Alchemija – paslaptingasis senovės menas

alchemijaAlchemija ilgus amžius žavėjo žmones. Negana to, tai buvo savo laikmečio gamtamokslinės pasaulėžiūros dalis. Tad kviečiu jus į trumpą kelionę, pasižvalgyti po kai kurias alchemijos paslaptis bei bandymus padaryti pasaulį nors kiek geresniu.

 

Žodis „alchemija“ atsirado iš arabų „al – kīmiya“. Šiuo žodžiu savo šalį vadino egiptiečiai, taigi alchemija gali reikšti „Egipto mokslas“. Taip pat alchemijos pavadinimas yra kildinamas iš graikų kalbos žodžio „khumeia“, reiškiančio „chemija“ pridėjus prie jo artikelį „al-“.

 

Ar alchemija tikrai yra chemijos motina?

 

Tai, jog alchemija yra dabartinės chemijos motina, mano dauguma žmonių, tačiau ar tikrai taip yra? Iškart verta pastebėti, jog alchemija išties daug davė chemijai bei padarė nemažai atradimų, tačiau šis senovės mokslas visuomet egzistavo greta chemijos. Chemija kaip tokia, paprastai buvo suvokiama, kaip atskira nuo alchemijos mokslo rūšis, nors ir labai gimininga.

 

Jei alchemija Didžiuoju darymu laikė dvasinį tobulėjimą, tai chemija buvo grynai pasaulietinis užsiėmimas užsiėmimas. Esminis chemijos ir alchemijos skirtumas yra tas, jog alchemija manė, jog cheminis procesas vyksta ne tarp cheminių junginių, bet tarp maginių jų elementų ir savybių, o cheminiai procesai, anot alchemijos, priklauso ne tiek nuo elementų savybių, kiek nuo procesą atliekančio asmens valios savybių.

 

Štai ką mums atskleidžia chemijos istorijos analizė, pažvelgus į pačią senovę:

 

Yra žinoma, jog jau IV tūkstantmetyje pr. Kr. egiptiečiai naudojo oksidavimą. 2800 m. pr. Kr. Datuojamame dirbinyje irgi neblogai pasidarbuota chemijos pagalba. Nuo priešistorės laikų žmonės naudojo ochrą, geležies ir vario oksidus ir t.t.. Ašurbanipalo bibliotekoje rastos lentelės, rodo jog senovės šumerai jau mokėjo gaminti ir apdirbti stiklą. Šumerų dirbiniuose buvo išsaugoti chemijos procedūrų atvaizdai, siekiantys III tūkstantmetį pr. Kr.. Taip pat yra išlikę chemijoje naudotų indų atvaizdai, kaip kad pavyzdžiui filtravimo lėkštutės atvaizdas taip pat iš III tūkstantmečio pr. Kr. arba dalinimo indas siekiantis 1400 metus pr. Kr.. V tūkstantmetyje pr. Kr. egiptiečiai iš malachito rūdos gebėjo išskirti varį.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Tokių pavyzdžių chemijos istorijoje galima rasti daug. Esmė ta, jog chemija ir alchemija vystėsi paraleliai, nors ir turėjo bendrus susikirtimo taškus. Taigi, chemija ir alchemija, greičiau yra ne motina ir dukra, o dvi seserys, kurios siekė skirtingų tikslų. Viena buvo naudojama materijai, kita dvasiniam tobulėjimui. Taip, kad ir tikslai ir kilmė jų buvo skirtinga. Nors chemikai, kaip ir alchemikai slėpė savo žinias, tačiau jų žinios nebuvo taip apipintos sakralumu, kaip alchemikų.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Ko siekė alchemikai?

 

Dažnas iš mūsų yra girdėjęs apie Filosofinį akmenį, apie Gyvybės eliksyrą bei tai, jog senovės alchemikai bandė iš netauriųjų metalų išgauti auksą, gudresni gal dar yra girdėję vieną kitą alchemiko pavardę, tokią, kaip kad, pavyzdžiui, Paracelsas. Tuo paprastai ir apsiriboja mūsų žinios apie alchemiją, tad pažvelkime kokia iš tiesų buvo alchemikų vykdytų eksperimentų esmė.

 

Alchemikai, užsiimdami savo amatu, turėjo tris pagrindinius tikslus:

 

a) atrasti tokį cheminį-maginį-dievišką procesą, kurio metu netauriuosius metalus galima būtų paversti tauriaisiais, t.y. auksu arba bent jau sidabru. Toks procesas turėtų būti atliktas atradus Filosofinį akmenį, be to gaminant auksą yra svarbu ir žmogaus sielos apvalymas, tad kiekvienas alchemikas studijuodavo ir gamtos mokslus ir teologiją idant geriau pažintų medžiagiškąjį ir dieviškąjį pradus daiktuose ir gyvuose organizmuose;

 

b) atrasti eliksyrą kuris prailgintų gyvenimą bei pratęstų jį neribotam laikui, ar net dovanotų nemirtingumą, idant be galo galėtum tobulėti ir tobulinti aplinką;

 

c) atrasti būdą, kuriuo galima būtų išauginti dirbtinį žmogų, vadinamą homunkulu.

 

Tirdami gamtą, alchemikai priėjo išvados, jog ją sudaro keturi būviai: sausas, šlapias, šiltas ir šaltas. Taip pat alchemiko užduotis buvo išmokti išgauti iš daiktų vadinamąją Kvintesenciją. Toks tikėjimas kilo dėl manymo, jog visi gamtos objektai – gyvūnai, akmenys, metalai – turi dvasią, prilygstančią žmogaus dvasiai, bet ne sielai. Ta dvasia sudaro daikto ar gyvūno esmę, nes kūnas tėra indas kuriame dvasia gyvena. Tad alchemikai taip pat turėjo ir tikslą išgryninti bei išvaduoti dvasią. Kvintesencijos sąvoka alchemijai itin svarbi, nes apjungia to meto tikėjimą, jog visą gamtą sudaro keturi elementai: oras, vanduo, žemė ir ugnis, o apjungia juos kvintesencija, kuri įkūnija esminę prigimtį.

 

Taip pat alchemikų manymu, gamtoje viskas turėjo vyrišką arba moterišką pradą, o andorginška būtis negali egzistuoti. Visa gamta yra sutverta eiti į tobulumą, tad viskas gamtoje tobulėja taip, kad galų gale gautųsi auksas, o visi kiti metalai tėra netobulo pasaulio sugeneruotas subproduktas, tad kiekvienas alchemikas stengėsi perprasti procesus, kurie padėtų tą tobulėjimą pagreitinti ir taip išgauti auksą. Kaip ten bebūtų, visi alchemikų tikslai susivedė į aukso išgavimą, nes auksas reiškė tobulumą. Čia nekabama apie auksą kaip apie metalą, bet turimas omenyje ir žmogaus bei gamtos šventėjimo procesas, nes juk tikrasis alchemikas turi būti dievobaimingas ir doras, idant jam padėtų Dievas. Versdamasis savo amatu, alchemikas turėjo būti sąžiningas, teisingas, kantrus ir dievotas žmogus.

 

Filosofinio akmens simbolika

 

Filosofinis akmuo (lot. lapis philosophorum), dar vadinamas Išminties akmeniu arba Magisterijumi, buvo didžiausia alchemikų siekiamybė. Tačiau jis turėjo ne tik to meto pasaulėvoka paremtą metafizinę, bet ir gilią simbolinę prasmę, tad trumpam pastarąją ir palieskime.

 

XIV a. Petrus Bonus teigė, jog šis akmuo yra Kristaus alegorija, o štai pseudotomistai XIII a. veikale Aurea Hora (liet. Aukso valanda) teigė, jog filosofinio akmens paslaptys yra didingesnės ir viršesnės už visus krikščionybės slėpinius. Alcheminiuose traktatuose, Filosofinis akmuo buvo žymimas kaip Uroboras (sen. gr. ouroboros – „ryjantis savo uodegą“).

 

Senovės Graikijoje ir Egipte tai buvo mitinė gyvatė, kuri laiko apsivijusi Žemę. Uroboras nasrais yra įsikibęs sau į uodegą ir taip sudaro uždarą ratą, kuris savo ruožtu simbolizavo begalybę ir tobulumą, nes manyta, jog tobulesnio dalyko už apskritimą nėra. Scholastai net svarstė, ar tik žmogaus siela po mirties nebus apskritimo formos, juk ji taip pat tobula.

 

Taigi Uroboras alchemijoje simbolizavo amžiną atsinaujinimą ir atgimimą. Šis Filosofinio akmens simbolis, matomai pasirinktas neatsitiktinai, juk viena iš Magisterijaus paskirčių ir yra amžinojo gyvenimo bei jaunystės eliksyro išgavimas, idant per amžinybę pasiektumėm tobulumą. Uroboras dažnai buvo vaizduotas kartu su Filosofiniu kiaušiniu, vienu pagrindinių elementų norint išgauti Filosofinį akmenį.

 

Alchemikams Magisterijus simbolizavo tobulą androginišką padarą, hermafroditą, primenantį Platono aprašytą žmogų, keturiomis rankomis ir kojomis, bei dvejomis galvomis, buvusį tokiu iki jo padalijimo. Šis padaras gaunamas alcheminėje santuokoje sujungus filosofinę sierą (karalių) ir filosofinį gyvsidabrį (karalienę). Taip pat filosofinio akmens simboliu buvo ir liūtas ryjantis Saulę. Alchemikams Išminties akmuo, simbolizavo galutinį visų siekių tikslą, nes juo viskas kas egzistuoja gali tapti kažkuo tauresniu.

 

Alcheminė Quinta essentia

 

Be Filosofinio akmens, alchemikams buvo svarbu atrasti ir vadinamąją quinta essentia, aqua permanens, tinctura arba paprastai tariant Gyvybės eliksyrą. Savo sampratoje, alchemikai Kvintesensijos išgavimą laikė perėjimą iš chaoso į dievišką dvasią, tad ir pats gyvybės eliksyro išgavimas reiškė ne ką kitą, o būtent iš pirminio chaoso išskirtą dievišką dvasią. Garsus XIV a. alchemikas Johanas de Rupescisa, Kvintesensiją vadino le ciel humain (žmogišku dangumi), nes šis skystis nors ir yra materialus, tačiau yra negendantis kaip Dangus. Jis teigė, jog gyvybės eliksyras sužadina žmogui Dangaus ir dangiškos Saulės būsenas.

 

Kvintesencija taip pat buvo laikoma pirmapradžio vandens, minimo Pradžios knygoje alegorija: “Dievas tarė: „Tebūna skliautas viduryje vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!“ Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis, buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko. Dievas pavadino skliautą Dangumi.” (Pr 1,6 – 8 ).

 

Kvintesencija taip pat lyginta ir su krikšto vandeniu, nes krikšto vanduo perkeičia žmogų, jį transformuoja numarindamas seną žmogų ir prikeldamas naują, tai ir Gyvybės eliksyras, transformuoja žmogų, dovanodamas jam nemarumą. Taip pat su krikšto vandeniu sietas ir pats ritualas, kurio metu paprastas vanduo tampa krikšto vandeniu. Čia matomas metafizinio virsmo atliekamo Velykų nakties liturgijoje, kur paprastas vanduo įgauna dieviškų savybių, su alcheminiu virsmo procesu, kurio pasėkoje paprasti elementai transformuojasi į dieviškąjį elementą. Tiek vienas tiek kitas procesas, turi savybes perkeisti žmogų suteikiant jam dvasinį atgimimą.

 

Alcheminė salamandra

 

Vakarų ezoteriniuose menuose, grindžiamuose keturiomis stichijomis (oru, vandeniu, žeme ir ugnimi) egzistuoja mitiniai padarai kurie vienur laikomi stichijų gyventojais, kitur – valdovais, taigi variacijų yra įvairių. Vienas iš tokių padarų, priskiriamas ugnies stichijai yra Salamandra. Tikėta, jog šis padaras, paprastai primenantis driežą, geba gyventi ugnyje ir laikomas šios stichijos dvasia. Salamandra čia suvokiama kaip pirmapradis elementas, ugnies dvasia ar net pati ugnies substancija.


2500
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Genovaite Koller

Senstu.bet neradau kur tokiu straipsniu paskaiyti.Aciu

Viktorija

Labai geras ir informatyvus straipsnis. Aciu autoriui. Visa gyvenima alchemija domino :)