Juodasis bilduko veidas

Amerikiečių šeimai iš Niukaslio pavyko užfiksuoti paslaptingą reiškinį – butelis mineralinio vandens pakimba virtuvėje ir kybo porą minučių, po to bumbteli ant stalo. Juostoje taip pat matyti šeimos galvos nugara, ant kurios vis ima ir iššoka kruvini rėžiai.

Elektrinis bildukas

Ši velniava prasidėjo jau seniai: svetainėje skraidė įvairūs daiktai, iš kažkur sklido baisus triukšmas, naktimis kambariuose siaubingai atšaldavo, o stiklinėse spintos duryse išryškėdavo kaukolės. Sutuoktiniai išbandė daugybę kovos su nematoma dvasia būdų, kvietėsi į namus dvasininkų ir ekstrasensų – viskas veltui…

Pasak šeimininko, atsikratyti neprašyto svečio pavyko tik tuomet, kai namie buvo išjungta visa technika. Negaudamas energijos, bildukas dingo. Beje, vaizdajuostėje jis atrodė ne didesnis už slyvą.

Šiaip jau “triukšmingos dvasios” kontūrus žmonės mato labai retai, dažniau jaučia diskomfortą: skauda galvą, apima svaigulys, nepaaiškinama baimė, jausmas, jog greta kažkas yra. Nors, kaip rodo tyrimai, išvysti namuose apsigyvenusią dvasią galima ir neturint specialios technikos.

Kiškiai mušeikos

Kartą į vieną Didžiosios Britanijos laikraščio redakciją paskambino apsiašarojusi moteris ir paprašė išvyti iš jos namų kažkokias būtybes, panašias į kiškius! Informacijos patikrinti atvykęs reporteris apstulbo išvydęs, kad moters veidas, kojos ir rankos nusėtos mėlynių. Pasak moteriškės, ją sumušė… kiškiai! Jos sutuoktinis irgi patvirtino, kad mušeikos panašūs į kates, tik stovi ant užpakalinių kojų ir neturi ausų. Negana to, įžūlūs padarai tikri nevalos, – tuštinasi ant kilimų, varto kavos puodelius, trenkia benzinu. Iš kvapo ir galima suprasti, kad nenaudėliai kur nors netoli.

Šeimininkai įsigijo katę, paskui ir šunį, – juk gyvūnai pajunta netoli esant antgamtines jėgas. Tačiau katinas susidėjo išvien su zuikiais, o šuo nuo jų šlykščių išdaigų vos negavo galo. Anomalių reiškinių tyrinėtojai tvirtina, kad nežemiškos būtybės žmonėms dažniausiai pasirodo žiurkių pavidalo.

Kaltos juodos mintys?

Kodėl šios nematomos būtybės įlenda į smulkių graužikų kailį, nežinia. Gal todėl, kad dauguma tiesiog negali pakęsti jau vien žiurkių vaizdo? Žmonėms siaubą kelia ir gyvatės bei vorai.

Mokslininkai teigia, kad mintis gali materializuotis. Mąstydamas žmogus eikvoja energiją, sukurdamas tam tikras substancijas – tiek šviesias, tie tamsias. Kuo “juodesnė” mintis, tuo daugiau blogio aplink jį telkiasi, tuo didesnė energinė įtampa.

Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad labai piktas žmogus savo “juodomis” mintimis ir prisivilioja į namus nematomą tūžmingą būtybę. Dar kiti mano, kad poltergeisto fenomeną nesunku paaiškinti moksliškai. Esą žmogaus kūnas turi keletą akimi nematomų apvalkalų, vadinamųjų aukštesniųjų kūnų. Po mirties jie suyra, tačiau siela dar kurį laiką išlieka tarsi savotiškas energijos koncentratas. Bet į materialųjį pasaulį prasiskverbti toks energinis fantomas gali tik padedamas tarpininko – žmogaus, kurio dvasinė struktūra skatina energijos ir informacijos mainus tarp dviejų susisiekiančių erdvių.

Paprastai poltergeistas yra gana primityvus, moralinių ir etinių principų nevaržomas individas. Jį ypač traukia nedarnios šeimos.

Kai kurie specialistai mano, kad taip reiškiasi mirusių vaikų sielos. Juk ir naminukai elgiasi tarsi vaikai, kurie iš nuobodulio prasimano visokių eibių.

Spintoje tūnanti mirtis

Nemalonumai O’Nilų šeimoje prasidėjo persikėlus į naują namą. Tuomet vyresniajam sūnui buvo ketveri, dukrai – pustrečių, o žmona laukėsi trečiojo. Pats Rėjus O’Nilas naktimis dirbo apsaugininku kazino ir namo grįždavo tik paryčiais.

Kartą žmona papasakojo, kad tąnakt vaikai ilgai neužmigo, verkė, prašėsi pas ją į lovą. Kai tėvas subarė sūnų ir pasakė, jog tikri vyrai neverkia, šis papasakojo, kad jų kambario spintoje kažkas gyvena ir išlenda tuomet, kai mama užgesina šviesą. Kitąnakt istorija pasikartojo, ir Rėjus ant spintos užkabino didelį šviestuvą. Kai ir žmona pradėjo kartoti, kad vaikų kambaryje “kažkas ne taip”, šeimos galva spintą užrakino didele spyna, bet sykį rado ją atrakintą, nors puikiai prisiminė, jog tikrai buvo užrakinęs.

Taip prabėgo penki mėnesiai. Rėjus išvežė žmoną gimdyti, o vaikams pasamdė auklę. Ši juos vėl suguldė vaikų kambaryje. Trys naktys praėjo ramiai, o ketvirtąją auklė išgirdo siaubingą klyksmą, – persigandę vaikai aiškino spintoje girdėję triukšmą. Atidariusi ją auklė aptiko pelę, tad kitą dieną atnešė į namus katę. Bet jau naktį moteriškė raudodama paskambino šeimininkui į darbą ir pranešė, kad… abu jo vaikai negyvi.

Mirties šmėkla

Jie gulėjo vienoje lovytėje, akyse buvo sustingęs begalinis siaubas. Gydytojas konstatavo, kad abu mirė iš baimės ištikus infarktui.

Po kelių dienų žmona pagimdė sūnų, bet sužinojusi apie vyresniųjų mirtį sunkiai susirgo. Rėjus naujagimį parsivežė namo, pasamdė auklę ir žindyvę, o vaikų kambario duris užkalė.

Kartą, žindyvei išėjus, tėvas kelioms minutėms pasitraukė nuo kūdikio ir išėjo į kiemą. Vos grįžęs vidun išvydo, kad vaikų kambario durys atviros, o jo sūnelį glėbesčiuoja kažkokia neaiški tamsi būtybė. Pripuolęs prie vaiko jis su siaubu pamatė, kad sūnelis nebegyvas. Netrukus sielvarto palaužtas tėvas išgirdo pokštelint nelemtos spintos duris. Gydytojai ir vėl konstatavo: infarktas.

Kas tai?

Prabėgo dar pusmetis. Skausmui šiek tiek atlėgus Rėjus priglaudė valkataujantį juodaodį berniuką ir jį apgyvendino vaikų kambaryje. Sykį naktį išgirdęs ten kažką girgždant, šeimininkas staiga atlapojo duris ir išvydo juodą velniūkštį sulig penkiamečiu vaiku, aštriais nagais įsikibusį į jo mažąjį globotinį. Spintos durys buvo atdaros, gilumoje buvo matyti melsvi laiptai.

Rėjus čiupo nelabąjį už pakarpos ir gerai papurtė. Šis nebuvo nei stiprus, nei sunkus, bet lengvai jo sudoroti nepavyko – staiga žmogaus rankose jis virto drebučiais ir ėmė dribti žemėn. Tačiau netrukus želė atvirto į šlykštų velnią, kuris atatupstas traukėsi durų link. Sukaupęs paskutines jėgas vyras čiupo vaikų žudiką ir dantimis įsisegė jam į gerklę.

Juodu rado tik rytą. Rėjus gulėjo kraujo klane, o šalia tysojo milžiniška žiurkė perkąsta gerkle.

Parengta pagal dienraštį “Vakaro žinios”, Raimonda Baublytė