Žmogžudystė Dalase: penki dešimtmečiai paslapčių

Netrukus po A. G. Bogarto sensacingo liudijimo prekeivis automobiliais buvo rastas negyvas Luizianoje. Vyras atvažiavo į kitą valstiją, pasistatė savo mašiną kapinėse, prie dujų išmetimo vamzdžio pritvirtino žarną, kitą jos galą įgrūdo į automobilio saloną ir nusinuodijo. Policiją padarė išvadą, jog tai buvo savižudybė. Kad klestintis verslininkas jai neturėjo motyvo, nieko nestebino.

…Po šūvių į Dž. F. Kenedį praėjus kelioms minutėms šerifo padėjėjas Badis Voltersas pievelėje netoli įvykio vietos rado 45 kalibro kulkos tūtelę. Ją perdavė kažkokiam federaliniam agentui, o šis iškart dingo su visu įkalčiu ir kaip į vandenį. Net pradėta manyti, kad B. Voltersas kažko pripainiojo – juk L. H. Osvaldas šaudė iš 7,62 kalibro šautuvo!

Šerifo padėjėjas atkakliai laikėsi savo, kol 1969 metais jį neva atsitiktinai nušovė kolega policininkas.
Ne mažiau keistas yra dar vienos Dž. Rubio darbuotojos – Rouzės Šerami – likimas. Dvi dienos iki tragedijos moteris liudininkų akivaizdoje buvo partrenkta automobilio ir nesunkiai sužalota. Ligoninės lovoje Rouzė vis kartojo: „Jie nori nužudyti prezidentą! Kenedis žus Dalase!“

Tąkart jos niekas nepaklausė – panelei Šerami verkiant reikėjo gydymo nuo alkoholizmo ir heroino priklausomybės. Bet po Dž. F. Kenedžio nužudymo šia liudininke buvo susidomėta, ir dar kaip. Tik bendrauti su valdžios atstovais mergina atsisakė, o štai spaudai pripasakojo neįtikimiausių dalykų. Daugiausia apie tai, kokie artimi ir anaiptol ne platoniški santykiai siejo jos darbdavį Dž. Rubį su L. H. Osvaldu.
1965 metais R. Šerami suvažinėjo automobilis – ir tąsyk jau mirtinai. Kaltininkas nebuvo rastas.

…Karinio jūrų laivyno leitenantas Viljamas Pitceris, patyręs rentgenologas, dirbo Nacionaliniame karinio jūrų laivyno medicinos centre, kai ten buvo atliekamas prezidento Kenedžio skrodimas. Teigiama, kad jis matė slaptas skrodimo nuotraukas bei rentgenogramas ir šios nesutapo su oficialiomis patologų išvadomis. V. Pitceris skundėsi, jog patyrė baisų spaudimą pamiršti viską, ką matė. O matė jis sužalojimus, kokius galėjo padaryti tik visiškai iš priešingos pusės, nei tvirtinama oficialiai, atskriejusios kulkos.
Netrukus V. Pitceris buvo rastas nusišovęs savo biure. Dešinėje rankoje jis laikė pistoletą, nors visą gyvenimą buvo kairiarankis.

…Geris Anderhilas, buvęs CŽV agentas, priešingai – buvo dešiniarankis. Jis irgi nusišovė prieš tai girtas būdamas pripasakojęs bičiuliams, kaip CŽV prisidėjo prie prezidento nužudymo. Bet nusišovė kažkodėl kairiąja ranka – bent jau joje rado ginklą.

…Na ir galiausiai Li Bouersas, matęs Dž. F. Kenedžio kortežą iš netoli buvusio geležinkelio stebėjimo bokštelio. Jo aiškino prie nedidelės tvoros, skyrusios Guobų gatvę nuo geležinkelio mazgo, matęs du vyrus ir šviesos pliūpsnį. Bet Voreno komisijai nepasirodė svarbu įtraukti L. Bouersą į liudininkų sąrašą. O 1966-ųjų rugpjūtį vyras žuvo jo automobiliui įsirėžus į tilto atramą. Policijai avarija pasirodė labai įtartina – ypač kai per skrodimą paaiškėjo, kad susidūrimo metu L. Bouersas jau buvo negyvas.

Dar vieno šūvio istorija

Kad tyrimui buvo daromas spaudimas, yra ir daugiau įrodymų. Kaip žinoma, L. H. Osvaldas kaltintas ne tik prezidento, bet ir policijos pareigūno Dž. D. Tipeto, nušauto 45 minutėmis vėliau nei Dž. F. Kenedis tiesiog gatvėje, nužudymu. Dėl šio nusikaltimo jis, tiesą sakant, ir įkliuvo.

Tyrėjai tvirtino, kad L. H. Osvaldas nužudė pareigūną, kai Dž. D. Tipetas pabandė jį sulaikyti. Bet nesutapimų čia irgi buvo ne ką mažiau. Pirmiausia, iš 39-erių policininko kūno buvo išimta automatinio pistoleto kulka, nors kaip nužudymo įrankis oficialiai įrašytas L. H. Osvaldo revolveris.

Antra, tarp policininko nužudymo liudininkų buvo toks Domingas Benavidesas, tyrėjams tiesiai šviesiai pareiškęs: „Žudikas nė iš tolo nebuvo panašus į Li Osvaldą“. Taip D. Benavidesas smarkiai apkartino sau gyvenimą – žmogelio pašto dėžutę užplūdo grasinami laiškai, telefonas plyšo nuo anoniminių skambučių. D. Benavidesui buvo primygtinai siūloma gerai pamąstyti, ar jis ko nors nepripainiojo, nes maža kokia nelaimė gali nutikti.

Liudininkas tvirtai laikėsi savo, kol jo brolis – nepaprastai panašus į D. Benavidesą, – „atsitiktinai“ žuvo per muštynes bare. Tada jis greitai susiprato ir savo parodymus pakeitė L. H. Osvaldo nenaudai.
Taip ir liko neaišku, kada D. Benavidesas sumelavo – pirmąjį ar antrąjį kartą.

Kitas liudininkas šioje byloje – Vorenas Reinoldsas – net bandė sulaikyti policininko žudiką. Vijosi jį porą kvartalų, bet greitai pametė iš akių. Tas irgi prisiekinėjo, kad matytas žmogus su pistoletu nebuvo panašus į L. H. Osvaldą, kol gavo kulką į galvą savo paties namuose.

Bet tuo viskas nesibaigė – priešingai, painiavos tik padaugėjo. Mat V. Reinoldsas nemirė. Kol jis buvo gydomas reanimacijoje, Dalaso policija sulaikė įtariamąjį – tokį Darelą Veiną Garnerį, ir tas prisipažino šovęs į V. Reinoldsą. Tada netikėtai atsirado prostitutė, su kuria D. V. Garneris neva linksminosi kaip tik tuo metu, kai buvo šauta į V. Reinoldsą. Įdomiausia, kad toji dama kadaise dirbo Dž. Rubio klube.
Visos šios raizgalynės rezultatas buvo netikėtas: D. V. Garneris buvo paleistas į laisvę, o prostitutė – suimta. Ir labai greitai pasikorė savo kameroje…

Susidaro įspūdis, kad Dž. F. Kenedžio nužudymo byla net nėra tikra byla, bet juodraštis labai storo detektyvinio romano, kurio autorius nebežino, kaip susitvarkyti su tokia veikėjų gausa, taigi siunčia juos vieną paskui kitą anapilin. Deja, visa tai yra faktai.

Daugiau nei vienas Osvaldas?

Žiniasklaida L. H. Osvaldo nevadino kitaip kaip bepročiu vienišiumi. Tačiau liudininkų parodymai, kaip jau galėjote įsitikinti, leidžia įtarti, kad prezidento Kenedžio žudikas galėjo turėti antrininkų.
Šios hipotezės šalininkai tvirtina: palyginus skirtingas L. H. Osvaldo fotografijas, susidaro įspūdis, jog tai ne vienas ir tas pats žmogus, o keli labai panašūs vyrai.

Amerikietis fotomontažo ekspertas Džekas Vaitas kartą tai padarė – palygino L. H. Osvaldo nuotraukas. Ir nusprendė, kad jose pavaizduotų žmonių nosies ir smakro forma smarkiai skiriasi. O perkirpus fotografijas išilgai ir sujungus skirtingas detales paaiškėjo, kad net veido ilgis nesutampa.

Tarp L. H. Osvaldo nuotraukų yra viena ypač garsi, nes išsklaido bet kokias abejones, kas nušovė Dž. F. Kenedį. Joje L. H. Osvaldas pozuoja savo namo Dalase galiniame kieme rankose laikydamas šautuvą su optiniu taikikliu ir pogrindinį komunistinį laikraštį.

Pats L. H. Osvaldas, jau sėdėdamas su antrankiais tardymo kambaryje, šią nuotrauką pakomentavo taip: „Klastotė. Mano galva ant kažkieno kito pečių“. Jis turėjo žinoti, ką sako, – juk kadaise pats dirbo fotografijos studijoje.

Robertas Grodenas – dar vienas profesionalus fotografas, dirbęs su L. H. Osvaldo nuotraukomis, – patvirtina, jog tokia klastotė net anais laikais buvo įmanoma. Tačiau tam, kad ji pavyktų tokia kokybiška, reikėjo nuotraukai rasti žmogų, ne tik sudėjimu, bet ir kaukolės forma, net, pageidautina, veido bruožais panašų į L. H. Osvaldą.

Ieškoti, tarp kitko, nebūtų reikėję labai toli. Prieš pat šūvius į Dž. F. Kenedį buvo padaryta dar viena įtartina nuotrauka. Joje įamžintos knygų saugyklos, kurios šeštajame aukšte savo aukos jau laukė žudikas, praviros durys. Jose – žmogus, kaip du vandens lašai panašus į L. H. Osvaldą. Pagal oficialiąją versiją tai saugyklos darbuotojas Bilis Lavleidis, kuris buvo toks panašus į L. H. Osvaldą, kad kartą, pasakojama, juos supainiojo jo tikra žmona.

Ar ne per daug sutapimų?

Ir dar. 1990 metais toks Rikis Donas Vaitas paskelbė, kad tėvas – buvęs Dalaso policijos pareigūnas Roskas Vaitas – paliko jam dienoraštį, kuriame prisipažino buvęs vienas iš trijų žmonių, kuriems CŽV nurodė nužudyti prezidentą.

Pagal šį scenarijų, į Dž. F. Kenedį iš tiesų buvo šauta ne tik iš pastato, bet ir nuo veja apaugusios kalvos – kaip tik iš ten, kur liudininkai už nedidelės tvorelės matė ugnies pliūpsnį. Kitus du bendrininkus R. Vaitas savo dienoraštyje neva įvardijo tik vardais ar pravardėmis – Soulas ir Libanas. L. H. Osvaldas taip pat buvo įtrauktas į šį sąmokslą, tačiau nepaleido nė vieno šūvio.

Po pasikėsinimo R. Vaitas su nieko neįtariančiu kolega Dž. D. Tipetu policijos automobiliu vežė L. H. Osvaldą į oro uostą, tačiau tas ėmė panikuoti ir iššoko iš mašinos. Dž. D. Tipetui tai, suprantama, sukėlė įtarimų ir jis nusprendė sulaikyti L. H. Osvaldą bei nugabenti į nuovadą apklausti. R. Vaitui nebeliko nieko kita, kaip tik nušauti Dž. D. Tipetą. O visa kita jau tapo istorija.

Aišku, ir ši įvykių versija buvo kategoriškai paneigta: CŽV pavadino ją absurdiška, o FTB paskelbė dar 1988-aisiais išsiaiškinusi, jog pareigūno R. Vaito palikta informacija neatitinka tikrovės.
Tik štai R. Vaito pastorius Džekas Šo iki pat savo mirties tvirtino, jog policininkas ne kartą yra jam atviravęs apie Dž. F. Kenedžio nužudymą.

O ir R. Vaito žmona girdėjo vyrą bendravus su Dž. Rubiu ir sutarus, neva R. Vaitas „pasirūpins Kenedžiu ir Tipitu“, o Dž. Rubis „pasirūpins Osvaldu“. Tai kurgi slypi tiesa? Šitai ir bandoma išsiaiškinti jau pusę amžiaus.

Straipsnio autorius: Aistis Girnius