Ugniniai monstrai

Tadžikistane ant Vachšo upės kranto randasi paslaptingas pilkapis, sudėtas iš apvalių akmenų. Paslaptingas todėl, kad mokslininkai taip ir nepriėjo vieningos nuomonės dėl jo kilmės. Vieni sako, kad tasai 8 metrų aukščio pylimas yra tiesiog šiukšlynas, kuriame suversti akmenys, nurinkti valstiečių nuo artimiausių laukų. Kiti tvirtina, kad keistoji krūva yra sukrauta karių Aleksandro Makedoniečio, kurio armija ėjo kažkada pro šias vietas. O kai kurie vietiniai gyventojai ims rimtai jus įtikinėti, kad po šiuo kurganu slypi įėjimas į ugninę požeminę karalystę, kur gyvena piktos dvasios, kad jos iki šiol prasmunka kartais pro suverstus akmenis ir atsiranda ant pilkapio viršūnės, apsuptos juodo švytėjimo ir sieros kvapo.
 
Galima, aišku, pasijuokti iš tadžikų pasakojimų kaip iš prietarų – kas gi šiandien tiki požeminiais demonais? Tačiau ir civilizuoti Amerikos fermeriai pasakoja apie nežinomą būtybę, laikas nuo laiko atsirandančią iš po žemių Juodosios upės pakrantėje palei Lajons Folzo miestą už 200 mylių nuo Niujorko. Pradedant 1951 metais liudininkai ne kartą pastebėjo ten nežinomos kilmės gigantišką padarą. Vietinio popieriaus fabriko darbininkas, matęs monstrą iš arti, aprašė jį šitaip: “Tamsiai rudos spalvos, su apvaliu, šiek tiek konuso pavidalo kūnu, nuo kurio dvokia siera, akys žiba kaip sidabriniai doleriai…” Vietiniai gyventojai prisipažino, kad bandė pagauti būtybę tinklais, tačiau jie ėjo kiaurai jos kūną kaip per orą.
 
Paskutinis teiginys pagimdė ypač daug žurnalistų pašaipų: “Gaudė haliucinaciją!..” tačiau atsirado mokslininkų, kurie iškėlė klausimą: “Kodėl panašios legendos egzistuoja praktiškai visose pasaulio tautose? Ar tik žmogaus kvailumas buvo tam priežastis?” atlikę seriją eksperimentų, jie padarė išvadą, kad dauguma pasakų, prašančių permatomus kipšus, ugnimi alsuojančius drakonus, kitokias piktas dvasias, visiškai galėjo remtis realiais įvykiais ir iš esmės yra liudininkų nupasakotas kažkoks gamtinis reiškinys.
 
– Rusijoje. – pasakoja šio fenomeno tyrinėtojas S. Martjanovas. – Panašiose istorijose paprastai figūruoja Kerberis arba Cerberis (kaip kam geriau patinka) – šėtoniškas šuo, kuris, pasak legendų, saugoja įėjimą į pragarą. Laikas nuo laiko jis palieka savo postą ir išeina pasivaikščioti po žemės paviršių. Ir vargas tam, kuris sutiks savo kelyje ugnimi alsuojantį monstrą. Iš žmogaus lieka tik apanglėję palaikai.
 
– Anglų folklore. – tęsia S. Martjanovas. – Minima “Surėjaus puma” arba tiesiog “didelis jodas šuo”, Airijoje – “Girinis Pukas”… Jie irgi atsiranda iš po žemės ir nakina žmones, sudegindami juos. Tiriant senas kronikas, aš padariau išvadą, kad didžiai gerbiamam serui Konan Doiliui nereikėjo ypatingai įtempti fantazijos, sugalvojant savo Baskervilių šunį. Anglų liaudies padavimai pilni istorijų apie “vaiduokliškus šunis, skleidžiančius iš nasrų liepsną”, kurie jau ne vieną šimtmetį šmirinėja Britanijos pelkėse ir terorizuoja vietinius gyventojus.
 
Iš knygos “Anglijos grafysčių folkloras”:
 
Bangėjaus miestelyje (Sufolkas) šėtoniškas šuo apsilankė vietinėje bažnyčioje pamaldų metu. Parapijiečiai vienodai aprašė jo nepaprastas, dideles kaip lėkštės akis. Kai šuo atbėgo tiesiai kiaurai du besimeldžiančius žmones, tie krito negyvi. Dar vienas žmogus nuo “pragaro būtybės” prisilietimo visam laikui susiraukšlėjo kaip keptas obuolys, nors ir liko gyvas…
 
Blitburgo mieste nežinia iš kur atsiradęs “juodas neįtikėtino dydžio šuo su rudomis akimis” su nepaprasta jėga išsvaidė grupę praeivių, užmušdamas du vyrus ir paauglius ir apsvilinęs ugnimi daugelį kitų…
 
Esekso grafystėje vežimas pervažiavo “juodą šunį”, iššokusį tiesiai iš po žemės vidury kelio. Žmogus ir vežimas virto pelenais…
 
Eilsberyje, esančiame Bekingemšyre, vienas fermeris turėjo neatsargumo trenkti lazda “juodam šuniui” per degančias sutemose jo akis. Švytėjimas užgeso, tačiau pats fermeris buvo paralyžiuotas…
 
Dartmute vienas džentelmenas pamatė keistą juodą žvėrį, primenantį veršiuką. Jis nutarė jį paglostyti, tačiau ranka pajuto tik tuštumą. Čia pat nugriaudėjo kurtinantis sprogimas, nusviedęs nelaimingą gyvūnų mylėtoją už kelių dešimčių žingsnių…
 
Šios istorijos apie “juodas būtybes su degančiomis akimis”, kaip mano tyrinėtojai, labai panašios į pasakojimus apie kamuolinių žaibų išdaigas. Tas pats sugebėjimas prasiskverbti per materialius objektus, tokie pat sprogimai prisilietus… Bet ar yra pasaulyje juodų kamuolinių žaibų ir ar galimas jų pasirodymas iš po žemės? Pasirodo, visa tai pakankamai realu.
 
Pagal dabartinį mokslą žemės gelmių tektoninių įtampų energija atsipalaiduoja ne tik žemės drebėjimais, bet ir elektros iškrovomis – linijiniai ir kamuoliniais žaibais, elektromagnetiniu spinduliavimu. Kasmetiniame ekologiniame žinyne, leidžiamame Novosibirske, kalbama, kad daugybė NSO, ugniniai kamuoliai, begarsiai blyksniai, kuriuos mokslininkai paskutiniu metu stebi virš miesto yra kristalinių uolienų lūžių tinklo aktyvizacijos pasekmė. Nurodoma netgi vieta, kur plazmoidai atsiranda itin dažnai – metro stoties “Raudonasis prospektas” rajone ir vakarinėje miesto dalyje, Tolmačiovo aerouosto kryptimi. Ugniniai objektai, kurių skersmuo yra nuo kelių centimetrų iki kelių metrų, atsiranda įvairiame aukštyje, o kartais prasiveržia tiesiai iš žemės.
 
– Štai jau antrą vasarą iš eilės mėginame nufilmuoti šį reiškinį. – pasakoja S. Martjanovas. – Miške palei Pskovą yra “Velnio laukymė”, kur, kaip tvirtina vietiniai gyventojai, Kerberis pasirodo itin dažnai. Praeitais metais mačiau ten, kaip iš po žemių atsirado “juodas kažkas”, skleidžiantis aplink save žiežirbas. Esant norui, išties jį galima buvo palaikyti stambiu šunimi su šviečiančiomis akimis. Kerberis, kaip mums pavyko įsitikinti, turi savybę laisvai prasiskverbti per medžius ir akmenis. Tamsią spalvą galima paaiškinti daugybe žemės ir dulkių smulkių dalelių, kurias pritraukia prie savęs plazminis objektas. Jo aukšta temperatūra akivaizdi – jis paliko po savęs apdegusios ir apanglėjusios žolės juostą, o susidūręs su ant štatyvo pastatyta videokamera, pavertė ją susilydžiusios plastmasės gabalu. Tais metais mums nepavyko.
 
Laukymėje pastatyta aparatūra rodė “požeminį štilį”. Tada, kad išprovokuoti plazmoido pasirodymą, mes panaudojome galingą vibratorių, kuriuo trombuoja žvyrą statant kelius. Regimai fenomenas nepasireiškė, tačiau itin jautri juostelė užfiksavo švytėjimą ties žeme ir mažų rutuliuką pasirodymą – jie buvo panašūs į muilo burbulus. Panašus efektas, kaip mums pavyko sužinoti, buvo stebimas Denverio universiteto mokslininkų, kai jie suspaudė presu granitinį kubą. Dabar tampa suprantami tie momentai iš vietinių legendų, kur pasakojama apie burtininką, kuris mokėjo iškviesti Kerberį, treptelėdamas koja laukymės centre. Kartais pakanka labai lengvo sukrėtimo, kad išprovokuotum požeminės energijos išlydį.
 
S. Martjanovo grupė tęsia tyrimus fenomeno, kurį jie pavadino kerber efektu.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Anonima

Aš dar tokiu nesamoniu neskaiciau ugnikalniuose nėra monstru nes magma net akmenis išlydo.

opc

Cerberis, ne Kerberis