimo.
Panašiai išgijo ir devynmetė Kerolės duktė Sara, paniškai bijojusi ugnies ir garsų, net degančio degtuko liepsnos. Viskas baigėsi tada, kai Sara papasakojo apie savo ankstesnį gyvenimą, kuriame ji mirė degančiame name.
Reinkarnacija kaip atpildas?
Viename interviu Kerolė žurnalistams pasakė, kad sukūrė išgijimo metodą, kuris padėjo ir jos vaikams, ir jai pačiai. Prisiminti ankstesnį egzistavimą labai naudinga. Pasak Kerolės, jos plaučiuose buvo aptikta tamsi dėmė, kuri visiškai išnyko po to, kai ji, susikoncentravusi, prisiminė dviejų savo ankstesnių gyvenimų pojūčius.
Viename iš jų, XIX amžiuje, ji mirė nuo plaučių tuberkuliozės, kitame – užduso dujų kameroje Antrojo pasaulinio karo metu. Kerolė įsitikinusi, kad mes esame ankstesnių gyvenimų mozaika. Kiekvienas iš mūsų jaučia, kuo buvo ankstesniame gyvenime, tik ne visi gali tai prisiminti. Jei vis dėlto sugebėsite nugrimzti į praeitį, tai, kas mus kankina dabar, išnyks amžiams.
Reinkarnacijos idėja (sielų persikūnijimas) labai sena. Apie daugelio religijų skelbiamą sielų persikūnijimą parašyta daug knygų. Viena iš jų – hipnoterapeutės Barbaros Lein knyga “Kovos laukų aidas”, kurioje surinkti Pilietinio karo dalyvių pasakojimai. Lein tiki, kad “persikėlimas į praeitį” hipnotizuojant – fenomenalus reiškinys. Gali būti, kad mūsų genetinėje atmintyje ir apskritai genetiniame kode yra ankstesnių gyvenimų “atspaudai”.
Šiandien prisiminimų apie ankstesnius gyvenimus idėja turi daugiau priešininkų negu šalininkų. Šios teorijos kritikai tvirtina, kad žmonės prisimena kadaise girdėtus, matytus ar skaitytus faktus, kuriuos išsaugoja mūsų pasąmonė ir paryškina laki vaizduotė. Krikščionybė kategoriškai neigia sielų persikūnijimą. Jos svarbiausia dogma skamba taip: “Kūnas miršta, o siela yra nemirtinga, todėl ji negali persikelti į kitą kūną”.
Kūdikio lūpomis…
Bet Kerolės Boumen surinkti faktai įtikina skaitytojus. Vaikai nežino istorijos, neturi patirties, ir – tokios lakios vaizduotės kaip suaugusieji. Vaikai prisimena, kad priklauso kitai rasei, pradeda kalbėti svetimomis kalbomis, kurių niekada nesimokė. Kaip tai paaiškinti? Kerolės eksperimentuose dalyvavo vaikai, kurie dar nemokėjo skaityti ir negalėjo suprasti per televizorių rodomų dokumentinių programų esmės. Vadinasi, neturėjo jokios fantazijų “bazės”.
Daugelis vaikų turėjo apgamus arba įgimtus fizinius defektus, ir jie visiškai atitikdavo sužeidimus, gautus, jų žodžiais, ankstesniuose gyvenimuose. Oficialiai Kerolė užregistravo 210 tokių atvejų. “Žinoma, – paaiškina Kerolė, – dvejų ar penkerių metų vaikų prisiminimai prasiveržia patys, be jokių ypatingų pasirengimų ir prašymų, ir beveik visada jų tėvai, dažnai netikintys reinkarnacija, mano, kad tai tik nekalti vaikiški tauškalai.
Po anksčiau aprašyto Normano Ingės eksperimento su Čeisu, praėjo keli mėnesiai. Kartą pusryčiaudamas berniukas staiga kreipėsi į motiną: “Mam, aš dar prisimenu, kad buvau juodaodis kareivis. Baltaodžiai ir juodaodžiai kareiviai kovojo kartu.
Aš turėjau žmoną ir vaikų…, o paskui tame mūšyje mane užmušė… Stoviu su baltaodžiu kareiviu prie pabūklo ir staiga kažkas trenkė į mane, ir aš numiriau. Bet, žinai, tai buvo malonu: aš kažkur aukštai, o kautynės ir dūmai apačioje”. Būtent šie prisiminimai padėjo Čeisui išsigydyti – baimė išnyko.
Knygoje “Return from Heaven” (“Sugrįžimas iš dangaus”) Kerolė pasakojo dar vieną istoriją apie dvejų metų mergaitę iš Springfyldo, kuri savo tėvams pasakodavo apie savo žūtį autokatastrofoje. Visa šeima kartu važiavo namo mašina. Pamačiusi tiltą per Delavero upę, mergaitė žiūrėdama pro automobilio langą pradėjo pasakoti: “Mamyte, ši vieta labai panaši į tą, kur aš numiriau… Aš tada buvau savo mašinoje. Ji nukrito nuo tilto ir aš užsimušiau”.
Be skepticizmo
“Tai, ką vaikai nuoširdžiai ir paprastai pasakoja apie savo mirtį ir ankstesnius gyvenimus, – rašo Kerolė savo knygoje, – įrodo, kad mūsų siela yra nemirtinga ir grįžta į Žemę… Aš rašau knygas ne tam, kad įrodyčiau, jog būta ankstesnių gyvenimų, bet kad padėčiau psichologams ir tėvams. Jie laiku išgirsta vaiko “išpažintis” galbūt padės jam išsivaduoti iš kančių. Atsiminkite, kad labai svarbu vaiką išklausyti be šaipymosi ir pasistengti suprasti, nes jūsų rankose vaiko ateitis.”
Parengė I. Gudaitytė
🔮 Kartą per savaitę – jūsų ženklo horoskopas ir savaitės paslaptis
Pirmadienio rytą: savaitės horoskopas jūsų ženklui, artimiausia pilnatis ir įdomiausios savaitės istorijos. Jokio šlamšto, atsisakyti galima vienu paspaudimu.










21 komentaras
True story
Man būdavo dažnai toks jausmas,kad mane nušauna.Atrodo,jog žinau puikiai tą jausmą,beto bijau labai vandens,ir sapnuoju dažnai kaip skęstu pelkėjn.Bet taip tikroviškai,lyg tai būtų dabar.Manau,jog yra kažkoks ryšys tarp gyvenimų.Tik manau..
O gal sapnavo Lietuviu sukilima?
Man irgi kyla keistu prisiminimu pats bijau vandens, aukscio prisimenu lyg buciau jau kazkada krites ir tai mane baugina, is vaikystes pamenu vis prisimindavau zygiuojancias kojas kareiviu ir garsus karo turbut ir as ten kazkur buvau, Idomu butu isbandyti hipnoze, o gal zinote kaip paciam galima butu isaukti tuos prisiminus?
jokiu vilciu sudblablaclaaasciui, nes dabar Žalgirio sudetis geresne nei ju
Būdama maža sapnavau karą, kuriame pati dalyvavau. Sapnas baigėsi mano žūtimi, kai man kardu dūrė į pilvo šoną. Atsikėlusi, išsigandusi pasižiūrėjau į "dūrimo vietą". Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau pigmentinę dėmę. Niekada nežinojau, jog ją turiu. Nuo to laiko vis sapnuodavau tą karą ir kai mane nuduria. Dabar jau nebesapnuoju. Bet ar tai galėjo būti mano ankstesnis gyvenimas? Ar ištikrųjų galėjau ankstesniame gyvenima būti nudurta kardu karo metu?
Ar nėra kitokių paaiškinimų. Tarkim per didelis jautrumas, padidėjęs amigdalos aktyvumas, geros jūslės, polinkis į intraversiją gali paaiškinti didelį jautrumą garsams, sprogimams, staigiems įvykiams ir t.t.
As kartais sapnuoju,kad laikau rankose apsikabinus arklio galva.Po to seka ivykiai :as guliu lovoj prie manes sedi zilas vyras ir verkia.Sapnas nutruksta.As paniskai bijau arkliu!Galbut kazkada mane arklys sutrype?
As kai buvau maza labai bijodavau tamsos. Tevai sakydavo kad as bijau to kas dazniausiai vyksata tamsoje. T.y. visokios zudynes ir pan. As nelabai tuo tikiu nes pamenu kaip tamsoje regedavau ivairius siluetus. Dabar, nezinau kaip bet neseniai iveikiau tamsos baime. Taciau vis dar Matau tuos siluetus. Dazniaisiai tai buna Maza mergaite kuri rankose laiko maza pliusini zaisliuka. Labai noriu suzinoti ka tai galetu reiksti.
as kai budavau maža nuolatos sapnuodavau labai aukštus laiptus nuo kuriu krentu.bet kai sapnuodavau žinodavau kad krentu,todel nebijodavau ,tačiau realybeje bijodavau lipti aukstais laiptais,kurie budavo pas mano močiute, tuomet mamos klausdavau ka reiskia šitas sapnas o ji sakydavo kad kai augi tokius sapnuoji ,bet gal tai buvo praeitas mano gyvenimas?
Prisimenu, kai buvau maža aš tiesiog pasakodavau tėvams apie tai kaip as einu i darželi ten susirenka daug vaiku netgi tu vaiku vardus galedavau pasakyti. Paskui pasakodavau apie kilusi gaisra tame darželyje. Tai keista nes niekada nejau i darželi ir nepažinojau jokiu vaiku ten einanciu. O kas keisciausia kad as neesu pirmoji savo gimineje kuri pasakojo keistas istorijas vaikysteje.
Pamenu, kai paniškai bijodavau ungies. Visi darželio vaikai keistai į mane žiūrėdavo, kai pradėdavau isterikuot sužinojus, jog reikės krepšelyje nešti mažas žvakeles. Atrodo gan keista, bet dabar pagalvojau, gal čia praeito gyvenimo padarinys. Iš tikrųjų man būtų labai įdomu sužinoti savo praeitus gyvenimus.
Kazkur iki 10 metu kiekviena karta uzmigus sapnuodavau, kad krentu nuo kazkur labai aukstai i vandeni. Visada po to atsikeldavau ir bijodavau vel uzmigt ir patirt ta jausma kuri patirdavau sapnuodama. 12 metu pora menesiu sapnavau mergina paleistais plaukais, slapia balta suknele perrista raudonu kaspinu. Pirmiausiai sapnavau tos merginos laidotuves. Veliau kaip keiciasi jos kapas ir kaip kiekviena nakti nukritus rasai ji islenda is kapo ir kaip lengvas pukelis sokineja kalnu, o veliau leidziasi nuo kalvos prie upelio ir vaiksto upelio slaitu.
as nepamenu nieko :(
As kazkiek prisimenu save skestanti. Laivas panasus I Titanika, nuo Gimimo dienos esu klaustrofobike, alpstu, jei uzstringu lifte, siaubas apima siauroj uzdarytoj patalpoj.Dar prisimenu buvusius tame laive tevus, pussesere. Bet mes ne visi nuskandom, mus pavoge,ne ateiviai, o tokie patys (is isvaizdos) zmones, tik labai negeri, jie visur mate tik priesus. Ir dar, jie rase programas ant musu kunu.
Mama niekad netikejo, ka pasakojau, tai nustojau. Bet veidai zmoniu, skestanciu laive, tebera pries akis.
Kita idomi detale, karta ant vienos klasiokes kojos iskaiciau uzrasa Sartorius. Uzrasas buvo kazkur kojos viduj, bet iskaitomas,issigandau. ar galima gimti su uzrasu kojoje?
Labai baisu jeigu tai ka prisimename pasakojeme mazi yra tikrai musu kitas buves gyvenimas noreciau ir as pasidalinti tokiu prisiminimu... prisimenu kad dainuodavau negaliu pasakyti nei kur nei kaip to nepamenu bet turejau labai grazu balsa beje dainavimo sugebejimais ir dabar nesiskundziu... nuo pat mazumes patinka kai mane vezioja ysivaizduoju kad vaziuoju prabangiu limuzinu po siai dienai neturiu pati teisiu del to kad paniskai bijau greicio bijau net masinu galbut patekau y avarija begdama nuo ko nors nes vis budama viena namie bijau kad mane kazkas nuzudys vis atrodo kad kazkas yrjs pro duris o as soksiu y pirma pasitaikiusia masina ir begsiu manau taip ir zuvau dar turiu labai keista pigmentine deme ant kojos mama vis sakydavo kad ji man atsirado dar bunant jos pilve kai ji vaziavo masina kai buvo niescia isigando kad bus avarija ir griebe sau uz koju kad ju neprispaustu del to man atsirado ta deme. Beje turiu ir dideli troskima pinigu vis atrodo kad as turtinga ir turiu labai daug pinigu... aisku jeis nesiskundziu turiu tiek kiek man uztenka net nezinau ar cia man susimaises protas ar tai tikrai gali buti atsiminimai senesnio gyvenimo
Labas, įdomu su tuo užrašu kojoje. Bet kodėl gi ne? Jei matei ant kojos, sartorius reiškia kojos raumuo lotyniškai. Gal tiesiog mokėjai lotynų?
zinau tiksliai- gyvenau arabu krastuose. pasiturinciai. tirsiog jauciu pridengta veida...karsta klimata..iskyla vaizdiniai besilenkianciu man zmoniu.. mane nuzude duriu i gerkle. prisimenu kraujo skoni burnoje ir didele baime.. gimiau su idomia zyme ant kaklo- niekas negali paaiskint kas tai. o as zinau..
as sapnuoju daznai kad skestu,o viena dnakty taip maciau aiskiaijauciu kad gremzdu i dugna,kad man truksta oro,ir uzdustu,matau kad virs manes vandens purslai kyla o as negaliu kvepuot skestu,keistas jausmas kaip kaip mano siela palieka ta kuna vandeny,ir as prabundu lovoj sendien,dabar suprantu kodel bijau vandens ir kas nutiko praeityje man
O aš nuo mažumės vis sapnuodavau vaizdus kurie po to 100% tikslumu pasikartodavo. Jie niekada nesiliovė, bandžiau kelis keisti bet vis tiek kiti kartojosi, o man dabar 38 metai bet vis dar būna kartojasi. Vietovės, darbo ar kelionių vietos. Matau aplinką, girdžiu žodžius žmonių pasakytus ir kai tai vyksta jau iš anksto žinau ką kas pasakys. Bet aš jaučiu, kad aš kartoju savo gyvenimą, jei tai iš vis įmanoma. Nežinau ar pirmą kartą, bet viską kartoju net žinodamas kartais kas nutiks ateityje. Šiek tiek miglotai, bet jaučiu. Beja įtariu kodėl aš jį kartoju jei tai vyksta... Kai žmona pasakė, kad laukiasi trečio vaiko prieš 3 metus, ji pasakė, kad negimdys jo ir nori aborto. Jai mokslai prasidėję buvo, antras nėštumas sunkus labai buvo, ir dar trečias vaikas atrodė kaip visiškas košmaras. Tačiau visu savo vidumi jaučiau, kad privalau ją sustabdyti. Kratė virpulys, mintys varė pastoviai iš proto, negalėjau jų išmesti iš galvos, atrodė žemė slysta iš po kojų vien nuo minties, kad nužudysime savo vaiką. Vos nepasakiau kad aš geriau išsiskyrsiu, jei ji nesutiks gimdyti. Po kalbų, įkalbėjau žmoną, gimė sūnus, lengvai, be didelių kančių, net po tik valandos nuo saremių pradžios. Atėjus į gimdyklą žmona vis prašė epidūrio, bet po 15 minučių net nespėjus nieko paruošti, visų nuostabai jis jau buvo gimęs. Jis skubėjo kaip "Makvynas", kurį beje dabar jis dievina, į šį pasaulį. Be manęs jis niekur, tėtis jam kažkas švento, atrodo lyg tėtis jam viskas, nepaleidžia net jei šiukšles nešu, nori visada visur eiti kartu. Galėtų ir į darbą važiuotų kartu. Labai nuoširdus ir mylintis berniukas. Žmona mokslus pratęsė dabar, beprotiškai jį mylime džiaugiamės kad nepadarėme klaidos ir kartais prisimindami su ja kaip norėjom nutraukti gyvybę, tai net šiurpas per kūną nueina. Labai džiaugiamės nuostabia trečia atžala. Tokia mano istorija... tikiu, kad dėl savo vaiko kartoju gyvenimą.
Diskutuokime ir Facebook'e! Kasdien – paslaptys, naujienos ir vardadienių sveikinimai.
Sekti Anomalija.lt Facebook'e