Užšalęs sniegynuose: žiaurūs faktai apie mirtį per šaltį

Kai jūsų visureigis, tingiai nuslydęs nuo kelio kalnuose, patenka į gilią sniego pusnį, jūs ne iš karto prisimenate apie šaltį. Pirma, apie ką jūs pagalvojate, yra sulamdytas bamperis. Vėliau jūs prisimenate apie tai, kad nepasiėmėte su savimi kastuvo.

O dar vėliau jūs suvokiate, kad greičiausiai pavėluosite į vakarienę. Draugai kotedže jūsų laukia maždaug aštuntai, kad kartu paslidinėtumėte po Mėnulio šviesa, pavakarieniautumėte ir pasimėgautumėte sauna. Ir niekas negalės jūsų sulaikyti, rašoma „Outside Magazine“. Kai jūs išvažinėjote iš miesto, ir jūsų šildytuvas dirbo pilnu pajėgumu, jūs turbūt neatkreipėte dėmesio į miesto aikštės termometro duomenis: 6:36 temperatūra buvo minus 27 laipsniai.

Orų prognozėje per radiją paskelbė apie šaltą arktinį frontą, artėjantį prie regiono. Kasininkas Conoco stotelėje pakraipė galvą ir pasakė, kad jūsų vietoje šįvakar niekur nevyktų. Vietoje atsakymo jūs tik nusišypsojote. Šiek tiek šalčio negalės pakenkti žmogui, apsirengusiam šiltu flisu ir važinėjančiu gera mašina su pilna įranga.

Tačiau dabar jūs įstrigote. Persijungę į mažą greitį, jūs bandote išvažiuoti iš pusnies. Padangos cypia, praslysdamos ant ledinio kilimo, o lempų šviesos atsispindi nuo sniegu padengtų eglių kitoje kelio pusėje. Perkeldami svirtį atgal į pradinę padėtį, jūs petimi atidarote duris ir paliekate savo šiltą kapsulę. Veidui iš karto smogia šaltis, užšaldantis ašaras, pasirodžiusias akyse.

Jūs žiūrite į laikrodį: 7:18. Tada atidarote žemėlapį: plona vingiuota linija kyla į kalną iki pažymėtos vietos, kurioje yra kotedžas. Kvėpavimas virsta tankių garų stulpais. Visureigis įstrigo pusnyje, pasviręs į vieną pusę, ir primena tuščius vėžlio šarvus. Jūs prisimenate apie kaminą ir sauną, apie karštą maistą ir vyną. Vėliau vėl pasižiūrite į žemėlapį.

Greičiausiai jūs esate vos penkių ar šešių mylių atstumu nuo pažymėto ant žemėlapio kotedžo. Būtent tokį atstumą jūs kasdien nubėgate prieš pusryčius. Tiesiog reikia užsidėti slides. Ir jokių problemų. Mokslininkams kol kas nepavyko nustatyti kūno temperatūros, kuriai esant, žmogus gali mirti nuo šalčio. Ledinėse bendruose Dachau voniose nacių gydytojai apskaičiavo, kad mirtis ateina maždaug ties 25 laipsniais.

Žemiausia kūno temperatūra, su kuria suaugusiam žmogui pavyko išgyventi, sudarė 16 laipsnių. Vaikų atveju, ši temperatūra gali būti žemesnė: 1994 metais dvejų metų amžiaus mergaitė iš Saskačevano išėjo naktį iš namų, kai oro temperatūra buvo minus 40 laipsnių. Kitą rytą ją rado ant laiptų prie durų: jai nušalo rankos ir kojos, o kūno temperatūra buvo apie 14 laipsnių. Mergaitė išgyveno. Kitoms šalčio aukoms pasisekė mažiau, netgi tais atvejais, kai jie atsidurdavo gerokai minkštesnėse sąlygose.

Vienas iš tragiškiausių oro sąlygų reiškinių įvyko sportinio ėjimo varžybų metu 1964 metais, kurios vyko Anglijoje lietingą ir vėjuotą dieną. Trys šių varžybų dalyviai mirė nuo persišaldymo, nors oro temperatūra buvo aukščiau nulio ir tądien sudarė 7 laipsnius. Nepaisant to, kad mokslininkams ir statistikams daug kas žinoma apie užšalimą ir jo fiziologiją, niekas negali tiksliai pasakyti, kaip greitai žmogui gali išsivystyti hipotermija ir ar taps ji mirtina.

Šaltis iki šiol išlieka mįsle: jie gerokai dažniau nužudo vyrus, nei moteris, jis pavojingesnis ploniems ir raumeningiems žmonėms, nei tiems, kurie kenčia nuo viršsvorio, ir jis niekada neatleidžia pasitikėjimo savimi ir nežinojimo. Šis procesas prasideda dar iki tol, kaip jūs nueinate nuo mašinos, o tiksliau, kai jūs nusiimate pirštines, kad pataisytumėte savo slidžių įtvirtinimą. Ledinis metalas degina pirštus. Odos temperatūra krenta.

Po keleto sekundžių jūsų delnai jau užšalo, ir jų temperatūra nukrito iki skausmingų 15 laipsnių. Reflektyviai paviršiaus kapiliarų tinklas ant jūsų rankų mažėja, išsiųsdamas kraują iš jūsų rankų atgal į kūną. Jūsų kūnas leidžia rankoms užšalti, kad palaikytų gyvybiškai svarbių organų temperatūrą. Jūs vėl užsidedate pirštines, pastebėję, kad jų šiek tiek nebejaučiate.

Po to jūs įsistatote batus į slides ir pradedate judėti keliu. Jeigu jūs būtumėte norvegų žvejys ar medžiotojas iš inuitų genties, kuriems dažnai tenka dirbti šaltyje be pirštinių, jūsų rankų kapiliarai periodiškai išsiplėstų, kad šilto kraujo bangos galėtų sušildyti rankas ir išsaugoti jų judrumą. Šis reiškinys, žinomas kaip „atsakomoji medžiotojo reakcija“, leidžia pakelti temperatūrą odos paviršiuje nuo 1 laipsnio iki 10 laipsnių pagal Celsijų per septynias aštuonias minutes.

Kiti adaptacijos prie šalčio mechanizmai, būdingi žmogaus organizmui, dar paslaptingesni. Tibeto budistai vienuoliai gali meditacijos pagalba pakelti kojų ir rankų temperatūrą 15 laipsnių. Australijos aborigenai, kurie kadaise miegodavo ant žemės be rūbų šaltomis naktimis, galėdavo pasinerti į lengvos hipotermijos būseną, kuris leisdavo jiems palaužti drebulį iki tol, kol kylanti saulė juos vėl atšildydavo.

Tačiau jūs panašių gynybos mechanizmų neturite, todėl kad visą laiką praleidžiate prie klaviatūros ofise su kondicionieriumi. Tik po 10 minučių sunkaus kilimo į kalną jūsų kūno temperatūra pakyla, ir kraujas vėl pradeda pamažu atšildyti jūsų pirštus. Ant krūtinės ir nugaros pradeda atsirasti prakaitas. Iki to laiko jūs jau nusukote nuo kelio ir nusprendėte kirsti kelią per medžiais apaugusį kalno šlaitą, kad greičiau nusigautumėte iki kito kelio posūkio.

Lėtai judėdami po gilų minkštą sniegą po Mėnulio šviesa, jūs galvojate, kad jūsų draugai buvo teisūs: tai puiki naktis slidinėjimui, nors ir pripažįstate, kad jaučiate, kaip 30 laipsnių šaltis gelia veidą, kad šiandien pakankamai šalta. Praeina valanda, tačiau jums taip ir nepavyko nusigauti iki kitos serpantino kilpos. Jūs jau pradedate jaudintis. Jūs sustojate, kad susilygintume su žemėlapiu. Šį momentą jūsų kūno temperatūra pasiekia savo maksimumą – 37,7 laipsnių.

Kildamas į kalną per gilų sniegą, jūs išskyrėte 10 kartų daugiau šilumos, nei ramybės būsenoje. Lėtai judėdamas bandant susiorientuoti miške pagal žemėlapį, jūs staiga girdite metalinį spragtelėjimą. Jūs pasižiūrite žemyn. Jūs pakeliate koją ir matote, kad slidė nesilaiko ant bato. Jūs žibintuvėliu šviesą vedžiojate po sniegą, ir jo šaltyje beveik išsikrovę elementai skleidžia geltoną šviesios žybsnelį. Pasimetęs segtukas yra kažkur čia, manote jūs, šukuodami sniegą.

Jūs per daug užsiėmę segtuko paieškomis, kad pastebėtumėte, kaip ledinis oras skverbiasi pro rūbus link jūsų pavargusio kūno ir peršlapusių rūbų. Ta įtampa, kuri šildė jūs pakeliui į kalną, dabar veikia prieš jus: išsiplėtę nuo perkrovos kapiliarai perduoda likusią jūsų kūno šilumą į odą, o jūsų peršlapę drabužiai greitai išleidžia ją į šaltą orą. Riebalinio sluoksnio tarp odos ir raumenų nebuvimas leidžia šalčiui prasiskverbti itin arti prie jūsų šilto kraujo. Jūsų kūno temperatūra pradeda staigiai kristi.

Vos per 17 minučių ji pasiekia savo normalų dydį – 36,6 laipsnio – ir toliau krenta. Kai ji pasiekia 36.1, kaklo ir pečių raumenys įsitempia – tai raumenų tonusas, einantis prieš drebulį. Receptoriai jau išsiuntė signalą į termoreguliacijos centrą, kuris savo ruožtu įsakė visiems paviršiaus kapiliarams susisiaurinti. Rankas ir kojas pradeda laužyti nuo šalčio.