Žmogžudystė Dalase: penki dešimtmečiai paslapčių

Tragiškos ir įtartinai paslaptingos JAV prezidento Džono F. Kenedžio mirties istoriją, tiksliau – jos oficialiąją versiją, žino bene kiekvienas, tam net nereikia būti amerikiečiu. Ir visi žino, kiek daug joje nepaaiškintų faktų ir nesutapimų.

1963 metų rudenį jauniausias iš visų kada nors išrinktų Amerikos prezidentų važinėjo po šalį – vyko rinkimų kampanija ir Džonas Ficdžeraldas Kenedis siekė būti perrinktas antrai kadencijai. Nors dauguma amerikiečių dievino savo charizmatišką vadovą, pats politikas žinojo, kad pergalei labai svarbu bus pelnyti tokių tradiciškai respublikoniškų valstijų, kaip Florida ir Teksasas, rinkėjų palankumą. Todėl nusprendė skirti jiems ypatingą dėmesį.

Per pirmuosius rinkimus Dž. F. Kenedis laimėjo Teksase (veikiausiai dėl to, kad jo viceprezidentas Lindonas Džonsonas anksčiau buvo šios valstijos senatoriumi). Taigi jo komanda suplanavo įspūdingą agitacinį renginį – savotišką padėką buvusiems ir būsimiems rinkėjams: Dž. F. Kenedis su savo gražiąja žmona Žaklina turėjo važiuoti Dalaso miesto gatvėmis atvirame automobilyje.

Du ar vis dėlto trys šūviai?

Tragedija įvyko 1963-iųjų lapkričio 22 dieną, penktadienį, iškart po vidurdienio, kai JAV prezidento kortežas išvažiavo į centrines Dalaso gatves.

Pačiame kolonos priekyje riedėjo atviras limuzinas. Prie jo vairo sėdėjo Slaptosios tarnybos agentas Viljamas Griras, šalia jo – kolega Rojus Kelermanas. Jiems už nugarų buvo Teksaso gubernatoriaus Džono Konelio ir jo žmonos vietos, o už jų sėdėjo pirmoji šalies pora – Džonas ir Žaklina Kenedžiai. Iš paskos kituose automobiliuose sekė būrys asmens sargybinių.

Maždaug po pusvalandžio kolona kirto dabar jau liūdnai pagarsėjusią Hiūstono ir Guobų gatvių sankryžą ir lygiai 12.30 val. atsidūrė ties mokyklinių vadovėlių saugyklos pastatu. Kai nuaidėjo šūviai, Dž. F. Kenedis kėlė ranką, kad pamojuotų ant šaligatvių susirinkusioms minioms.

Dauguma liudininkų vėliau tvirtins, kad šūvių būta trijų. Tačiau iš pradžių beveik niekas į juos neatkreipė dėmesio – manė, kad tai fejerverkas ar kas nors susprogdino petardą. Užtat Dž. F. Kenedis ir gubernatorius Konelis – abu Antrojo pasaulinio karo veteranai, o teksasietis dar ir aistringas medžiotojas, – atsisuko į pirmojo šūvio garsą. Bet jų tai neišgelbėjo.

Oficialiojo tyrimo duomenimis, viena kulka pataikė prezidentui į nugarą, perėjo kiaurai, išskriejo pro kaklą tiesiai po Adomo obuoliu, tada pervėrė nugarą Dž. Koneliui, rado kelią tarp šonkaulių, sutrupino dešinįjį riešą, atšoko nuo jo rikošetu ir galiausiai susmigo į dešinįjį klubą.
Antroji kulka pataikė Dž. F. Kenedžiui į pakaušį.

Agentas V. Griras iškart numynė greičio pedalą ir pasuko į artimiausią ligoninę. Kai atvažiavo, Dž. F. Kenedis dar buvo gyvas, tačiau išgelbėti jį nebuvo jokių galimybių. 13 val. konstatuota mirtis, o po minutės jau surengta spaudos konferencija. Joje Baltųjų rūmų spaudos sekretorius paskelbė šaliai apie prezidento žūtį.

Per kitas dešimt minučių nutraukė darbą JAV Senatas, buvo uždaryta Niujorko birža. Viceprezidentas L. Džonsonas, kaip ir reikalauja įstatymas, davė prezidento priesaiką. Tai įvyko tame pačiame prezidentiniame lėktuve, kuriuo atgal į Vašingtoną buvo skraidinamas karstas su Dž. F. Kenedžio kūnu.

Po šūvių praėjus valandai ir dvidešimčiai minučių, Dalaso policija sulaikė įtariamąjį – Li Harvį Osvaldą. Tai buvo palyginti paprasta: vienas pirmųjų pareigūnų apklaustų liudininkų, vardu Hovardas Brenanas, papasakojo iškart po šūvių apsidairęs ir vadovėlių saugyklos lange pamatęs žmogų su šautuvu. Tada vienas iš minėtos įstaigos tarnautojų paliudijo girdėjęs šūvius iš vidaus, o kitas, Rojus Trulis, papasakojo, esą nuaidėjus šūviams jo pavaldinys Osvaldas išlėkė iš darbovietės nieko nepaaiškinęs.
Iš darbdavio policija sužinojo ne tik įtariamo šaulio vardą, bet ir adresą. O saugyklos šeštame aukšte aptiko ir nužudymo įrankį – numestą šautuvą.

Namuose L. H. Osvaldo pareigūnai neužklupo. Tačiau per kratą rado dokumentų, patvirtinusių jo tarnybą jūrų pėstininkų gretose, taigi nebereikėjo sukti galvos, kur jis galėjo išmokti taip šaudyti.
Prezidento žudikas buvo pričiuptas kino teatre, kur bandė slapstytis. Tai padarė visiškai su tyrimu nesusijęs policininkas ir tik dėl to, kad 24-erių liguistos išvaizdos jaunuolis neturėjo bilieto.
Tą patį vakarą L. H. Osvaldas buvo pirmąsyk apklaustas.

Sekmadienį, lapkričio 24 dieną, kai Vašingtone vyko atsisveikinimas su JAV prezidentu, Dalase L. H. Osvaldą, dvi paras kategoriškai neigusį savo kaltę, konvojus išvedė iš policijos būstinės pastato. Ten jį ir nušovė Džekas Rubis – miesto naktinio klubo savininkas. Tuo Dž. F. Kenedžio nužudymo istorija baigėsi. Ir prasidėjo tiesos paieškos.

Nėra žudiko – nėra problemos

Nors žudiko, kurį būtų galima nuteisti, nebebuvo, sukrėstą visuomenę vis dėlto reikėjo nuraminti. Ir padaryti tą derėjo greitai, kol šokiruoti amerikiečiai nepradėjo ieškoti kaltųjų ten, kur nereikia.
Taigi pirmąją savaitę po tragedijos prezidento nužudymą paraleliai tyrė Slaptoji tarnyba ir FTB. O lapkričio 29-ąją prezidentas L. Džonsonas įsteigė specialiąją komisiją. Vadovauti jai paskyrė Aukščiausiojo Teismo pirmininką Erlą Voreną.

Vadinamajai Voreno komisijai buvo suteikti visi įgaliojimai. Ir ji iš tiesų padirbėjo iš peties: buvo atlikta apie 25 000 apklausų, parašyta daugiau nei 25 000 puslapių ataskaitų. Tačiau visos šios milžiniškos pastangos iš esmės buvo nukreiptos viena linkme – įrodyti, kad į Amerikos prezidentą šovė L. H. Osvaldas. Pats vienas ir neturėdamas jokio motyvo.

Galutinis Voreno komisijos darbo rezultatas – 888 puslapių ataskaita – oficiali įvykių Dalase versija. Be L. H. Osvaldo kaltės įrodymų, joje taip pat buvo teigiama, kad žudiko žudikas, tai yra Dž. Rubis, taip pat veikė vienas ir iš asmeninių paskatų.

Klausimas, iš kur viename mieste, kad ir tokiame dideliame kaip Dalasas, tuo pat metu atsirado tiek psichopatų vienišių, niekam iš tyrėjų neiškilo.

Užtat Voreno ataskaita užkliuvo daugybei žmonių ir organizacijų. Vieningos nuomonės apie šį dokumentą Amerikoje nėra iki šiol – tikėti ja ar ne, nežino nei specialistai, nei paprasti mirtingieji. Juolab kad praėjus trejiems metams po įvykių Dalase alternatyvaus tyrimo ėmėsi Naujojo Orleano apygardos prokuroras Džimas Gerisonas. Ir sąmokslo teorijos pasipylė it iš gausybės rago…

Dž. Gerisono įsitikinimu, egzistavo pogrindinė kraštutinių dešiniųjų organizacija, įkurta už Centrinės žvalgybos valdybos – CŽV – pinigus ir jos globojama. Šios organizacijos tikslas buvo formuoti Amerikos teritorijoje diversantų grupes iš Kubos emigrantų, paskui slapta pergabenti šiuos asmenis atgal į Laisvės salą ir jų rankomis nuversti Fidelio Kastro režimą.

Tuo metu Dž. F. Kenedžio administracija siekė priešingo – susitaikyti su Kubos valdžia, taigi kaišiojo CŽV pagalius į ratus. Prokuroras iš Naujojo Orleano sugebėjo šią versiją pritempti iki teismo proceso. Deja, įrodyti savo tiesą Dž. Gerisonui nepavyko – tik susižlugdė karjerą. Kita vertus, abejonės sėkla jau buvo pasėta. Tuo labiau kad oficiali prezidento nužudymo versija braškėjo.

„Stebuklingos kulkos“ istorija

Viena didžiausių šios istorijos paslapčių yra keista pirmosios kulkos – tos, kuri pataikė Dž. F. Kenedžiui į nugarą, – trajektorija. Kad padarytų oficialiojoje ataskaitoje aprašytus sužalojimus, kulka turėjo tris kartus keisti skrydžio kryptį.

Be to, prie L. H. Osvaldo pamesto šautuvo buvo rastos trys šovinių tūtos. Žmonės gatvėje irgi girdėjo tris šūvius. Tačiau kulkos buvo aptiktos tik dvi. Sunku patikėti, kad šaulys, paleidęs du mirtinai tikslius šūvius, trečiąjį būtų pasiuntęs, vaizdžiai tariant, Dievui į langus.

Pirmosios kulkos išėjimo anga Dž. F. Kenedžio kakle buvo sunaikinta bandant reanimuoti prezidentą – jam buvo atlikta tracheotomija kvėpavimo aparatui prijungti. L. H. Osvaldo šautuvui tinkami šaudmenys buvo švininiai ir plieno apvalkalu. Jų dalelės – gana smulkios, kad jas būtų galima surinkti, – lieka ant aukos audinių ir kaulų.

Tiek iš Dž. F. Kenedžio, tiek iš Dž. Konelio žaizdų tokių dalelių buvo pašalinta daugiau, nei galėjo palikti iš Teksaso gubernatoriaus klubo chirurgų ištraukta kulka. Iš kur tiek daug atliekamo metalo? Paaiškinimas galėtų būti tik vienas: prezidentą ir gubernatorių vis dėlto sužalojo skirtingos kulkos, ne tik „stebuklingoji“, ir vienos iš jų nepavyko rasti.

Grandininė reakcija

Dar neaiškesnės už Dž. F. Kenedžio mirties aplinkybes yra nebent virtinė paslaptingų mirčių iškart po tragedijos Dalase. Nekrologų sąrašas ilgas ir labai įtartinas net tada, jei tikėtume lemtingais sutapimais. O įtartiniausia turbūt yra pati pirmoji – prezidento žudiko mirtis.

Tądien, kai į L. H. Osvaldą šovė, jį turėjo pervežti iš policijos būstinės Dalase į kalėjimą. Bet kažkodėl tai buvo atidėta valandai. O paskui, kai suimtąjį pagaliau išvedė iš pastato per galines duris, pro pusrūsį, toje vietoje tiksliai reikiamą minutę atsirado ginkluotas naktinio klubo savininkas Dž. Rubis. Asmuo, žinomas dėl ryšių su mafija ir CŽV, matytas tiek F. Kastro šalininkų, tiek ir aršių laisvos Kubos oponentų draugijoje.

Niekas nesustabdė Dž. Rubio, kai tas išsitraukė revolverį. O kai netikėtai ir be jokios paaiškinamos priežasties keturiskart supypsėjo automobilio signalas, 52 metų vyras metėsi prie L. H. Osvaldo ir iššovė į pilvą.

Dž. Rubis buvo nuteistas mirties bausme, tačiau pateikė apeliaciją ir laimėjo. Turėjo būti paskirta naujo jo teismo proceso data, bet L. H. Osvaldo žudikas jos nebesulaukė. Kalėjime diagnozę „plaučiu vėžys“ išgirdęs Dž. Rubis mirė nuo komplikacijų – plaučių embolijos – 1967-aisiais. Toje pačioje Parklando ligoninėje, kaip ir Dž. F. Kenedis bei L. H. Osvaldas.

Tačiau iki to laiko iš už grotų Dž. Rubis spėjo pripasakoti labai keistų dalykų. Viena garsiausių jo frazių buvo: „Visos tiesos apie prezidento Kenedžio nužudymą jau niekas niekada nesužinos.“
Nuolat dėl savo gyvybės net kalėjime drebėjęs Dž. Rubis mirties patale kažkodėl persigalvojo ir neva prisipažino, kad jokio sąmokslo iš tiesų nebuvo – jis vienas kaltas.

Būta ir daugiau nepaaiškinamų mirčių, tarytum tuos žmones siekta nutildyti amžiams. Pradėti galima kad ir nuo Heilo Bogso – Kongreso nario iš Luizianos, dirbusio Voreno komisijoje. Jis buvo pirmas politikas, viešai pareiškęs turintis rimtų abejonių dėl vadinamosios stebuklingosios kulkos.

Be to, skundėsi, kad visi pareigūnai, kurie drįsta abejoti oficialiąja Dž. F. Kenedžio nužudymo versija, yra „terorizuojami gestapo metodais“: prieš juos renkamas ir skelbiamas kompromatas, klausomasi jų telefono pokalbių. Netrukus lėktuvas, kuriuo skrido H. Bogsas, dingo kažkur Aliaskoje ir niekada nebuvo surastas.

…Geologijos profesorius Džordžas de Morenšildas buvo L. H. Osvaldo šeimos draugas. Byloje jis figūravo kaip liudininkas ir visą laiką tvirtino, kad L. H. Osvaldas nekaltas.

Kartą, prispyrus finansiniams sunkumams, Dž. de Morenšildas sutiko duoti interviu vienam Dž. F. Kenedžio nužudymo tyrimo entuziastų. Dėl visko buvo sutarta, tačiau iki pokalbio likus kelioms valandoms Dž. de Morenšildas nusišovė.

Ponia Morenšild policijos versija apie sutuoktinio savižudybę niekada nepatikėjo. Bet tapo žinoma, kad 1962-aisiais jis buvo sudaręs sandorį su CŽV. Valdyba pažadėjo parūpinti geologui naudingą kontraktą užsienyje, jeigu Dž. de Morenšildas iš savo bičiulių Li ir Marinos Osvaldų mainais išpeš kuo daugiau informacijos apie jų ryšius Sovietų Sąjungoje.

…Merilina Mun Valė dirbo Dž. Rubio klube striptizo šokėja. Kai buvo nušautas prezidentas, mergina pasiskelbė turinti slaptos informacijos ir ketinanti parašyti knygą bei išdėstyti „alternatyvią sąmokslo ir žmogžudystės versiją“. 1966 metų rugsėjo 1 dieną ji buvo rasta savo bute nušauta.

…Albertas Gajus Bogartas prekiavo automobiliais. Jis liudijo, kad kelios dienos iki Dž. F. Kenedžio nužudymo L. H. Osvaldas ketino iš jo pirkti mašiną ir net išbandė vieną patikusią. Būsimasis pirkėjas neva pliurpė neužsičiaupdamas, kad per artimiausias dvi tris savaites gaus krūvą pinigų ir galės įsigyti svajonių automobilį. O jeigu kas nors sumanys jį apmulkinti, tiesiog grįš į Sovietų Sąjungą, kur su sunkiai dirbančiais žmonėmis bent sąžiningai elgiamasi.

Tačiau jei tikėtume oficialiais duomenimis, tuo metu L. H. Osvaldas niekaip negalėjo dairytis automobilio Dalase, nes dar gyveno kitame mieste – Irvinge. Ir kam jam bandyti mašiną, jeigu jis… nemokėjo vairuoti?
Kita vertus, tai nebuvo vienintelis kartas, kai L. H. Osvaldas „susidvejino“ liudininku parodymuose. Tą pačią dieną, kai būsimasis šaulys pagal oficialią versiją turėjo būti tolokai nuo Dalaso esančiame Irvinge, jis ne tik rinkosi automobilį. Kaip du vandens lašai į L. H. Osvaldą panašus vyras tokiu pat vardu buvo užsukęs į šaudyklą viename Dalaso priemiesčių. Nuolatiniai šaudyklos lankytojai gerai jį įsiminė, nes tas nušluostė jiems nosis – pataikė į visus taikinius. Tada susirinko savo šovinių tūteles ir išėjo.