Alchemija – paslaptingasis senovės menas

Tikta, jog nepaisant to, kad salamandra gyvena ugnyje, jos kūnas yra be galo šaltas, būtent tai ir leidžia jai išlikti ugnies stichijoje, nes šis jos kūno šaltis iškart gesina bet kokią ugnį kuri ją bando paliesti. Taip pat salamandra dažnai suvokiama kaip raudonojo Filosofinio akmens įsikūnijimas.

Viduramžių mene, Salamandros atvaizdas buvo naudotas kaip teisiojo simbolis. Šis teisusis buvo suvokiamas kaip tikėjimo saugotojas šiame nuodėmingame pasaulyje. Salamandra būdavo vaizduojama ir herbuose, taigi tas kuris išdrįsdavo pavaizduoti ją savo herbe iš esmės atvirai deklaruodavo, jog jis gins tikėjimą ir nebijos jokių dėl to kylančių pavojų.

Salamandros galias bandyta pažaboti. Tai buvo daroma specialiais veidrodžių mechanizmais koncentruojant saulės šviesą specialiame stikliniame inde. Tikėta, jog tokiu būdu žmogus gali pažaboti ne tik Salamandros galias, bet ir pačią ugnis stichiją.

Jau nuo Plinijaus Vyresniojo laikų, Salamandra laikyta realiai egzistuojančia būtybe. Salamandra, kaip ugnies stichijos dvasia, dažnai minima alchemikų bei okultizmo traktatuose. Taip pat ją mini ir šventasis Augustinas, savo veikale „Dievo miestas”. Jis salamandrą pateikia, kaip pavyzdį to, jog materialūs kūnai gali egzistuoti ugnyje nesudegdami. O štai Leonadras da Vinčis manė, kad Salamandra ne tik gyvena ugnyje, bet ja ir maitinasi. Salamandrą taip pat yra plačiai aprašęs ir Paracelsas savo traktate „Trisdešimties maginių figūrų paaiškinimas”.

Golemas – alchemijos stebuklas

Įvairiose kultūrose, viename ar kitame laikotarpyje, būta istorijų apie mechanines ar magijos pagalba valdomas būtybes, sutartinai vadinamas Golemais. Pats pavadinimas „gōlem“ reiškia: beformė masė arba embrionas. Manoma, jog jis sutinkamas ir Biblijoje:

„Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse – tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi“ (Ps 139,15-16). Žydiškasis Golemas būdavo suformuojamas iš molio ar purvo ir buvo atgaivinamas jam į burną įdėjus lapelį su kabalistiniais užrašais, atlikęs savo užduotį golemas pavirsta į dulkes. Pasak legendų, pirmąjį Golemą sukūrė žymus kabalistas vyriausiasis Prahos rabinas Macharalis Jechuda Ben Bacalelis idant šis saugotų žydus.

Viduramžiais alchemikai ne kartą bandė pagaminti Golemus, kurie būtų paklusnūs tarnai ar patarėjai. Dažniausiai pasakojimai apie Golemus baigiasi tuo, jog šis padaras galų gale sunaikina savo šeimininką. Tokio pasakojimo atgarsius galime aptikti ir fantastinėje literatūroje, pavyzdžiui Merės Šeli klasikiniame kūrinyje „Frankenšteinas“.

Tokių legendų galima sutikti praktiškai visose senovės kultūrose ir kraštuose, o ypač Europoje. Pasakojama, jog popiežius Silvestras II, Tomas Akvienietis, Albertas Didysis, Rodžeris Bekonas gebėjo kurti Golemus. Minima, jog Albertas Didysis buvo sukūręs bronzinę galvą, kuri galėjo kalbėti ir dalinti patarimus, pranašauti ateitį. Be bronzinės galvos, Albertas Didysis buvo sukūręs ir metalo žmogų, kuris vargindavo aplinkinius savo kalbomis. Tai labai erzino jo mokinį Tomą Akvienietį ir pastarasis metalo Golemą sulaužė.

Nikolas Flamelis nemirtingasis filosofinio akmens atradėjas

Šį vardą greičiausiai atsimena kiekvienas kas skaitė Harį Poterį, tačiau šis literatūrinis personažas buvo realiai egzistavęs asmuo, gimęs 1330 metais. Nors J. Rowling jam ir priskyrė Filosofinio akmens sukūrimą, kurio pagalba jis išgyveno iki mūsų laikų, tačiau yra žinoma, jog Flamelis mirė 1417 metais, sulaukęs 87 metų. Didysis alchemikas gimė Pontuazo miestelyje, netoli Paryžiaus.

Baigęs universitetą, jis kurį laiką, Paryžiuje, dirbo notaru ir raštininku, tačiau 1361 metais, už vieną floriną, nusipirko rankraštį „Šventoji Abraomo Žydo knyga”, kurioje buvo išdėstytas Filosofinio akmens gamybos būdas, tad jis įniko į alchemijos studijavimą. 1370 metais Flamelis vedė tokią Pernelę Letą, kuri vėliau tapo jo ištikima pagalbininke alcheminiuose tyrimuose.

Alchemijos istorijos tyrėjai nurodo vieną datą, kuri laikoma Filosofinio akmens sukūrimo data (jei tikėsime, jog jis apskirtai kažkada busvo suurtas), tai 1382 metų balandžio 5 diena. Įdomu tai, jog būtent po to, Nikolas Flamelis iš tiesų tapo labai turtingas, tad gal iš tiesų jis sugebėjo paprastus metalus versti auksu? Kas žino. Tiesa, jis visą savo turtą išleisdavo labdarai.

Iki 1413 metų, Flamelis pastatė kelias benamių prieglaudas, 14 ligoninių bei tris naujas bažnyčias. Toks staigus Flamelio praturtėjimas buvo laikomas akivaizdžiausiu įrodymų, jog jam iš tiesų pavyko sukurti Filosofinį akmenį. Be šio nuopelno, jis vertinamas ir už savo alcheminius veikalus, tokius kaip „Trumpas filosofijos išdėstymas” ir „Skalbėjų knyga” kuri laikoma vienu svarbiausių alcheminių veikalų.

Po Flamelio mirties praėjus porai šimtmečių, buvo atvertas jo kapas, tačiau kūno jame nebuvo rasta. Tai žinoma dar labiau įtvirtino tikėjimą, jog Flameliui iš tiesų pavyko atrasti Filosofinio akmens gamybos būdą ir tokiu būdu išgauti Gyvybės eliksyrą. O tada prasidėjo virtinė pasakojimų apie tai kaip kažkas regėjo didįjį alchemiką. Štai XVII a. keliautojas Polis Liuka papasakojo keistą nutikimą susijusį su nemirtingojo Flamelio šlove.

Liuka teigė, jog viešint Turkijoje, vieno pasivaikščiojimo metu, jam teko garbė susipažinti su asmeniu, kuris teigė jog yra vienas geriausių Nikolo Flamelio draugų ir paskutinį kartą su pastaruoju bendravo ne seniau kaip prieš tris mėnesius Indijoje. Šis asmuo taip pat papasakojo, jog Nikolas Flamelis kartu su žmona suklastojo savo mirtį ir laidotuves, o po to slapčiomis persikėlė gyventi į Šveicariją. Išties keistas nutikimas, nes Flameliui tada turėjo būti maždaug 300 metų. Istorikai kelia įvairias teorijas, kad tai galėjo būti koks nors asmuo apsimetęs didžiuoju alchemiku arba kad Liuka sutiktas nepažįstamasis galėjo paprasčiausiai pameluoti. Na, bet kaip ten bebūtų, šis nutikimas tik prisidėjo prie Nikolo Flamelio alcheminės šlovės.

Pasakojimų apie susitikimus su Nikolu Flameliu būta ir vėlesniais laikais. Štai XVIII a. šventikas Siras Morselis, teigė jog matė didįjį alchemiką besidarbuojantį slaptoje požeminėje laboratorijoje esančioje Paryžiaus centre. Jo žodžiais tariant, laboratorija buvo paslėpta už septinių durų. O štai 1761 metais, Flamelis su žmona ir sūnumi atseit buvo pastebėtas Paryžiaus operos teatre. 1818 metais, po Paryžių klajojo žmogus teigiantis jog jis yra garsusis Nikolas Flamelis. Šis asmuo siūlėsi už 300 tūkstančių frankų papasakoti visas savo alchemines paslaptis.

Kaip ten bebūtų Nikolo Flamelio antkapis dabar saugomas Kliuni muziejuje. Jos viršutinėje dalyje yra pavaizduoti šv. Petras su raktais, apaštalas Paulius ir Kristus. Tarp jų pavaizduoti Saulė ir Mėnulis. Per vidurį randasi epitafija, šlovinanti Flamelio dosnumą ir užrašas lotynų kalba: “Aukščiausiasis Viešpatie, tavo gailestingumu remiuosi”. Apačioje pavaizduotas miręs žmogus, greičiausiai pats Flamelis ir prierašas prancūzų kalba: “Aš kilau iš dulkės ir grįžtu į dulkes. Kreipiu sielą link tavęs, Jėzaus žmonijos Gelbėtojau, atleidžiantis nuodėmes”.

Alchemikas Izaokas Niutonas

Izaoko Niutono vardą žmonės paprastai sieja tik su Niutono dėsniais, na, o gudresni dar ir su jam ant galvos nukritusiu obuoliu, kuris neva padėjo jam atrasti gravitacijos dėsnį. Niutonas mokslo pasaulyje paprastai pristatomas kaip griežtas, logikos ir tikslumo gigantas. Tačiau tai nebuvo tokia paprasta asmenybė. Pasirodo Niutonas be galo mėgo alchemiją (kaip beje ir dauguma to meto mokslininkų).

Jo bibliotekoje buvo galima rasti rečiausius alchemikų veikalus. Teigiama jog alchemijos traktatai užėmė vieną dešimtąją jo bibliotekos dalį. Dirbdamas Trinity koledžo laboratorijoje, Niutonas naktimis skaitydavo alchemikų veikalus, ieškojo metalų gyvsidabrio atradimo būdų (ekshumuojant Niutono kūną, paaiškėjo jog jo organizmas buvo labai apnuodytas gyvsidabriu), bei paslaptingojo alchemikų raudonojo liūto, o labiausiai jį domino kaip dangaus kūnai, žvaigždės ir planetos, daro įtaką cheminėms reakcijoms.

Niutonas alchemija užsiėmė apie 30 savo gyvenimo metų. Niutono veikalų tyrėjas V. Karcevas rašo: „Chemija tais laikais buvo tokiame būvyje, kad praktiškai bet kuri reakcija vedė prie naujo atradimo. Tačiau mes nežinome nei vieno cheminio Niutono atradimo”. Gal būt, todėl, kad jokių chemijos ar alchemijos veikalų Niutonas nėra parašęs. Be alchemijos, Niutonas, labai domėjosi teologija. Pats Niutonas apie alchemiją rašė: “Alchemija turi reikalą ne su metais, kaip kad teigia neišmanėliai. Ši filosofija ne iš tų kurios tarnauja tuštybei ir apgaulei, ji veikiau tarnauja naudai ir pažinimui, be to svarbiausia čia Dievo pažinimas”.

Straipsnio autorius: Gabrielius E. Klimenka (Paranormaleco.blogspot.com)

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.