Ana Lenorman – pranašė, kuria patikėjo net Napoleonas Bonaparte

leomand„Būsite karūnuotas, maudysitės šlovėje ir prabangoje, bet keturiasdešimtaisiais gyvenimo metais pamiršite, kad jūsų išrinktąją jums atsiuntė pati Apvaizda, ir ją paliksite. Tai ir bus jūsų galo pradžia. Mirsite kentėdamas ir vienišas, visi nuo jūsų nusisuks“, – tokį likimą garsioji Paryžiaus būrėja madmuazelė Lenorman išpranašavo jaunam artilerijos karininkui Napoleonui Bonapartui (Napoleon Bonaparte).

 

Marija Ana Adelaidė Lenorman (Marie Anne Lenormand), 1772 m. gegužę gimusi prekiautojo audiniais šeimoje, niekada nebuvo gražuolė. Viena koja trumpesnė, pečiai kreivi. Laikui bėgant, sutuoktiniai Lenormanai pastebėjo, kad jų duktė puikiai orientuojasi tamsoje, mato kiaurai sienas ir sugeba girdėti aplinkinių mintis.

 

Net Alansono miestelyje Normandijoje, kur, pasak legendos, kadaise vykdavo raganų puotos, o vėliau gana dažnai gimdavo antgamtinių gebėjimų turinčios mergaitės, to buvo jau per daug. Tad dėl visa ko mažylė buvo išsiųsta į prieglaudą prie moterų vienuolyno. Vaikus mylinčios benediktinės ne itin palankiai žiūrėjo į keistoką juodaplaukę mergiūkštę, kol ji jas tiesiog pribloškė, išpranašavusi vienuolyno viršininkei greitą paaukštinimą, turtus ir tolimą kelionę.

 

Nepraėjo nė du mėnesiai, kai vienuolyno vyresnioji buvo paskirta vadovauti turtingai abatijai, globojamai pačios karalienės. 16 metų Marija paliko vienuolyną, perskaičiusi visas knygas apie numerologiją, magiją, ezoteriką ir kitus slaptus mokslus, keista likimo užgaida dulkėjusias vienuolyno bibliotekoje. Pasakojama, kad burti kortomis ją išmokė čigonė, iš kurios Marija ir gavo seną kortų malką. Kita versija – tą malką ji atsitiktinai rado namie, kai grįžo iš vienuolyno.

 

Tikrai žinoma viena – jokios ypatingos būrimo sistemos Lenorman neturėjo. Marija būrė iš kortų tik jai vienai žinomu būdu, naudodamasi visais likimo dovanotais nepaprastais gebėjimais. Ji būrė pagal spalvas, kvapus, net pagal galvos formą, naudojosi numerologija, krištolo rutuliais, chiromantija. Bet tik kortos buvo nuolatinės ir ištikimos jos gana ilgo gyvenimo palydovės.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Alansone Marija neužtruko ir išvyko uždarbiauti į Paryžių, įsidarbino madingoje audinių parduotuvėje. Labai greitai prie negražios pardavėjos pradėjo rikiuotis eilutė norinčių išsiburti – visos raišos merginos pranašystės pildėsi gąsdinamai tiksliai.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Gandai apie nepaprastą būrėją pasiekė ir Versalį. 1788 metų vasarą karalienei Marijai Antuanetei (Maria Antoinette) įsakius, Lenorman buvo atvežta į rūmus - mat Jos Didenybė troško sužinoti savo likimą. Išdėliojusi kortas, persigandusi būrėja sušnabždėjo: „Jums liko gyventi keletą metų, Jūsų Didenybe. Jūsų laukia giljotina“.

 

Istorija nutyli, ar Marija Antuanetė patikėjo pranašyste, ar ne. Tuomet nei karalienė, nei niekas kitas iš rūmininkų negalvojo, kad po metų prasidės Didžioji prancūzų revoliucija, o dar po ketverių metų trumpai nukirptą Jos Didenybės galvutę aštrus giljotinos peilis atskirs nuo karališkojo kūno. Prieš tai bus nubaustas mirtimi jos vyras Prancūzijos karalius Liudvikas XVI.

 

Tais pačiais 1793 metais pas Lenorman, kuri jau trejus metus darbavosi savo būrimo salone Turnono gatvėje, atėjo trys didieji karalių priešai, trys garsiausi Prancūzų revoliucijos veikėjai – Maratas (Marat), Robespjeras (Robespierre) ir Sen Žiustas (Saint Just). Diktatorius taip pat domino ateitis, ir visiems trims būrėja išpranašavo smurtinę mirtį.

 

„Jūs būsite pirmas“, - paskelbė ji Maratui. Robespjeras ir Sen Žiustas pasipiktinę apsisuko, norėdami išeiti, ir išgirdo kraupius žodžius: „Nė vienas iš jūsų nebus pagerbtas giljotina“. Po kelių mėnesių liepsningą oratorių Maratą jo paties vonioje nudūrė fanatikė Šarlotė Kordė (Charlotte Corday), o po metų Robespjeras ir Sen Žiustas buvo apkaltinti valstybės išdavimu ir greitai nubausti mirtimi. Po tų kruvinų įvykių M.Lenorman gavo Juodosios Marijos pravardę.

 

Išsipildžiusios pranašystės tik padidino jos populiarumą. Kartą į Marijos saloną užsuko dvi ponios. Tereza Taljen (Theresa Taglien) norėjo sužinoti, ar kada nors ištekės už verto žmogaus. Lenorman išpranašavo jai kunigaikštienės titulą ir aistringą meilę. Tereza netikėdama šyptelėjo.

 

„O jūsų rankose, gerbiamoji, – būrėja pasisuko į Terezos draugę, generolo našlę Žozefiną Bogarnė (Josephine Bogarnet), - greitai bus Prancūzijos likimas. Sutiksite žmogų, kurį pamilsite visa širdimi. Jis jus padarys imperatoriene, bet paskui išduos“. „Tai pernelyg panašu į pajuoką“, – pamanė sau Žozefina. Ji turėjo du vaikus ir maža vilčių.

 

Tačiau vos po metų, 1796 m. kovą, Paryžiaus merijoje buvo įregistruota jauno divizijos generolo Napoleono Bonaparto ir Žozefinos Bogarnė santuoka. Po trejų metų generolas taps pirmuoju konsulu ir sutelks savo rankose visą valdžią šalyje, o dar po penkerių metų Napoleonas pasiskelbs imperatoriumi ir kartu su žmona bus karūnuotas Paryžiaus Dievo Motinos katedroje.

 

Visus tuos metus Žozefina nepamiršo Juodosios Marijos pranašystės. Paprasta būrėja Lenorman tapo artimiausia imperatorienės patikėtine. Kartą dėliodama kortas Marija pamatė, kad nenugalimąją prancūzų armiją sutriuškins Rusijos kariuomenė, o didžiojo Napoleono laukia gėdinga tremtis, vienatvė ir kankinama mirtis. Ilgai dvejojusi, Lenorman papasakojo Žozefinai apie būrimo rezultatus ir ši iškart perdavė jos žodžius Napoleonui. Imperatorius įsiuto.

 

Vienas iš Bonaparto aplinkos žmonių pažadėjo gauti įrodymų ir demaskuoti apgavikę, apkaltinti ją šarlatanizmu ir išsiųsti iš šalies. Apsimetęs turtingu prekybininku, jis paskiria Marijai pasimatymą ir kviečia pasiirstyti laiveliu. Tačiau Lenorman atskleidžia „prekybininko“ tapatybę. „Jūs – maršalas Bernadotas, – sako ji. – Ir jums lemta tapti karaliumi“. Nustebęs maršalas pašoka, laivelis apvirsta… Lenorman nuneša srovė, o maršalas išsikapanoja į krantą.

 

Marija tik per stebuklą liko gyva: jos korseto juostelė atsitiktinai užsikabino už šiekšto, plaukiojusio vandenyje, ir būrėją išgelbėjo žvejai. Napoleonas nė už ką nepatikėjo juokinga aiškiaregės pranašyste apie maršalo Bernadoto (Bernadotte) karališką ateitį ir įsakė išsiųsti Lenorman iš Prancūzijos. Net šešeriems metams. O Bernadotas vis dėlto tapo karaliumi. Švedijos karaliumi – Karoliu XIV Jonu.

 

Tik Napoleonui atsisakius sosto, Lenorman pagaliau grįžo į Paryžių, ir Prancūzijos Sibilės – taip dabar buvo vadinama Marija – salonas vėl atvėrė duris. Vienu iš jo lankytoju tapo imperatorius nugalėtojas Aleksandras I. Šįkart Marija karališkajam lankytojui paskelbė keistą pranašystę. Jeigu imperatorius atsisakys sosto, jo laukia ilgas gyvenimas.

 

Jeigu ne – greita ir baisi mirtis. Aleksandras buvo malonus: už baisią pranašystę jis padovanojo žiedą su briliantu ir iš salono išėjo šypsodamasis. Po kelių dienų į madam Lenorman saloną atvyko jauni karininkai – Pavelas Pestelis ir Sergejus Muravjovas Apostolas. Ir vėl Marija tapo nelaimės šaukle. „Jūsų laukia kartuvės“, – sunkiai ištarė ji. „Bet Rusijoje bajorai nekariami“, – paprieštaravo Muravjovas. „Vadinasi, jums bus padaryta išimtis“, – pavargusi tarė aiškiaregė.

 

Po septynerių metų, 1825 m. lapkritį, Taganroge nuo vidurių šiltinės mirė Rusijos imperatorius Aleksandras I (beje, iki šiol pasakojama, kad mirė ir buvo palaidotas imperatoriaus antrininkas, o tikrasis Rusijos caras atsisakė sosto ir tapo atsiskyrėliu Sibire). O tų pačių metų gruodžio 14 d. į Senato aikštę Peterburge išėjo maištininkai. Kaip žinome, dekabristų sukilimas buvo žiauriai nuslopintas, o penki jo vadovai buvo nuteisti pakarti. Tarp jų – bajorai P.Pestelis ir S.M.Apostolas.

 

O M.Lenorman gyvens dar 17 metų, paliks Paryžių, užsidarys savo užmiesčio name, bet ir ten nepaliaus plūsti žmonės. Ji išpranašaus dar daug likimų. Kompozitorius Džoakinas Rosinis (Gioachino Rossini), karalius Luji Pilypas, rašytojas Onorė de Balzakas (Honore de Balzac) – garsiausi to meto žmonės ateidavo pas ją sužinoti, kas jų laukia ateityje. Ji nė vieno neapgavo.

 

Tik nesugebėjo išpranašauti savo dievinamo kaimyno Pjero mirties. Išskyrus Pjerą, jos niekas ir niekada nemylėjo. Vienintelį romaną Marija išgyveno gana įdomiomis aplinkybėmis – jai buvo netoli šešiasdešimties, o jos aistros objektui – vos dvidešimt. Jų meilė jaunuolio šeimai sukėlė siaubą – netekęs galvos Pjero tėvas net padegė namą, kuriame meilužiai mėgavosi nusikalstama aistra. Bet likimas panorėjo, kad per gaisrą žūtų jaunas žmogus.

 

Parengta pagal dienraščio “Respublika” priedą “Julius/Brigita”, parengė: Milda Kunskaitė


2500