Protėvių atmintis egzistuoja mumyse

Deoksiribonukleorūgštis (DNR, seniau Dezoksiribonukleino rūgštis) – nukleorūgštis, esanti kiekvienoje eukariotinėje ląstelėje, daugiausia jos branduolyje. Joje (jos azotinių bazių sekoje) yra tripletiniu kodu užkoduota genetinė informacija, kuri perduodama dalijimosi metu naujoms ląstelėms, o per lytines ląsteles – individo palikuonims. Deoksiribonukleorūgštis susideda iš deoksiribonukleotidų. Deoksiribonukleotidas yra sudarytas iš heterociklinės azoto bazės ir angliavandenio deoksiribozės. Deoksinukleotidai skiriasi azoto bazėmis. Pagrindinės yra keturios: adeninas (A), guaninas (G), citozinas (C) ir timinas (T).Tėvo įgytąją patirtį, blogą ar gerą, paveldės jo vaikai ir net anūkai. Pavyzdžiui, jei tėvas skendo, jo sūnus paniškai bijos vandens. O sūnaus sūnus – taip pat.
 
Jei degė – vengs ugnies, badavo – bus linkę į apsirijimą. Tėvo mergišiaus sūnus greičiausiai taip pat bus moterų mėgėjas ir perduos šį bruožą toliau. Analogiškai vėlesnėms kartoms atiteks pomėgiai leisti laiką garaže, medžioklėje, žvejyboje, su draugais futbolo rungtynėse. Arba tam tikrų produktų pomėgis…
 
Kitaip tariant, palikuonys gali paveldėti ankstesnių kartų patirtį, iš esmės – prisiminti vienus ar kitus įvykius. Fantastika? Visai ne. Kad toks fenomenas egzistuoja, įrodė Emorio universiteto (JAV) biologai.
 
Prie patalpos, kurioje buvo laikomi pelių patinėliai, grindų jie prijungė elektros laidus ir periodiškai vis įjungdavo srovę. Pelės pajusdavo skausmą ir pabėgdavo. Elektros srovės smūgius į pelių letenėles lydėjo ievų kvapas – eksperimentuotojai purškė acetofenoną, pagrindinį šio kvapo komponentą. Daug kartų pakartoję kompleksišką poveikį, gyvūnėlių elektra nebekankino, tik paleisdavo kvapą.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Užuodę acetofenoną, gyvūnėliai krūptelėdavo ir sprukdavo tolyn nuo „baisiųjų“ ievų. Įdomiausia eksperimento dalis buvo kitas etapas: jame dalyvavusios pelės susilaukė palikuonių, kurie elektros smūgių nepatyrė ir ievų neuostė. Kai jaunikliai paaugo, mokslininkai davė jiems pauostyti to paties „ievų“ kvapo.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Peliukai reagavo tiksliai taip, kaip jų tėvai, tai yra krūptelėdavo ir sprukdavo šalin, nors elektra nebuvo veikiami. Trečiosios kartos pelių jaunikliai taip pat paveldėjo ievų kvapo baimę. Mokslininkai spėja, kad protėvių atmintį paveldi ir proanūkiai, ir proproanūkiai.

 

Būtų logiška manyti, kad elektros srove ir ievomis gąsdinti pelių patinėliai kažkaip – nors nesuprantama kaip – perduoda peliukams savo patirtį su jais bendraudami, moko bijoti. Bet ne: keliose eksperimento serijose dalyvavo peliukai, pradėti mėgintuvėliuose ir niekada nesusitikę su savo biologiniais tėvais. Bet ir juos gąsdino acetofenonas, tarsi jie būtų tikėjęsi elektros smūgio.

 

Paaiškinti fenomeno kol kas neįmanoma, tik iškelta hipotezė, kad perduodant patirtį veikia epigenetikos mechanizmai, o jie įsijungia priklausomai nuo vienų ar kitų DNR fragmentų metiliavimo, dėl to keičiasi neuronų struktūra kai kuriose smegenų struktūrose. Nuo naujos jų konfigūracijos ir priklauso viena ar kita reakcija į tai, kas vyksta aplinkui.

 

Panašu, kad metiliavimo laipsnis perduodamas per spermą, t.y. vyriškąja linija, ir yra paveldimas, padėdamas smegenyse atsirasti struktūroms, reikalingoms protėvių patirčiai realizuoti. Ar kokios nors įgytos ypatybės paveldimos iš motinų ir močiučių? Mokslininkai tokių eksperimentų kol kas neatliko. Bet įtaria, kad gamta to nenumatė. Nors kas žino, galbūt patelės organizmas tampa laikina „patirties“ talpykla ir motina procese vis dėlto dalyvauja.

 

Mokslininkai tikisi, kad atskleidus protėvių atminties perdavimo mechanizmą bus galima suprasti žmonių fobijų ir nerimo būsenų priežastis. Gali būti, kad su fenomenu yra susiję paslaptingi psichikos reiškiniai, pavyzdžiui, atvejai, kai žmonės netikėtai pradeda kalbėti svetimomis kalbomis, groti muzikos instrumentais arba pasakoti apie įvykius, kurie vyko labai seniai ir labai toli.

 

Ar taip pasireiškia protėvių atmintis? O gal ja galima paaiškinti ir deja vu reiškinį, kai žmogui atrodo, kad tai, kas su juo vyksta, jau buvo… O vadinamasis protėvių šauksmas, kai traukia padaryti ką nors absurdiška? Gal ir čia visa esmė – metiliavimas…

 

DNR metiliavimas – tai metilo grupės, susidedančios iš vieno anglies atomo ir trijų vandenilio atomų (CH3), prisijungimas prie DNR molekulės. DNR seka dėl to nesikeičia, tačiau procesas daro įtaką genų darbui, vadinamajai jų ekspresijai: kai kurie išsijungia, o kiti įsijungia. Taip organizmas reguliuoja jų darbo seką ir trukmę. Metilo grupės gali prisijungti ir atsijungti, taigi ir genų ekspresija tai padidėja, tai sumažėja.

 

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“, parengė: Milda Kunskaitė

 

Respublika-logo1


2500
3 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Mergininkas

>> badavo – bus linkę į apsirijimą.

kodėl ne vėl badaus? gi „mergininkas“ tai ir vėl liks „mergininku“!

Jugis

Juk čia jau senai aišku turėjo būti ,kaip paukščiai skrenda i pietus ,kaip žuvys plaukia ir neskesta visa rai yra atmintis, ar neprimena žaidimo assassin’s creed ??

Ezekiel

Mane stebina vien tai, kad DNR telpa visa informacija reikalinga sukurti labai sudėtingus organizmus kaip žmones, bilijardai skirtingų ląstelių, tūkstančiai cheminių reakcijų, kurios turi vykti teisinga tvarka, plius dar instinktai ir prisiminimai kaip manoma… Gal informacija laikoma ne DNR, nes yra paprasteni organizmai su didesniu genomu?