Užšalęs sniegynuose: žiaurūs faktai apie mirtį per šaltį

Nekreipdamas dėmesio į skausmą, jūs toliau akylai tyrinėjate sniegą. Praeina dar 10 minučių. Jūs suprantate, kad be to slidės segtuko jūs atsidursite pavojingoje situacijoje. Galiausiai, praėjus maždaug 45 minutėms, jūs randate segtuką. Jums netgi pavyksta įstatyti jį į vietą ir įtvirtinti batą slidėje. Tačiau žiaurus šaltis, kurie pasiekė jūsų odą, dabar jau pradėjo skverbtis į jūsų kūno vidų. Kai kūno temperatūra pasiekia 35 laipsnius, jums išsivysto lengvos hipotermijos būsena.

Dabar jūs jaučiate stiprų drebulį, kol jūsų kūnas įjungia drebulio termogenezės mechanizmus – nevalingos būsenos, kurios metu raumenys greitai susitraukinėja, kad gamintų papildomą šilumą. Dabar jūs suprantate, kad išvažiuoti iš namų tokį šaltą vakarą buvo klaida. Reikia sugrįžti. Nuleidę ranką į priekinę striukės kišenę, jūs ištraukiate žemėlapį.

Jūs naudojotės juo pakeliui čia, todėl jis turi jums padėti nusigauti iki jūsų šiltos mašinos. Šioje paniškoje aptemdytos pasąmonės būsenoje jums net į galvą neateina, kad jūs paprasčiausia būtų eiti atgal pagal savo paties pėdsakus. Po tokio ilgo sustojimo eiti su slidėmis tapo gerokai sunkiau. Tuo momentu, kai jūs pradedate judėti kalno papėdės link, jūsų raumenys jau taip sušalo ir įsitempė, kad jiems sunku susitraukti ir atsipalaiduoti.

Jūs virtote nerangiu sniego valytoju su nesusilenkiančiomis rankomis ir silpnais keliais. Vis dėlto jums dar pavykta manevruoti tarp medžių, slystant žemyn. Jūs per daug sušalote, kad galvotumėte apie nakties gražumą ar draugus, su kuriais norėjote susitikti. Jūs galvojate tik apie visureigį, kuris laukia jūsų kažkur kalno papėdėje.

Jo blizgantis korpusas stovi jums tiesiai prieš akis, kai persikeliate per nedidelį pakilimą. Staiga jūs įgaunate greitį ir jau girdite vėjo švilpimą ausyse. Po to, dar prieš tai, kaip jūsų smegenys suspėja interpretuoti šių reiškinių priežastį, jūs pastebite sniego luitą. Galiausiai suvokęs šį pavojų, su kuriuo susidūrėte, jūs iš visų jėgų bandote sustabdyti slides.

Tačiau panikos būsenoje jūsų sąmonė nepasižymi stabilumu. Po kelių akimirkų jūsų slidžių galai įsismeigia į po sniegu gulinti medžio kamieną, ir jūs jau lekiate galva tiesiai į sniegą. Kurį laiką jūs gulite nejudėdamas. Miške mirtina tyla, kurią nutraukinėja tik kraujas, pulsuojantis jūsų galvoje. Ją skaudą, jūs stipriai susitrenkėte.

Jūs pamėtėte kepurę ir vieną pirštinę. Sniegas pateko po marškiniais. Tirpstantis vanduo teka po jūsų kaklą ir nugarą, ir greitai iš nedidelės žaizdos galvoje pradeda bėgti kraujas. Panikos priepuolio metu jūs suvokiate, kad situacija labai rimta. Pabandęs atsistoti ant kojų, jūs vėl krentate, neatlaikydami skausmo kulkšnyje.

Kai jūs smingate į sniegą, drebėdamas visu kūnu, jūsų šiluma pradeda grėsmingu greičiu nykti, ir vien tik galvai tenka mažiausiai 50 proc. šilumos praradimo. Greitai nuo šalčio pradeda nežmoniškai skaudėti ausis, ir jūs ieškote savo kepurės, kol galiausiai randate ir užsidedate ant galvos.

Tačiau net ir šie nereikšmingi veiksmai atima iš jūsų didžiulį jėgų kiekį. Jūs žinote, kad jums būtina rasti antrą pirštinę, tačiau tą akimirką jus apima toks nuovargis, kad jūs jau nustojate jausti bet kokį skubotumą. Jūs nusprendžiate šiek tiek pailsėti, prieš tęsiant kelią. Praeina valanda. Kažkurią akimirką jums į galvą ateina mintis apie tai, kad jums jau laikas išsigąsti, tačiau baimė – tai jausmas, kuris dabar jums yra nepasiekiamas, kaip ir nejaučiama nuo šalčio ranka.

Temperatūros sumažėjimas vienu laipsniu sumažino metabolistinius procesus jūsų kūne 3-5 proc. Kai kūno temperatūra pasiekia 33,9 proc., jūs pamažu apima užmarštis. Jūs žiūrite į laikrodį: 12:58. Gali būti, kad jūsų greitai pradės ieškoti. Po kelių akimirkų jūs vėl žiūrite į laikrodį. Jūs jau nebegalite suvokti skaičių. Iš to, kas vyks toliau, jūs turbūt nedaug ką prisiminsite.

Jūs atsilošiate. Sniegas minkštai sucypia prie ausies. Kai oro temperatūra yra minus 35 laipsniai, kūno temperatūra krenta vidutiniškai po laipsnį kas 30-40 minučių. Kai ji pasieks 32,9 laipsnio, jus apims apatija, kai 32,2 – visiškas suledėjimas. Dabar jūs esate itin stiprios hipotermijos būsenoje. Šią akimirką, kai kūno temperatūra nukrito iki 31,1 laipsnio, jūsų kūnas jau atsisako bandymų sušildyti save drebėjimu.

Deguonies vartojimas – metabolizmo greičio priemonė – nukrito daugiau nei ketvirtadaliu. Tačiau jūsų inkstai dirba sustiprintu režimu, kad susitvarkytų su hipervolemija. Jūs jaučiate galingą norą išlaisvinti šlapimą – tai vienintelis dalykas, kurį dar jaučiate. Kai kūno temperatūra pasiekia 30,5 laipsnio, jūs jau turbūt neatpažintumėte savo pažįstamų, jeigu jie staiga ateitų pas jus.

Kai temperatūra nusileis iki 30 laipsnių, jūsų širdis pradeda mušti aritmiškai. Dabar ji pajėgi pervaryti tik du trečdalius normalaus kraujo kiekio. Deguonies trūkumas ir smegenų metabolizmo greičio sumažėjimas tuo tarpu priveda prie regos ir klausos haliucinacijų.

Jūs girdite varpelių skambėjimą. Pakėlęs galvą nuo sniego pagalvės, jūs su džiaugsmu suvokiate, kad tai yra jūsų draugų kotedžo durų varpeliai. Reiškia, kad kotedžas yra kažkur netoli. Varpelių skambėjimas girdisi kiekvieną kartą, kai atsidaro durys, ir tas garsas girdisi iš labai netoli, už medžių. Pabandęs atsistoti ant kojų, jūs vėl krentate, susipainiojęs slidėse ir lazdose. Bet nieko, jūs dar galite šliaužti. Tas garsas yra taip arti.

Po kelių valandų – ar minučių – jūs suprantate, kad kotedžas vis dar yra už miško. Jums pavyko nušliaužti vos kelis metrus. Tamsoje pulsuoja rankinio laikrodžio šviesa – 5:20. Jausdamas mirtiną nuovargį, jūs nusprendžiate keletui akimirkų nuleisti galvą. Kai jūs vėl pakeliate galvą, jūs jau esate kotedžo viduje prie kamino. Iš pradžių jums šilta, vėliau tampa karšta, vėliau jūs jaučiate, kad ugnis degina jūsų odą – jūsų oda dega.