Visatos holograminis principas pasakoja ir apie mus

Teorija apie tai, kad Visata yra holograma, pagrįsta prielaida, kad erdvė ir laikas Visatoje nėra ištisiniai (nenutrūkstami), o sudaryti iš atskirų taškų, pikselių. Dėl to negalima Visatos vaizdo didinti iki begalybės, praninkant vis giliau ir giliau į dalykų esmę. Pasiekus tam tikrą mastelį, Visatos skaitmeninis vaizdas pasidaro blogos kokybės – neryškus, išplaukęs, subyra į taškus. Iš to galime daryti išvadą, kad nėra objektyvios tikrovės viename lygmenyje. Visata – gigantiška, detalizuota holograma.

Priminsime, kad holograma – tai trimatė fotografija, kuri gaunama fotografuojamą objektą apšvietus vienu lazerio spinduliu, o po to kitu, kuris, interferuodamas su atspindėta šviesa, sukuria interferencinį vaizdą (spindulių susikirtimo minimumų ir maksimumų seką), kurią galima užfiksuoti fotoplėvelėje. Gauta nuotrauka atrodo kaip šviesių ir tamsių linijų sankloda. O apšvietus nuotrauką kitu lazerio spinduliu, iš karto atsiranda nufotografuoto daikto atvaizdas.

Trimatiškumas – ne vienintelė nuostabi hologramos savybė. Jeigu medį vaizduojančią hologramą perpjautume pusiau ir apšviestumėme lazeriu, tai kiekvienoje puselėje matytųsi visas to paties medžio vaizdas ir visu savo dydžiu. Jeigu toliau pjaustytume hologramą į mažesnius fragmentus, kiekviename iš jų vėl pamatytume viso objekto vaizdą. Skirtingai nei paprastoje fotografijoje, kiekviename hologramos lopinėlyje yra informacija apie visą objektą, tačiau su atitinkamai mažesne ryškumo galimybe.

Lygiai taip pat mes, nors ir atrodome sau tokie skirtingi, bet sudaryti lygiai taip pat, pagal tuos pačius dėsnius, su tuo pačiu savybių rinkiniu, iš tų pačių detalių, išsivystom pagal tą pačią programą ir kiekvienas atskirai jaučiame mums duotos tos pačios tikrovės vaizdą.

Hologramos principas „viskas kiekvienoje dalelėje“ leidžia mums visiškai naujai pažvelgti į organizuotumo klausimą. Mokslas vystėsi laikydamasis idėjos, kad geriausias pažinimo būdas– tai sudedamųjų dalelių studijavimas. Holograma parodė, kad, dalydami į dalis tai, kas padaryta pagal holografinį principą, mes negausime atskirų dalių, o tą patį, tik žemesnės kokybės.

Šiuos principus sujungę į vieną galime matyti tokį vaizdą, kokį, naudodamiesi šiuolaikinėmis priemonėmis, matome stebėdami vaisių jo vystymosi etapuose, kai kiekvienas mūsų būsimas organas yra sukuriamas atskiroje ląstelėje, atskirame skyriuje, bet jos visos kartu konstruoja visą mūsų tobulą organizmą, kuris iš anksto numatytas pagal gamtos programą. Lygiai taip pat mes augame, vystomės kaip individai, kiekvienas savyje brandindami kažką savito, tik mūsų kol kas aklas individualumas neleidžia matyti to, kad tai vyksta viename organizme ir vieno organizmo labui, pilnai jo rezoliucijai gauti.

Vėliau buvo atrasta, kad esant tam tikroms sąlygoms elektronai pademonstruoja gebėjimą akimirksniu susirišti tarpusavyje, nepriklausomai nuo atstumo tarp jų. Tai parodo, kad atskirumas tėra iliuzija. Įsivaizduokite akvariumą su žuvytėmis, kurias stebime dviem kameromis filmuojamame vaizde: viena kamera filmuoja akvariumo šoną, kita – galą. Žiūrėdami į ekranus matome dvi žuvytes ir, žinoma, ryšį tarp jų: kai viena žuvytė pasisuka, kita taip pat, ir visada kartu. Jeigu akvariumas būtų nuo mūsų paslėptas, tai galvotume, kad tai dvi žuvytės, ir stebintų jų judesių ryšys, gal net laikytumėm jį atsitiktiniu.

Mes, apriboti trimatės erdvės, taip pat matome savyje pasikeitimus, įvairiausius įvykius, kuriuos lemia dviejų – vidinės ir išorinės – jėgų sąveikos įvairovė, tos pačios vienybės, tarytum balto popieriaus lapo, atžvilgiu. Mes irgi esame absoliučiai susieti tarpusavyje, bet dar netenkiname tokių sąlygų, kad tai aiškiai matytume, ir todėl mums atrodo, kad tai ne viena ir ta pati, o daug žuvyčių.

Šviesos greitį viršijanti dalelių tarpusavio sąveika mums parodo, kad egzistuoja gilesnis tikrovės sluoksnis, kol kas paslėptas nuo mūsų akių, esantis aukštesniame matavime – kaip pavyzdyje su akvariumu. Šias daleles matome kaip atskiras tik todėl, kad didžioji dalis tikrovės kol kas nuo mūsų paslėpta. Mūsų stebima Visata – tai viena iš galimų projekcijų, hologramos dalis, viena iš begalinės evoliucijos pakopų.

Holografinis principas parodo, kad erdvėlaikis nėra ištisinėje linijoje, o yra integrali mikrozonų, erdvėlaikio kvantų visuma.

Tirdami fizikinį pasaulį pamatome visos gamtos programos dėsningumus. Jeigu išmoktume žvelgti į savo vidų, pamatytume, kad ir mūsų pasaulio vaizdas su visa nuostabia gamtos įvairove, begaliniu nepasikartojančių įvykių srautu, taip pat yra tik viena iš daugybės galimų pasaulėjautos kokybės zonų, sluoksnių, kad yra ir kiti, žymiai aukštesni pasaulėjautos lygmenys, paslėpti mumyse naudojantis egoizmu, tarytum matrioška matrioškoje.

Lygiai taip pat, kaip tirdami šios zonos fizikinius dėsningumus, skverbdamiesi vis giliau pajuntame gamtos programos vienybės alsavimą, taip pat ir pasauliai, kurie mumyse – kuo giliau, tuo didesnėje vienybėje. Didesnėje vienybėje – reiškia aukštesnės kokybės, nes susiskaidymas gamtoje visada demonstruoja žemą kokybę, ir atvirkščiai. Todėl vienintelis bilietas į juos – mūsų integralumas, mūsų pozityvūs ryšiai, atskirų individų vienybė, nes vienas iš pagrindinių gamtos dėsnių – savybių panašumo dėsnis – neleidžia matyti, jausti to, ko neturime savyje.

Autorius: Vincas Andriušis – andriusis.wordpress.com (www.mintis.info)